captcha

Jūsų klausimas priimtas

Buvęs JAV ambasadorius NATO kritikuoja Aljansą

NATO gynybos ministrai po savaitės susirinkę Briuselyje turėtų užbaigti derybas dėl planų, kaip stiprinti Baltijos šalių ir kitų priešakinių sąjungininkių saugumą. Šiuos planus po mėnesio Varšuvoje dar reikės patvirtinti Aljanso vadovų forumui. Tačiau ar šie planai taps lūžio tašku? Buvęs Jungtinių Valstijų ambasadorius NATO sako, kad Varšuvos viršūnių susitikimas bus tuščias, nes Aljansui trūksta politinės valios rimtai dorotis su Rusijos ir kitais iššūkiais. George`o Busho administracijos pasiuntinys NATO Kurtas Volkeris „Savaitei“ sakė negalįs suprasti, kodėl NATO taip rūpinasi atkurti dialogą su Rusija, bet ne savo sąjungininkių saugumu. Dabar vadovaudamas institutui Vašingtone jis taip pat pasakojo, kad ne tik NATO turi prabusti, bet ir Europos sąjungininkai turi išgirsti aliarmo signalą iš Amerikos, kad jie nepakankamai investuoja į gynybą.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

„Viso šito pagrindas yra įsivaizdavimas, kad Jungtinės Valstijos neša per didelę naštos dalį. O mūsų sąjungininkai, ypač Europoje, neša nepakankamai. Europoje yra mažų šalių, tokių kaip Estija, išleidžiančių du procentus BVP gynybai. Bet ji mažytė.

Jei pažiūrėtumėte į Vokietiją, į Prancūziją, į Jungtinę Karalystę – esama nepasitenkinimo, kad jų išlaidos nepakankamai reikšmingos. Tai girdėjome dar iš Roberto Geitso, kai jis buvo gynybos sekretorius, girdėjome iš Baracko Obamos. Donaldas Trumpas tik pagilino šį klausimą, pateikė tik ekstremalesnę B. Obamos versiją, sakydamas, kad susitarimą su NATO reikia suderėti iš naujo, nes Amerika moka per daug. Manau, net Hillary Clinton turės kelti tokius pat dalykus, nes norint išlaikyti Jungtinių Valstijų įsitraukimą ir lyderystę, reikia ir daugiau sąjungininkų indėlio“, – interviu „Savaitei“ sakė McCaino instituto vadovas K. Volkeris.

– Jei derybos dėl transatlantinės laisvosios prekybos ir investicijų sutarties prie nieko neatves, kiek ilgai dar galima tikėtis, kad Amerika bus įsitraukusi Europoje, negaudama nieko mainais?

– Manau, į šį klausimą amerikiečiai gal ir gali taip pažiūrėti. Bet viliuosi, kad mūsų lyderiai paaiškins, kad neteisinga žiūrėti tokiu kampu. Jungtinės Valstijos patiria iššūkių iš visų pusių – Rusijos, Irano, grupuotės „Islamo valstybė“, Sirijos, Libijos, Kinijos. Artimiausi mūsų sąjungininkai, galintys su tais iššūkiais tvarkytis, yra čia, Europoje. Mūsų vertybės bendros. Mes klestime, mes prisidedame pajėgumais, pajėgomis, kitais dalykais, kai tenka susidoroti su iššūkiais. Taigi mums reikia dirbti su sąjungininkais, kad Jungtinės Valstijos galėtų priimti savo iššūkius. Manau, į tai reikia žiūrėti šitaip, o ne kaip į paslaugą, kurią Jungtinės Valstijos daro kitoms šalims. Mes tai darome savo labui, o sąjungininkai mums padeda. Jei lyderiai tai deramai supras ir paaiškins, manau, Amerikos tauta tai supras.

– Bet Amerikos tauta tampa vis labiau izoliacionistinė. Kaip su tuo elgtis?

– Manau, ji seka lyderiu. Ir prezidentas B. Obama pasisakė, kad Jungtinės Valstijos iš kai kur trauktųsi. Už pasitraukimą iš Afganistano, iš Irako. Nenorėjo įsitraukti Sirijoje, ribojo tai, kiek toli einame puldami „Islamo valstybę“, nepasiūlė esminio indėlio vadovaujant NATO, bet žadėjo vadovauti iš galinės sėdynės. Kai visa tai mano, publika gauna žinią, kad mums viso šito nereikia. Ir atvirkščiai – jei vadovybė pateiktų viziją, kaip Jungtinės Valstijos gali imtis vadovauti ir sulaukti paramos iš kitų pasaulio veikėjų, publika tai lengvai paremtų.

– Mūsų pasaulio dalyje kaip svarbiausia grėsmė matoma Rusija. Ar galėtumėte išvardyti grėsmių sąrašą, kaip jis matyti iš Vašingtono?

– Geroji naujiena, kad Jungtinių Valstijų kariuomenė sutinka su Baltijos šalimis, kad vienintelė egzistencinė grėsmė – strateginė grėsmė – Jungtinėms Valstijoms yra Rusija. Taip yra vien dėl to, kad ji turi pakankamai branduolinių pajėgumų ir valios dislokuoti ir naudoti karinę jėgą. Ši kombinacija Jungtinėms Valstijoms yra strateginė grėsmė. Dėmesys, kurį tam skiria Jungtinių Valstijų kariuomenė ir gynybos vadovybė, dramatiškai šovė į viršų. Tai vienas aspektas.

Kai žiūrite į likusias grėsmes, antra grėsmė, kuriai skiriama dėmesio, yra terorizmas. Tai reali grėsmė. Jungtinėse Valstijose per B. Obamos valdymo laikotarpį, per G. Busho valdymą ir iki jo patyrėme teroro atakų. Taigi puikiai žinome, kad jų esama. Jos nėra egzistencinės grėsmės, jų mastas mažesnis, bet tai reali grėsmė, kylanti Jungtinėms Valstijoms, ir su ja teks dorotis.

O trečioji grėsmė yra augantis nestabilumas Artimuosiuose Rytuose. Valstybių žlugimas – Sirijos, Libijos, Irako, – ir kaip tai atsiliepia karų ir konfliktų skaičiaus augimui visuose Artimuosiuose Rytuose tarp sunitų ir šiitų.

Ir, pagaliau, Kinija yra didele dalimi kitokia grėsmė. Labai kantri, labai metodiška, labai atsargi, bet vis dar mėginanti perrašyti taisykles dėl Kinijos suvereniteto Pietų Kinijos jūroje ir Rytų Kinijos jūroje. Jungtinės Valstijos turės nuolat stumti atgal tokius mėginimus, nes kitaip Kinija sėkmingai perrašys tas taisykles.

– Kaip buvusį ambasadorių NATO, kas labiausiai jums krinta į akis, kalbant apie dabartinį NATO ir tai, su kuo jis turi dorotis?

– Kas labiausiai krenta į akis – kad nesutariama, ar daryti tai, kam daryti NATO ir buvo sukurtas. Ginti save, plėsti saugumą, tvarkytis su krizėmis. Dabar įsivaizdavimas, ką turėtų daryti NATO, labai ribotas. Nebekalbame kaip NATO turėtų elgtis su Ukraina, nekalbame apie Siriją, apie tai, kaip sutvarkyti Libiją. Netgi dėl Rusijos – tesiimame ribotų žingsnių gintis ir atgrasyti, bet nieko didelio, nieko, kas iš tiesų stotų prieš iššūkius, kurių sulaukiame iš Rusijos. Tiek daug pirmenybės skiriama įtraukti Rusiją, o ne NATO daryti savo darbą! Manau, tai stebina, ir, reikia tikėtis, laikui bėgant tai galima pakeisti.

– Tačiau tai yra kaltinimas europiečiams?

– Taip, bet turiu pasakyti, kad jis taikytinas ir dabartinei Jungtinių Valstijų administracijai. Amerikos administracija taip pat nedarė, ką turėtų daryti. Kongresas leido ginkluoti Ukrainą, bet B. Obamos administracija nenorėjo to daryti. B. Obamos administracija nenorėjo įsitraukti į Siriją net kai nubrėžė raudonąją liniją dėl cheminio ginklo naudojimo. Dėl Libijos – savo pajėgas išvedėme po pirmos bombardavimo kampanijos savaitės, net jei iš galinės sėdynės toliau daug ką ir koordinavome. Ten nesiėmėme jokios paskesnės misijos. Taigi sakyčiau, taip, europiečiai, bet ir Jungtinės Valstijos. Manau, visi mes turime truputį prabusti.

– Bet signalas pabusti jau buvo išgirstas prieš Velso viršūnių susitikimą. Nes viskas, kas įvyko, įvyko dar prieš Velso viršūnių susitikimą. Ir viskas, ką reikėjo pasakyti, pasakyta dar prieš Velso susitikimą. Nepaisant to, NATO ėmėsi tik pusėtinų priemonių.

– Taip.

– Ar turite vilties, kad Varšuvos viršūnių susitikimas į viską pažvelgs kiek kitaip?

– Ne, tikrai ne. Manau, Varšuvos viršūnių susitikimas bus tuščias. Bus kalbama apie keleto Velso sprendimų vykdymą, pavyzdžiui, kad NATO turėtų pajėgų nesibaigiančiam dislokavimui Baltijos šalyse, Rumunijoje ir Lenkijoje. To bus laikomasi, tai įvyks. Bet kalbant apie labiau strateginius dalykus, su kuriais NATO turi susidurti, nematau, kad Varšuvos susitikimas jų imtųsi.

– Tad koks jūsų receptas tokioms šalims kaip Lietuva? Mėginti sudaryti koalicijas su norinčiais ateiti į pagalbą ir sugebančiais tai padaryti sparčiai?

– Taip, taip, jūs turite daryti viską. Turite ieškoti koalicijų, turite dirbti NATO viduje, turite siekti greitojo reagavimo, turite mėginti rasti kelią pas būsimąją Amerikos vadovybę, turite įtraukti Vokietiją, pamėginti pagerinti jos lyderystę. Reikia visko. Nes jokie iššūkiai nedings. Kad Aljansas būtų geresnis, teks sunkiau dirbti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...