captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Mirzojanas: „Mūsų žmonės tiki, kad sunkumai yra laisvės kaina“

„Juodasis sodas“ – tai Karabachas turkų kalboje. Kažkada taip ši žemė iš toli atrodydavo keliautojams ir pirkliams. Dar labiau į juodą sodą derlingas žemės ūkio kraštas supanašėjo po 10-ojo dešimtmečio pradžioje praūžusio karo. Jis oficialiai nėra baigtas, egzistuoja tik paliaubos, panašiai kaip tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. Tad nenuostabu, jog kiekvienas tarptautinis bandymas su Kalnų Karabachu bendrauti kaip su atskiru politiniu kūnu vėl primena seną azerbaidžaniečių ir armėnų nesutarimą.
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

„Juodasis sodas“ – tai Karabachas turkų kalboje. Kažkada taip ši žemė iš toli atrodydavo keliautojams ir pirkliams. Dar labiau į juodą sodą derlingas žemės ūkio kraštas supanašėjo po 10-ojo dešimtmečio pradžioje praūžusio karo. Jis oficialiai nėra baigtas, egzistuoja tik paliaubos, panašiai kaip tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. Tad nenuostabu, jog kiekvienas tarptautinis bandymas su Kalnų Karabachu bendrauti kaip su atskiru politiniu kūnu vėl primena seną azerbaidžaniečių ir armėnų nesutarimą.

Azerbaidžanas teisiškai Kalnų Karabachą laiko savo teritorija. Tad Lietuvos Seime sukurta draugiškų ryšių tarp Lietuvos ir Kalnų Karabacho respublikos grupė papiktino Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenę, o Azerbaidžano ambasadorius Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai įteikė protesto notą bei perspėjo, kad toks žingsnis gali neigiamai atsiliepti dvišaliams santykiams.

Apie tai, kaip šiandien atrodo Kalnų Karabachas, LRT televizijos laida „Pasaulio panorama“ kalbasi su kol kas niekieno nepripažįstamos respublikos užsienio reikalų ministru Karenu Mirzojanu.

Kokia dabartinė Kalnų Karabacho padėtis? Kas pripažįsta jo nepriklausomybę ir kokie tolesni žingsniai ją įtvirtinant, jei tai pagrindinis Jūsų tikslas?

Sprendimas paskelbti nepriklausomybę nebuvo savatikslis. Tai buvo logiška mūsų laisvės kovos tąsa.

Ar nepriklausomybė buvo paskelbta tik dėl to, kad negalėjote prisijungti prie Armėnijos?

Jei suvokiame, kad mūsų pradinis taškas yra ne sprendimas tapti Armėnijos dalimi ar gyventi nepriklausomai, o mūsų žmonių laisvos valios išraiška, tuomet viskas tampa labai aišku. Norėjome savo žmonėms suteikti galimybę realizuoti laisvės troškimą. Vienintelis realus būdas tai padaryti buvo nepriklausomybės paskelbimas. Norėjome turėti savo valstybę, kad galėtume savo žmonėms suteikti demokratinių laisvių ir vertybių, kuriomis gali naudotis bet kuris europietis. Manome, kad europinės demokratijos požiūriu, Kalnų Karabachas yra ne juodoji skylė, o neatskiriama jos dalis.

Tačiau Jūsų valstybę pripažįsta tik kitos Jungtinių Tautų nepripažįstamos šalys – Padniestrė, Pietų Osetija?

Nėra oficialaus šių šalių pripažinimo. Nuo 1992-ųjų sprendžiant konfliktą deramės tarpininkaujant vadinamajai Minsko grupei, kurioje Prancūzija, Jungtinės Valstijos ir Rusija. Manome, kad Kalnų Karabacho pripažinimas nepriklausoma valstybe regionui atneštų daugiau stabilumo ir tvarkos.

Europiečiui turbūt iškart į galvą šauna palyginimas su Kosovu ir ginču tarp albanų ir serbų. Ar galėtumėte ir Jūs palyginti? Ar bandote pasiekti kažką panašaus, ką pavyko pasiekti Kosovui?

Manome, kad kiekvienas konfliktas skirtingas. Negalima skirtingiems atvejams taikyti tų pačių modelių. Tačiau esama tam tikrų tendencijų, pavyzdžiui, tai, kad pastaraisiais metais tautų apsisprendimo principas vis dažniau nugali teritorinio vientisumo principą. Tarptautinė bendruomenė po truputį supranta, kad teritorijos vientisumas nėra vertybė, daug svarbiau atsižvelgti į žmonių nuomonę.

Man labai įdomus Škotijos atvejis: škotai dėl savo nepriklausomybės ginčijasi ne kultūrinių ar istorinių skirtumų argumentais, o paprasčiausiai sako turintys kitokią politinio gyvenimo viziją nei Londono, ir to pakanka būti nepriklausomiems. O Britanijos vyriausybė atsako ne jėga ar spaudimu, o leidžiasi į dialogą. Tai civilizuotas būdas, kuriuo turi būti sprendžiamos panašios problemos. 

Ekonomiškai tokio dydžio šaliai kaip Kalnų Karabachas (jame nėra nė 200 tūkst. žmonių) itin sunku egzistuoti. Ką Karabachas galėtų pasiūlyti tarptautinei rinkai?

Kalnų Karabachas yra žemės ūkio kraštas. Tai vyno, vynuogių, vaisių, ekologinės žemdirbystės šalis. Deja, per karą praradome daug žemės ūkio ir pramonės infrastruktūros. Po karo pradėjome ne nuo nulio, bet žemiau nulio. O šiandien puikiai suvokiame, kad gyventi iš žemės ūkio eksporto itin sunku, tad mūsų ekonomikos pagrindiniai varikliai yra kalnakasyba, hidroenergetika, stengiamės plėtoti aukštąsias technologijas ir, žinoma, turime didžiules turizmo galimybes.

Paskutiniais metais vis auga ne armėnų turistų skaičius ir tikimės, kad jis augs ir toliau. Vien pernai aplankė apie 50 tūkst. registruotų turistų – tai itin daug tokiai mažai šaliai kaip Karabachas.

Ar vis dar jaučiate karinę grėsmę iš kitos pusės?

Taip, deja, pavojus išlieka. Nuo 1994-ųjų gyvename pagal paliaubų sutartį, kurią, beje, pasirašė trys konflikto pusės – Armėnija, Azerbaidžanas ir Kalnų Karabachas, nors dabar Azerbaidžanas atmeta bet kokį ryšį su Kalnų Karabachu. Deja, per tą laiką nepavyko paliaubų paversti taikos sutartimi, daugiausia dėl Azerbaidžano politikos. Jo armija beveik kasdien provokuoja konfliktą snaiperių kulkomis, bombardavimu atakuodama mūsų pozicijas. Norėtume patraukti visus snaiperius iš pasienio, vengti bet ko, kas galėtų vėl įžiebti konfliktą, net ir žodinės propagandos ar aštrių pareiškimų, skatinančių karą.  

Kaip šiuo metu atrodo jūsų pasienis su Azerbaidžanu ir Armėnija? Ar jį saugo pasieniečiai?

Ne, tai pati tikriausia fronto linija, tad iš Kalnų Karabacho neįmanoma patekti į Azerbaidžaną. O pasienyje su Armėnija neturime jokios muitinės. Neketiname pradėti karo veiksmų, laikomės visų įsipareigojimų ir norime užkirsti kelią bet kokiam tokių veiksmų suaktyvėjimui.

Kieno piliečiai yra Kalnų Karabacho žmonės?

Jie yra Kalnų Karabacho piliečiai. Turime savo konstituciją, veiksmingą ir atsakingą vyriausybę, per 20 nepriklausomybės metų Kalnų Karabache vyko 5-eri prezidento, 5-eri parlamento ir daugybė savivaldybių rinkimų. Mes laikomės visų demokratijos taisyklių ir normų.

Koks dabar pragyvenimo lygis Kalnų Karabache?

Jis, žinoma, žemesnis nei Europoje, tačiau gali būti lyginamas su Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos ir kitų posovietinių respublikų. Tačiau mūsų žmonės tiki, kad sunkumai yra laisvės kaina.

Su kokiomis svarbiausiomis sociopolitinėmis ar ekonominėmis problemomis susiduriate?

Mūsų ekonomikai reikia daugiau užsienio investicijų, mūsų produktams reikia naujų rinkų, tačiau visa tai pasiekti labai sunku dėl mūsų statuso. Nepriklausomybės pripažinimas mums atvertų ne tik ekonominius, bet ir politinius kelius. Tai, kad nesame jokios tarptautinės organizacijos nariai, nereiškia, kad negyvename pagal demokratijos taisykles. Tačiau joms stiprinti reikalinga įtakingų tarptautinių organizacijų parama.

Mums taip pat reikia patirties pamokų, nes dabar demokratinę visuomenę kuriame pagal savo pačių įsivaizdavimą. Bet teigiamų pokyčių yra. „Freedom house“ pernai Kalnų Karabachą savo ataskaitoje paskelbė laisvesne šalimi nei Azerbaidžanas.

Ar skyrėsi kandidatų į Armėnijos prezidentus pastaruosiuose rinkimuose požiūris į Kalnų Karabacho problemą?

Labai vertinome tai, kad rinkimų kampanijoje nė vienas iš kandidatų nežaidė Kalnų Karabacho korta. Tai reiškia, kad skirtingos politinės jėgos dėl Kalnų Karabacho turi vieną nuomonę, ji bendra visiems armėnams. Kiekvienos tautos  gyvenime esama ją vienijančių problemų, ir Kalnų Karabachas armėnams yra būtent tokia problema.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close