captcha

Jūsų klausimas priimtas

Karinių perversmų šiuolaikinėje Turkijoje istorija: buvo net keturi

Naktį iš penktadienio į šeštadienį įvykęs bandymas įvykdyti karinį perversmą nebuvo pirmasis šiuolaikinės Turkijos istorijoje. Turkijoje jų XX a. antroje pusėje įvyko netgi keturi.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Kodėl vykdavo perversmai?

Kariuomenė Turkijoje turi didelę įtaką ir save laiko „Turkijos demokratijos sargu“. Turkija, pasak kariuomenės, turi būti visiškai sekuliari valstybė, tokia, kokią ją įsivaizdavo Mustafa Kemalis Atatiurkas, šiuolaikinės Turkijos Respublikos kūrėjas.

Atatiurkas šiuolaikinę Turkijos respubliką įkūrė 1923 m., ją modeliuodamas pagal Vakarų valstybes. Kemalizmo pasižymi turkišku nacionalizmu ir visišku sekuliarizmu. Kiti kemalizmo bruožai – demokratija, lygios teisės vyrams ir moterims, valstybės parama mokslui ir nemokamas švietimas. Kemalizmą ginti Atatiurkas patikėjo būtent kariuomenei, kviesdamas šią nesikišti į politiką, bet saugoti konstitucinę Turkijos tvarką.

Nuo 1960 m. Turkijos kariuomenė nuvertė keturias vyriausybes. Ji visada teigdavo, kad taip daro siekdama apsaugoti Turkijos demokratiją nuo chaoso ir islamizmo įtakos. Visą laiką po perversmų kariuomenė sugrąžindavo Turkiją į demokratiją – nors ir ne visai tokia forma, kaip įprasta Vakaruose. Perversmai turėdavo didelės visuomenės dalies paramą.

Dabartinis Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas priėmė ne vieną sprendimą, kurį didelė dalis Turkijos visuomenės laikė grėsme kemalizmui ir sekuliariai visuomenei. Jo valdoma islamistinė Teisingumo ir vystymosi partija (AKP) reformavo Turkijos mokyklas, sustiprindama religijos įtaką jose. Apskritai valdant Erdoganui religijos įtaka viešajame Turkijos gyvenime stiprėjo.

Be to, R. T. Erdoganas priėmė kai kuriuos sprendimus, kuriuos kritikai laiko ribojančiais žodžio laisvę. Jis siekia ir Turkijos konstitucijos pataisų, kurios sukoncentruotų daug galių prezidento rankose.

Per pastaruosius metus dėl tokių R.T.Erdogano veiksmų kariuomenė nereiškė jokios nuomonės, dėl ko daugelis manė, kad kariuomenė jiems neprieštarauja. Tačiau net ir nepavykęs bandymas įvykdyti perversmą rodo, kad šalis ne tokia vieninga, kaip atrodė.

15min pristato trumpą karinių perversmų Turkijoje istoriją.

1960 m.

Pirmasis karinis perversmas Turkijoje įvyko 1960 m. Valdančioji Demokratinė partja ėmė keisti kai kuriuos K.Atatiurko laikų įstatymus, susijusius su religija: leido tūkstančiams mečečių vėl atverti duris, leido kviesti musulmonus maldas arabų kalba (iki tol tai turėjo vykti turkiškai) ir atidarė naujas religines mokyklas. Taip pat ji sutrumpino privalomos karinės tarnybos laiką.

Taip pat valdantieji supykdė opoziciją, įvesdami apribojimų spaudai ir kartais netgi neleisdami opoziciniams laikraščiams būti išleistiems.

Tuomet kariuomenė privertė atsistatydinti vyriausybę. Prezidentas Celatas Bayaras, ministras pirmininkas Adnanas Menderesas ir kiti aukšti pareigūnai buvo areštuoti ir teisiami už valstybės išdavystę. A.Menderesas vėliau buvo pakartas.

Armijos generolas Cemalis Gurselis, vadovavęs perversmui, po perversmo tapo prezidentu ir ministru pirmininku. Jis valdė iki 1965 m.

1971 m.

Kariuomenė Turkijos vyriausybę vėl nuvertė 1971 m. Perversmas įvyko po mėnesius trukusių neramumų ir smurto protrūkių šalyje. Juos sukėlė Turkijos ekonomikos sąstingis XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje. Vykstant recesijai, darbininkai ėmė rengti protestus, kartais besibaigiančius smurtu, o dešinieji ekstremistai taip pat rengė išpuolius. Infliacija pasiekė beveik 80 proc., o valiuta buvo devalvuota.

Armijos generolas Memduhas Tagmacas paskelbė ultimatumą ministrui pirmininkui Suleymanui Demireliui, priversdamas šį atsistatydinti. Ministras pirmininkas buvo apkaltintas leidęs šaliai panirti į anarchiją. Ultimatume reikalauta suformuoti „stiprią ir patikimą vyriausybę, įkvėpta Atatiurko pažiūrų“.

Skirtingai negu 1960 m., kariuomenė tiesiogiai neperėmė valdžios, tačiau naujasis ministrų kabinetas valdė jos prižiūrimas.

1980 m.

1971 m. perversmas menkai tenumalšino neramumus šalyje. XX a. aštuntajame dešimtmetyje ministrai pirmininkai keitėsi 11 kartų, ekonominis sąstingis tęsėsi, o dešinieji ir kairieji ekstremistai nuolat susiremdavo gatvėse.

1980 m. kariuomenė vėl nutarė jėga perimti valdžią. Perversmas įvyko tų metų rugsėjį: kariuomenė per valstybinę televiziją paskelbė, kad įveda karo padėtį ir paleidžia vyriausybę. Admirolas Bulentas Ususu tapo ministru pirmininku.

Šį kartą perversmas tikrai atnešė daugiau stabilumo į Turkiją. 1983 m. B.Ususu pakeitęs Turgutas Ozalas yra laikomas premjeru, kuris stabilizavo Turkijos ekonomiką privatizuodamas daug valstybinių įmonių. Infliacija ir nedarbo lygis sumažėjo.

Tačiau perversmo metu kariuomenė taip pat sulaikė tūkstančius žmonių. Mirties bausme buvo nuteista dešimtys žmonių, dar daugiau susilaukė kankinimų.

1997 m.

1995 m. rinkimuose itin sėkmingai pasirodė islamistinė Gerovės partija. 1996 m. ji tapo pagrindine partija koalicinėje vyriausybėje.

1997 m. neįvyko perversmas tradicine prasme, tačiau Turkijos kariuomenė išleido keletą rekomendacijų Turkijos vyriausybei. Vienintelis jos pasirinkimas buvo priimti tas rekomendacijas. Tarp jų buvo apribojimai religinėms mokykloms ir draudimas moterims universitetuose dėvėti galvą dengiančius apdangalus. Ministras pirmininkas Necmettinas Erbakanas buvo priverstas atsistatydinti.

Vadinamas „minkštuoju“ perversmu, iš dalies jis buvo sėkmingas dėl to, kad kariuomenė bendradarbiavo su verslu, teismais, žiniasklaida ir politiniais lyderiais.

1998 m. Gerovės partija išsiskirstė. Kai kurie buvę jos nariai, tarp jų ir dabartinis ministras pirmininkas R.Erdoganas, vėliau įkūrė Teisingumo ir vystymosi partiją.

Kuo 2016 m. nepavykęs perversmas skyrėsi nuo ankstesnių perversmų?

Kaip puslapiui businessinsider.com teigė Artimųjų rytų instituto Turkijos studijų centro direktorius Gonulas Tolas, kol kas galutinio situacijos vertinimo pateikti negalima, tačiau šis perversmas – labai netipiškas.

„Anksčiau kariuomenė įsikišdavo jausdama visuomenės nuotaikas ir įvykdydavo perversmus prieš nepopuliarias vyriausybes. Dabar taip nėra Teisingumo ir vystymosi partija ir Erdoganas galbūt ir suskaldė visuomenę ir svarbią jos dalį privertė pasijusti neatstovaujama, bet juos vis tiek remia beveik 50 proc. turkų. Be to, mes kol kas nematėme saugumo struktūrų pakrikimo, chaoso, masinių kvietimų įsikišti kariuomenei, kurie vaidindavo svarbų veiksnį ankstesnių perversmų metu. Be to, vis dar neaiškūs perversmo organizatoriai. Anksčiau aukščiausi kariuomenės vadai pasirodydavo per televiziją iš karto po perversmo ir paaiškindavo visuomenei, kodėl jis įvyko. Dabar to nebuvo. Gali būti, kad šio perversmo nerėmė svarbiausi kariuomenės vadai“, – sakė G.Tolas.

Jis pridūrė: „jei Erdoganas atsilaikys per šį perversmą, jis dar labiau sustiprins savo pozicijas ir lengviau įtikins žmones, kad prezidentinis valdymas yra reikalingas“.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Karinis perversmas Turkijoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...