captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Britanijos istorija Europos Sąjungoje: salos kelias į žemyną

Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas pažadėjo iš naujo derėtis dėl šalies narystės sąlygų ES, bet sprendimą patikėjo žmonėms. Vyriausybė agitavo balsuoti už pasilikimą, bet premjeras leido kabineto nariams viešai skatinti Britaniją trauktis. Labai panaši situacija buvo ir 1975-aisiais, kai įvyko pirmasis Didžiosios Britanijos referendumas. Tuomet 67 proc. atėjusiųjų balsuoti nusprendė likti Europos Ekonominėje Bendrijoje. Tiems britams, kurie tuomet pirmą kartą gavo teisę balsuoti, šiandien maždaug 59-eri, ir kitą savaitę jie galės antrą kartą savo gyvenime atsakyti į tą patį klausimą. Prieš ketvirtadienį vyksiantį Jungtinės Karalystės referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ – salos kelią į žemyną.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Strazdai dar skraidys virš baltų Doverio uolų, palauk ir pamatysi, 1942 m. dainavo Vera Lynn. Žodžiai nebuvo tikslūs, nes mėlynųjų strazdų virš Doverio niekuomet nebuvo, geriausiu atveju –zylės. Tačiau Britanijos visuomenei tuomet verkiant reikėjo paguodos, nes virš Doverio – ir visos likusios salos – jau porą metų skraidė nacių bombonešiai ir imperija gynėsi viena. Iš už 30 kilometrų nuo Doverio esančio Europos žemyno pagalbos nebuvo, o atėjo ji – galų gale – iš 200 kartų toliau esančios Jungtinės Valstijos. Tad Europa britų žodyne ir liko tai, kas anapus sąsiaurio. Britanija pati sau turėjo būti geriausia draugė. Europa – tai jie, mes ne Europa, bet Europoje. Todėl karui pasibaigus Winstonas Churchillis iš visos širdies sveikino europiečius Ciuriche siūlydamas struktūrą, kurioje žemynas galėtų klestėti taikiai, saugiai ir laisvai. Turime sukurti savotiškas Jungtines Europos Valstijas, kalbėjo Britanijos premjeras. Ir labai tiksliai žinojo, kad pirmasis kelias į tokią palaimą – Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė. 

Tik kuomet vokiečiai ir prancūzai galų gale nusprendė susisieti anglių ir plieno prekyba – mat tapus ekonomiškai priklausomiems tarpusavyje nebekiltų noras vienas kitą pulti – britai liko nuošalėje, kvietimo atsisakė ir 1957-iais, kai iš anglių ir plieno bendrijos Vokietija, Prancūzija, Italija ir Beneliukso šalys Romoje suformavo artimesnę prekybinę sąjungą, Europos ekonominę bendriją.

Vienas iš tokios Europos Sąjungos, kokią ją pažįstame šiandien, tėvų, prancūzas Jean Monnet tada skundėsi nesuprantantis, kodėl britai neprisijungia ir nurašė tai, kaip „karo laimėtojų pasipūtimą“. Bet jei jo ir buvo, matydami greitai augančią Romos sutarties signatarų ekonomiką bei stagnuojančią saviškę britai greitai pakeitė nuomonę ir 1961-iais pasiprašė į Europos Ekonominę Bendriją. Užpykęs, kad žemyne ieško tik ekonominės naudos, du kartus britų prašymą vetavo Generolas de Golis, pamatęs, kad politiškai sala ir toliau artimesnė lieka Jungtinėms Valstijoms, o ne naujuoju Europos moraliniu autoritetu, anot Churchillio, turėjusiai būti Prancūzijai.

Tad Britanija palaukė, kol raudonoji 1968-ųjų gegužė iš prezidento kėdės išjudino patį generolą,  ir 1973-iais, konservatoriui premjerui Edwardui Heathui žadant ekonominį bumą įstojimo atveju, Jungtinė Karalystė tapo Europos ekonominės bendrijos nare.

Po metų „Abba“ Eurovizijoje dainavo apie merginą, pasidavusią jos užkariautojo įgeidžiams – kaip Napoleonas prie Vaterlo pasidavė britų kariuomenei, tačiau po metų visų trijų didžiųjų partijų ir nacionalinių laikraščių įtikinėjimams likti Europos Ekonominėje Bendrijoje pasidavė patys britai. Tai buvo pirmasis referendumas dėl Britanijos narystės Bendrijoje; likti nusprendė 67 proc. britų. Bet žadėto staigaus ekonominio bumo nebuvo, kylančios naftos kainos netgi iššaukė dviženklę svaro infliaciją, tad pagrindinės narystės Bendrijoje naudos nesimatė ir ginčai dėl narystės naudingumo liko.

Taip ir neatrodė, kad Britanijai norisi ko nors daugiau nei ekonominės naudos, jau tikrai ne politinės sąjungos, nes kai tik Briuselyje socialistas Europos komisijos vadovas Jacques Delors pasuko vienos rinkos link, karalystės premjerė konservatorė Margaret Thatcher iš karto sunerimo: „Mes ne tam sėkmingai atkūrėme Britanijos sienas, kad vėl pamatytume jas pranykstant europiniu lygmeniu, kažkokioje Europos supervalstybėje, valdomoje iš Briuselio“.

Ši frazė tapo būtina euroskeptikų eilute, tačiau tuomet jų Britanijos konservatorių partijoje buvo nepalyginti mažiau nei dabar. Po kivirčų partijos viduje pasitraukė pati Thatcher, o konservatorių vedina Britanija pasitraukė tik iš keitimo kurso mechanizmo, kai valiutos spekuliantai užpuolė svarą ir Britanijos finansų ministrui teko pagalbos kreiptis į partnerius Europoje. Tai, kai tais pačiais metais Europa žengė link glaudesnės politinės sąjungos, Johanas Mayoras nesipriešindamas pasirašė. Didžiulė politinė galia buvo perduota Europos Sąjungai, Britanija užsitikrino tik išimtį nepriklausyti vienos valiutos zonai ir pati spręsti socialinę politiką. Nepaisant išimčių, toriams tai vis tiek atrodė kaip didžiulis Britanijos parlamentarizmo nepriklausomybės pažeidimas.

Santykius sutvarkė 1997-iais išrinktas leiboristas Tony Blairas. Tarp leiboristų, priešingai nei konservatorių tarpe, didelių euroskeptikų nebuvo niekad, tačiau po Blairo postą užėmęs Gordonas Brownas teigė buvęs pasiruošęs net trauktis iš posto, jei tik partijos kolegos būtų jį vertę atsisakyti svaro. Tad kuomet Europos Sąjunga 2002-iais fejerverkais šventė euro sukūrimą, britai ir toliau liko šiugždinti kupiūromis su karaliene.

2004-iais britai nesutiko dėl Europos konstitucijos, į ją pakeitusios Lisabonos sutarties pasirašymą G. Brownas pavėlavo. Ir kai ekonominę krizę Europos Sąjunga nusprendė spręsti dar didesne ekonomine integracija, apmokestinant bankus ir apribojant Londono finansų sektorių, D. Cameronas naujas biudžeto taisykles vetavo ir pažadėjo susigrąžinti galias iš Europos, 2015-ųjų rinkimus laimėdamas su pažadu euroskeptikams suorganizuoti referendumą, kuriame britai galų gale galėtų apsispręsti – likti ar pasitraukti iš Europos Sąjungos. Čia patekę daugiausia dėl ekonominių sumetimų, bet šiandien pasitraukimo šalininkų gąsdinami, kad dabartinis blokas žengia Europos supervalstybės link, kur salą tektų galų gale politiškai atvilkti iki pat žemyno, panaikinant tą saugų ir per šimtus amžių įprastą „Europoje, bet ne Europos“ jausmą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...