captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip Kryme minėta Pergalės diena

DELFI tęsia reportažų ciklą iš Rusijos okupuoto Ukrainos Krymo pusiasalio. Šį kartą žurnalistas Vladislavas Moisejevas lankėsi Sevastopolyje, kur stebėjo, kaip švenčiama viena iš pagrindinių Rusijos švenčių – Pergalės diena.

 
V. Moisejevo (DELFI.lt) nuotr.
V. Moisejevo (DELFI.lt) nuotr.

„PER-GA-LĖ! PER-GA-LĖ! RU-SI-JA! RU-SI-JA!“, – skiemenimis garsiai meldžiasi minia. Krantinėje sudėtinga net prasilenkti, visi grūdasi laukdami šventinių fejerverkų. Sevastopolis negailėdamas savęs ir nepavargdamas švenčia Pergalės dieną – nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties. Iš širdies.

Pergalės diena vienaip ar kitaip minima visame pasaulyje, tačiau, be jokios abejonės, taip pompastiškai ir garsiai švenčiama tik vienintelėje Rusijoje. Šiam fenomenui yra aiškus ir itin paprastas paaiškinimas: Rusijoje egzistuoja šimtai vietinės reikšmės, profesinių, absoliučiai dirbtinių ir pramanytų švenčių, kurios niekam neįdomios ir nereikalingos, ir tik viena – visiems bendra, suprantama ir tikra. Vieni idiotizmo viršūne laiko Naujuosius metus, kitiems Kalėdos – tik skambus žodis, o per Oro desantininkų dieną rusai iš viso stengiasi be ypatingos svarbos reikalo nekišti nosies iš namų.

Švenčių kultūra Rusijoje labai įvairi, marga ir prieštaringa. Kodėl taip yra, paaiškinti gana nesudėtinga – juk šalyje gyvena per 150 mln. skirtingų tautybių ir pažiūrų žmonių. Pergalės diena – tam tikra prasme artima visiems, panašu, kad tai vienintelė juos visus vienijanti šventė, bendras vardiklis. 2016 metų gegužės 9-osios rytą Natalija Poklonskaja, Krymo prokurorė, išdidžiai žingsniavo kartu su gausia Simferopolio „Nemirtingojo pulko“ kolona.

Ši akcija gimė kaip nedidelė pilietinė iniciatyva, kuri bent jau iš pradžių nebuvo siejama su jokia ideologija. Žmonės paprasčiausiai ėjo nešini savo giminaičių, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, portretais, taip įprasmindami jų atminimą. Per kelerius metus graži pilietinė akcija transformavosi į neatsiejamą Pergalės dienos atributą, įgavo tarptautinį statusą. Įdomu tai, kad Natalija Poklonskaja rankose nešė caro Nikolajaus II ikoną. Fronte jis nekariavo, be to, greičiausiai su prokurore tikrai nesusijęs kraujo ryšiais. Be jokios abejonės, ši istorija neliko nepastebėta žiniasklaidos.

Atsirado piktai besijuokiančių iš tokio keisto poelgio, buvo ir tokių, kurie aršiai gynė ir teisino prokurorės sprendimą. Tiesą sakant, kad ir kaip vertintumėme N. Poklonskojos ir paskutiniojo Rusijos imperatoriaus ikoną „Nemirtingojo pulko“ kolonoje, minėtoji istorija kai ką pasako apie prasidėjusią šios labai konkrečios ir, be jokios abejonės, didžios pergalės atminimo įprasminimo transformaciją.


Nuo pat ankstaus ryto Sevastopolio krantinėje stovi didžiulis stendas – Rusijos trispalvė iš gvazdikų ir didžiulis užrašas „Krymas mūsų“. Žmonės noriai čia fotografuojasi: vieni su jūreiviškomis kepurėmis, kiti išdidžiai demonstruoja įsisegtas Georgijaus juosteles. Gana pigiai galima gauti momentinę nuotrauką. Apkūnoka mergaitė dryžuota jūreiviška palaidine, du sportiniais kostiumais pasipuošę veikėjai, mama ir sūnus jūreiviškomis kepurėmis, mergaitė su Rusijos vėliavos spalvų balionais – visi atiduoda pagarbą, moja ir šypsosi. Jie šią Pergalės dieną prisimins būtent tokią.

Po kojomis įkyriai malasi šuo, jis taip pat papuoštas Georgijaus juostelėmis, apvilktas dryžuota jūreiviška berankove. Tai dar ne viskas: prie šuns aprėdo šeimininkas prisegė Rusijos vėliavą, kuri kaip tyčia vis atsikabina. Tiesą sakant, tokią dieną praktiškai neįmanoma rasti žmogaus be vienokios ar kitokios „patriotinės“ atributikos. Atėjote švęsti neturėdami tokios simbolikos? Ne bėda. Įsigyti kažko panašaus galima praktiškai ant kiekvieno kampo.
 

Senutėlio žiguliuko bagažinėje – lipdukai automobiliams su užrašais „Ačiū seneliui už pergalę“ (rusų kalba skamba žymiai smagiau – spasibo dedu za pabedu), „1941–1945. Galime pakartoti“, „Krymas mūsų“, itin gausus pasirinkimas lipdukų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir juodai mėlynai raudona vadinamąja „Donecko liaudies respublika“.

Taigi, vienoje bagažinėje – ir simboliai, tiesiogiai susiję su didžiąja Pergale, ir tie, kurie su ja neturi absoliučiai nieko bendro. Spalvingoje minioje iš karto į akis krinta karo veteranai – vos judantys žilagalviai senukai, krūtines gausiai nusisagstę medaliais. Tokią dieną karinę uniformą ir medalius iš spintų išsitraukia ne jie vieni. Krantine išdidžiai vaikšto ir kazokai su nagaikomis ir raiščiais „Novorosija“ bei vadinamosiomis gimnastiorkomis vilkintys jaunuoliai.

Karinė tema – madinga. Šventė, kadaise minėta „su ašaromis akyse“, jau gana seniai virto džiugiu ir kartais netgi karnavalo elementų nestokojančiu renginiu, diena, kai visi iki vieno dalyvauja šlovinant karinę estetiką. Krymo kontekste tai dar ir vienas papildomas pretekstas pasidžiaugti perėjimu Rusijos jurisdikcijai ir pasipuošti marškinėliais su V. Putino atvaizdu.

„...kovojome su fašistais. Tik išžudėme ne visus – ten dar liko“, – žodžius nuo scenos atneša vėjas. Pagyvenęs jūrų flotilės veteranas ne veltui mąsliai pažvelgia į šiaurės vakarus, kur, jeigu pažiūrėtume į žemėlapį, yra Ukraina. Žmonės entuziastingai ploja ir kvatojasi. Veteranas gatvės scenoje pristato ansamblio „Jūros dvasia“ pasirodymą.

„Krymo pavasario“ metu koncertinė grupė dirbo kaip fronto koncertinė brigada mandagių žmonių dislokacijos vietose“, – rašoma minėtojo kolektyvo svetainėje internete. Visas kolektyvas – kadaise Rusijos kariniame jūrų laivyne tarnavusieji. Visiems virš 60 metų, yra priklausančių kartai, išgyvenusiai Antrąjį pasaulinį karą. Tokius labai lengva atpažinti: juodi paradiniai švarkai nusagstyti ordinais ir medaliais, žilos galvos išduoda garbingą amžių. Gegužės 9 dieną visas miestas virto nedidelių koncertinių aikštelių mozaika: grupės atlieka šiuolaikiškai aranžuotų fronto dainų versijas, sulieja jas su tokių grupių kaip „Deep Purple“ ir „Arija“ hitais, groja gausus liaudies orkestras, strikinėja merginų popgrupės, gitaras brazdina pankai individualistai, būgnus muša hipių kultūrai neabejingi muzikantai. Ši kakofonija skamba entuziastingai, bet dirbtinai, atlikimui trūksta nuoširdumo.

Rodos lyg ir žodžiai bei natos tos pačios, tačiau kažko trūksta. Magija pajuntama ir šiurpuliukai nugara imi bėgioti tik tada, kai dainą, akomponuojant bajanams, ne itin švariais drebančiais balsais ir ne visada į natą užplėšia veteranų choras „Jūros dvasia“.
 

Jų atliekamos fronto dainos skamba visai kitaip. Jose juntamas skausmas ir kažkokia protu nesuvokiama bauginanti patirtis. Išvydus Antrojo pasaulinio karo veteraną, nori nenori širdyje užgimsta pagarba ir susižavėjimas. Visi puikiai supranta, ką jiems teko patirti. Bet tai tik žodžiai: nesusimąstome, kiek mirčių jie regėjo savo akimis, ko niekam ir niekada nepapasakos. Juk kiekvienas medalis už karinius nuopelnus reiškia šį tą itin konkretaus.

Fronto dainas jie atlieka visai kitaip – kiekvienas sakinys slepia skausmą, kiekvienas žodis tariamas su pagarba, kurios, minint Pergalės dieną, praktiškai nebelikę. Nebelikę todėl, kad beveik nebėra karą savo akimis regėjusiųjų. Dauguma iš tos dar gyvų mažumos šią dieną išgyvena itin skaudžias emocijas. Jiems Gegužės 9-oji – neįtikėtino siaubo pabaiga, diena, kai ypatingai ilgu mirusių artimųjų, o ne tik mokyklinio orkestrėlio dainos pritariant būgnams. Karo veteranų vis mažiau, o karinio diskurso spragas užpildo abejotinų vietinių konfliktų hibridiniai kovotojai, kazokai, V. Putiną šlovinantys baikeriai ir panašūs karo gerbėjai. Į paradus miestų gatvėse suvažiuoja ne reta karinė technika, o šiuolaikiniai „iskanderiai“ ir naujutėlaičiai tankai.

Pergalės diena po truputį virsta ideologizuota karinės galios demonstravimo ir ne konkrečios, o absoliučios, tobulos pergalės švente, nebeturinčia nieko bendro su tiksliais istoriniais įvykiais.

Pergalės diena – vienintelė tikra Rusijos šventė, ta tikroji stiprybė, klijuojanti visuomenę, apie kurią taip mėgsta kalbėti ir pats V. Putinas. Dėl šios priežasties jau nebestebina ir faktas, kad konkretaus istorinio įvykio patosas, jo estetika naudojama ne kam kitam, o politinei konsolidacijai, o Georgijaus juostelė tapo skiriamąja linija tarp „patriotų“ ir tų, kurie mitingavo Bolotnaja aikštėje. Tai ir liūdniausia. Baigiamasis Pergalės dienos minėjimo Sevastopolyje akcentas – grandiozinis koncertas. Ant scenos lipa grupė „Belyj oriol“ (liet. Baltasis erelis). Geriausiai žinomas grupės hitas – „Kokie malonūs vakarai Rusijoje“.

Žmonės, pasitaikius bent menkiausiai progai, sulaukę pauzės, skanduoja šios dainos pavadinimą, o muzikantams galiausiai ryžusis ją atlikti, pasiduoda, atrodo, nevaldomai visuotinei ekstazei. Virš galvų plazda trispalvės, šokčioja plakatai, vėjyje vangiai linguoja balionai su užrašais „Aš (širdis) Rusiją“. Netoliese vietos, kur griaudi koncertas, ant akmeninių laiptų susėdę kiek kaukštelėję vyrai nesėkmingai bando telefonu atidaryti butelį alaus. Šį neįtikėtinai sunkų uždavinį sprendžia jau geras 15 minučių. Galiausiai viską meta ir kartu su kitais nuskuba į krantinę stebėti fejerverkų. Taip ir neatidarytas butelis alaus lieka vienas ant akmeninių laiptų.

Atrodo, kad pasižiūrėti fejerverkų prie vandens sugužėjo visas miestas. Krantinė perpildyta. Vieninteliai, nekreipiantys dėmesio nei į paradą, nei į „Belyj oriol“, nei į danguje šokančius fejerverkus – Sevastopolio šachmatininkai. Nuožmiais veidais grupelėmis žaidžia „blic“ partijas, laido tik jiems vieniems suprantamus juokelius, o pertraukėlių metų godžiai traukia kartų cigaretės dūmą. „Kaip manote, kas daugiausia prisidėjo Krymą prijungiant prie Rusijos – mandagūs žmonės ar Rusijos federalinė saugumo tarnyba?“, – nuo kaimyninės lentos ataidi klausimas.

„O tai ir nesvarbu. Šachas!“.
 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...