captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kokie politiniai vėjai po „Brexit“ sklando Prancūzijoje

Britų pavyzdys užkrečiamas –sąmyšis kilo ir Prancūzijos politinėje sistemoje, pastebi britų portalas „The Spectator“.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Prancūzai dėl „Brexit“ suglumę ir pritrenkti. Jau daugelį metų Paryžius ir Briuselis Londoną laiko Europos „blogiuku“, mat šis imti nori daug, o atgal duoti nemėgsta. Pirmosios naujienos sumirgo tokiomis antraštėmis kaip, pavyzdžiui, „Ar Europa išliks?“, tačiau su šiokia tokia palengvėjimo gaidele: „40 metų trukusio meilės ir neapykantos žaidimo pabaiga“.

Dar prieš britų referendumą Prancūzijos ekonomikos ministras Emmanuelis Macronas pasmerkė britų įnašą į Europos gerovę, teigdamas, kad Jungtinė Karalystė sukompromitavo didį ES projektą ir neleido Sąjungai pasitikti savo politinės lemties, siekdama, kad ji susitrauktų iki bendrosios rinkos. O Jungtinėje Karalystėje prasidėjus Leiboristų partijos ir „Brexit“ lyderių apsižodžiavimams, prancūzų „Le Monde“ prabilo kone Shakespeare`o balsu: „Tragiška savaitė Britanijai – išdraskyta Karalystės politinė sistema“.

Prancūzai nelabai domisi, ar Britanijoje bus surengtas antras referendumas, ar ne, tačiau jie vis labiau niršta ir stebisi, kad Londonas iki šiol neturi jokio konkretaus plano, kaip suvaldyti šią tiek Europai, tiek Prancūzijai grėsmingą padėtį. Britams pasitraukus iš ES, Sąjunga prarastų 15 proc. savo BVP ir 40 proc. savo karinio pajėgumo. O likusios aštuonios euro zonai nepriklausančios valstybės narės supranta, kad dabartinė jų vertė tesudaro 14 proc. Sąjungos turtų. Be to, Prancūzijos vyriausybė gerai žino, kad šalies didžiausias teigiamas prekybos balansas (šiuo metu – 12 mlrd. eurų per metus) fiksuojamas būtent su Jungtine Karalyste.

Lyg to būtų mažai, netikėtai horizonte pasirodžiusi „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, iš kurios pusrytinio kruasano styro Britanijos vėliavėlė su šūkiu „Frexit“ – dabar mūsų eilė!“, nė kiek nepasistengė nuraminti publikos.

Vis dėlto, pasak „The Spectator“, dauguma Prancūzijos politinio elito atstovų mano, kad verčiau su šios „katastrofos“ padariniais kovoti ne pasitraukiant iš Europos Sąjungos, o ją sustiprinant. Tačiau užsitikrinti visuomenės paramą šiam reikalui nėra paprasta: 61 proc. balsavimo teisę turinčių prancūzų priešiški Europos Sąjungos atžvilgiu. [Tiesa, paskutinės Prancūzijos žiniasklaidoje skelbtos apklausos, darytos po „Brexit“ referendumo, rodo, kad išstojimą iš ES palaikytų 33 proc. prancūzų, už pasilikimą ES balsuotų 45 proc., o 22 proc. yra neapsisprendę, – LRT.lt]     

Tarp tų, kuriuos prancūzai kaltina nulėmus tokį neigiamą požiūrį, minima imigraciją skatinusi Angela Merkel, sumažinti nedarbo rodiklių nesugebėjęs Francois Hollande`as ir pati Europos Komisija, veikusi bergždžiai ir neradusi bendros kalbos su žmonėmis, kuriems esą vadovauja. Nevalia nepastebėti ir to, kad prancūzai ima reikšti vis daugiau priešiškumo Europos Komisijos pirmininkui Jean-Claude`ui Junckeriui. Net ir prisiekę eurofilai buvusį Liuksemburgo ministrą pirmininką laiko biurokratijos dinozauru, kuris elgiasi taip, lyg vadovautų neegzistuojančiai federacinei valstybei.

Instinktyvi Prancūzijos vyriausybės reakcija ragino šalį mestis atgal į šiltą Prancūzijos–Vokietijos ašies prieglobstį. Prancūzijoje ir Vokietijoje gyvena trečdalis Europos Sąjungos gyventojų, ir abi jos bendrai generuoja pusę Sąjungos BVP. Tačiau seniai užsimezgę „ypatingi“ santykiai jau gerokai atvėsę, ir Prancūzija jau kurį laiką yra silpnesnioji partnerė.

F. Hollande`as, garsiai prisižadėjęs, taip ir nepajėgė reformuoti ir sustiprinti Prancūzijos ekonomikos, o kai praėjusiais metais Vokietijos kanclerė buvo kritikuojama už savo masinės imigracijos politiką, Prancūzijos prezidentas jos neužtarė nei žodžiais, nei darbais. Tai, kad Prancūzija neteko įtakos, buvo logiška ir pasitvirtino praėjusį kovą, kai A. Merkel derantis dėl Turkijos ir Europos Sąjungos bevizio režimo susitarimo paaiškėjo, kad Prancūzijos paslaugų šiuo klausimu neprireiks. Tai papiktino dešiniųjų pažiūrų Prancūzijos respublikonų partijos lyderius – jie apkaltino prezidentą ir net sukūrė žodį „Hollandexit“, nekantriai tikėdamiesi, kad netrukus taip ir įvyks.

Tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems prijaučiantys prancūzai sutaria, kad nacionaliniai interesai būtų geriausiai apginti, jei Europos Sąjunga būtų reformuota – jei būtų pakoreguotos Šengeno taisyklės, pasamdytos veiksmingos Europos pasienio policijos pajėgos, reformuota Europos Komisija ir pagyvinta euro zonos ekonomika. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad iki prezidento rinkimų liko tik 10 mėnesių, o rinkimų kampanija įgauna vis didesnį pagreitį, nacionaliniai interesai gali būti kuriam laikui nustumti į šalį.

Jaunas respublikonų kandidatas Bruno Le Maire`as, siekdamas užsitikrinti daugiau paramos, pasiūlė ir Prancūzijoje surengti referendumą dėl narystės ES, o dar viena dešiniojo sparno viltis, buvęs Prancūzijos premjeras Francois Fillonas, leido suprasti, kad pritaria britų pasirinkimui. F. Fillonas aiškina, kad reikalinga nauja pagrindinė sutartis, pagal kurią Europos Komisija galėtų kištis tik į tas sritis, į kurias kištis jai visų pirma leistų pačios valstybės narės, ir pagal kurią prioritetas būtų teikiamas Europos saugumui, imigracijos kontrolei ir energetiniam savarankiškumui. Jis atvirai palaiko seną golistų modelį – tautinių valstybių Europą – ir, kaip ir kiti prancūzai, baiminasi tokios ateities, kurioje Europos ekonominė supergalia nurodinėtų visoms valstybėms narėms, ką daryti.

Tuo metu buvęs Prancūzijos prezidentas, dabartinis Respublikonų partijos pirmininkas ir viena iš pagrindinių dešiniojo sparno vilčių kitų metų rinkimuose Nicolas Sarkozy susirūpinęs visuotinio nepasitenkinimo dėl masinės imigracijos iš Artimųjų Rytų reikalais. Susitikimuose su visuomene jis kalba vis labiau patriotizmu dvelkiančiu ir netgi nacionalistiniu tonu, vartodamas tokias frazes, kaip „mažumų tironija“ ir „dominuojanti kultūrų įvairovės ideologija“. O bevizio režimo susitarimą su Turkijos vyriausybe jis vadina gėdingu. N. Sarkozy ragina iš naujo apibrėžti Šengeno zonos taisykles, kad galimybe laisvai judėti galėtų naudotis tik ES piliečiai, o visi kiti, kaip anksčiau, būtų privalomai tikrinami prie vidaus sienų. Be to, jis užsimena ir apie tai, kad galbūt pritartų minčiai surengti referendumą dėl Šengeno zonos panaikinimo.

Marine Le Pen kol kas patenkinta lėta žaidimo eiga. Kol jos dešiniojo sparno varžovai pešasi tarpusavyje, semdamiesi išminties iš jos partijos politinių nuostatų, ji pati laikosi kaip niekada nuosaikiai, pastebi britų portalas.

Garsus prancūzų bankininkas Davidas de Rothschildas neseniai užsiminė, kad „Frexit“ reikštų katastrofą, nes tektų trauktis iš euro zonos, palikti jaukų Vokietijos ekonomikos prieglobstį, grįžti prie smarkiai devalvuoto franko ir nešti sunkią valstybės skolos, kuri šiuo metu prilygsta 96 proc. Prancūzijos BVP, naštą. Kitas buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas, dabartinis Bordo meras ir pagrindinis dešiniųjų kandidatas Alainas Juppe yra pasakęs tiesiai šviesiai: „Prancūzija ne Europoje – Prancūzija be ateities“.

A. Juppe taip pat yra sakęs, kad, jo nuomone, bet kokios kalbos apie Prancūzijos referendumą dėl narystės dabartinėje Europos Sąjungoje yra itin pavojingos. Kaip Bordo meras, jis teigė žinantis, kad Medoko regione per paskutinius regiono ir europinius rinkimus daug balsų gavo „Nacionalinis frontas“. Tai, pasak jo, rodo antieuropietiško nusiteikimo visoje Prancūzijoje mastą. Juolab kad Medoko regione imigracijos reikalai neaktualūs.

Prezidento rinkimų kampanijoje M. Le Pen dalyvaus pasilypėjusi ant „Frexit“ pakylos, o dabartinės apklausos rodo, kad pirmąjį turą laimėtų būtent ji. „Frexit“ reikaluose vienas iš pagrindinių jos šalininkų turbūt būtų kraštutinių kairiųjų kandidatas į prezidentus, prokomunistiškai nusiteikęs politikas Jean-Lucas Melenchonas, kuris pagal „The Spectator“ apibūdinimą primena Britanijos leiboristų lyderio Jeremy Corbyno ir ryklio iš „Nasrų“ hibridą.

J.-L. Melenchonas apklausose lenkia prezidentą F. Hollande`ą. M. Le Pen ir J.-L. Melenchonas, švelniai tariant, nesutaria, tačiau jam pakaktų cinizmo įžvelgti, kad didžiausia tikimybė kraštutiniams kairiesiems sulaukti sėkmės būtų tuo atveju, jei šalį pavyktų destabilizuoti išrinkus kraštutinių dešiniųjų kandidatę. Jei antrajame ture jo šalininkai paremtų M. Le Pen antieuropietišką programą, jos šansai būtų kur kas didesni. Prancūzijos prezidento rinkimuose būta ir keistesnių dalykų, primena „The Spectator“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...