captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl V. Putinas nenori skelbti karo korupcijai

Neseniai atskleisti vadinamieji „Panama Papers“ dokumentai iškėlė daugybę klausimų, iš kurių vienas skamba taip: kas lengviau autoritariniam režimui – kovoti su korupcija ar dirbti su ja? Kinijos prezidentas Xi Jinpingas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pateikia mums du labai skirtingus atsakymus, leidinyje „The New York Times“ rašo straipsnio autorius Ivanas Krastevas.
Scanpix/Reuters nuotr.
Scanpix/Reuters nuotr.

2012 metais prezidentas Xi Jinpingas, vadinantis korupciją egzistencine grėsme Kinijos komunistinei valdžiai, ėmėsi plataus masto kampanijos, kurios tikslas – išvalyti iš Komunistų partijos, jo teigimu, „tigrus ir muses“, tai yra, korumpuotus pareigūnus ir įmones visuose partinio aparato ir vyriausybinės biurokratijos lygmenyse.

Iki pernai metų šioje kompanijoje buvo identifikuota daugiau kaip šimtas aukšto rango pareigūnų, įskaitant dešimtis karininkų, kelis aukštus valstybinių įmonių vadovus, taip pat keturis aukščiausio lygio politikus.

Kinijos režimo kritikai kaltina šalies prezidentą naudojant šią kampaniją konkurentams pašalinti, tačiau kovos su korupcija pastangos populiarios visuomenės tarpe ir daugelis nepriklausomų analitikų sutinka, kad tai padėjo paankstinti tolimesnes reformas pusiau privačiose pramonės šakose, tokiose kaip naftos sektorius.

Nors V. Putinas naudoja panašią retoriką kaip kolega iš Kinijos, tačiau per savo beveik 17 metų trunkantį valdymą nepateikė kaltinimų korupcija nė vienam politiniam „tigrui“ ir pateikė vos kelioms „musėms“, jei kalbėtume Xi Jinpingo terminais.

Tad kodėl V. Putinas, nepaisant savo noro inicijuoti ginkluotus karus, nenori skelbti tikro karo korupcijai, nors kaip ir Xi Jinpingas supranta, kad kovos su korupcija kampanijos paprastai labai populiarios visuomenėje?

Tik kvailys ginčytųsi, kad Rusijoje korupcija nepakankama. Naujausios nepriklausomo Levada centro atliktos visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad dauguma žmonių valstybės biurokratiją laiko nepataisomai korumpuota. Rusijos filmuose ir romanuose netrūksta pareigūnų, kurie ima kyšius. Tad kodėl Kremlius taip nenori imtis veiksmų prieš juos, ypač dabar, kai korupcijos mažinimas galėtų kompensuoti kritusias naftos kainas?

„Įprastas Vakarų žiniasklaidos paaiškinimas byloja, kad pats V. Putinas yra stipriai korumpuotas – iš tiesų, jis sėdi Rusijos korumpuotos sistemos epicentre. Gali būti. Tačiau kaip žmogus, pragyvenęs savo gyvenimą Balkanuose (ir todėl šį bei tą išmanantis apie korupciją), aš supratau, kad buvimas korumpuotu nėra priežastis neskelbti karo korupcijai; priešingai, tai gali būti akstinas tai daryti, nes nėra nieko, ko korumpuoti politikai nekęstų labiau, kaip kitų žmonių korupcija“, – įsitikinęs straipsnio autorius.

V. Putino nenoro priežastys yra gerokai sudėtingesnės.

Viena vertus, jam abipusiai kaltinimai korupcija yra nešvarios bombos vidiniuose elito karuose, kurios sukelia daug šalutinės žalos.

Tyrimais seniai įrodyta, kad nors korupcija sunkiausiai smogia skurdžiausioms visuomenės grupėms, visų pirma tai yra viduriniosios klasės rūpestis. Ir šiandienos Rusijoje vidurinioji klasė didžiąja dalimi susideda iš tų pačių kyšius imančių pareigūnų, į kuriuos turėtų būti nukreiptos kovos su korupcija kampanijos.

Kita vertus, tai, kas svarbu politikoje, yra ne korupcijos lygis, o visuomenės suvokimas kiek korumpuota yra šalis, ir labai dažnai sąsajos tarp judviejų nėra tiesioginės. Maži ir sėkmingi karai užsienyje gali būti geresnė priemonė keičiant žmonių suvokimą apie korupcijos lygį šalyje, nei faktinės pastangos mažinant korupciją. Tarpusavio ryšys nėra priežastingumas, tačiau Krymo aneksijos pradžioje rusų, manančių, kad korupcija auga, skaičius sumažėjo nuo 50 iki 30 procentų.

Įdomu tai, kad korupcija kaip tokia V. Putiną jaudina tik viena prasme – kaip ginklas, kurį prieš jį gali panaudoti Rusijos išoriniai priešai. Kremlių jaudina ne tai, kad Rusijos pareigūnai yra korumpuoti, bet tai, kad jie jautrūs Vakarų spaudimui, mat jų pavogti turtai, kaip ir jų vaikai, yra Vakaruose. Korupcija paprastai padeda suvienyti elitą, tačiau taip pat ji paverčia juos gerais darbuotojais. Šia prasme Maskva neturėtų džiaugtis Vakarų pastangomis išvalyti paslėptas ofšorines sąskaitas.

Taigi, Kremliaus svarbiausias prioritetas yra ne korumpuoto elito išvalymas, o jų nacionalizavimas. Rusijos elitas turi teisę būti korumpuotas, tačiau tik tokiu atveju, jeigu įrodė savo lojalumą. Paradoksalu, tačiau Vakarų sankcijos prieš Rusijos prezidentui artimus verslo veikėjus padėjo išteisinti kai kuriuos dėl korupcijos labiausiai pagarsėjusius Rusijos oligarchus ir leidžia Rusijos propagandai pateikti save kaip pasiaukojantį tėvynės gynėją.

Galų gale, svarbiausia priežastis, kodėl V. Putinas nenori skelbti karo korupcijai – bet kokia kovos su korupcija kampanija įkvėps visuomenę reikalauti pokyčių. Tai kursto ne tik visuomenės pyktį, bet ir jos aspiracijas. Ir būtent šio pokyčių reikalavimo Kremlius bijo labiausia. Kitaip nei Kinijoje, Rusijos lyderiai vengia žadėti, kad rytoj gyvenimas bus geresnis. Ką jie žada – tai, kad gyvenimas neblogės. Ir kitaip nei Kinijoje, jie gali leisti sau taip daryti, kadangi Rusijos ekonomiką varo į priekį ne masių verslumo energija, o gamtos ištekliai.

Štai kodėl Rusijos vyriausybė pasirengusi pripažinti korupcijos paplitimą – gudriausia propaganda negalėtų žmonių įtikinti priešingai. Tačiau vyriausybė taip pat remia idėją, kad korupcija yra gyvenimo būdas ir todėl yra visai normalus reiškinys. Tam tikra prasme, korupcija tarsi degtinė – žinai, kad tai skausminga, tačiau Rusija be jos neįsivaizduojama.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...