captcha

Jūsų klausimas priimtas

Miškų gaisrų pagailėtas Fort Makmaris – kanadietiškoji svajonė

Nors didžiulis gaisras, jau daugiau nei savaitę siaubiantis Kanados Albertos provincijos bituminių smėlynų regioną, didžiosios dalies naftininkų miesto Fort Makmario nepalietė, gyventojai į namus galės sugrįžti dar negreitai. Kentės viso regiono ekonomika, rašo „The New York Times“.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Albertos premjerė Rachel Notley negali nuslėpti nuostabos, kad ugnis, bent jau pradiniais duomenimis, nepalietė 90 proc. Fort Makmario.

Tačiau manoma, kad dešimtys tūkstančių evakuotų gyventojų grįžti į namus negalės dar mažiausiai dvi savaites. O grįžti yra ko – juk į miestą žmones jau seniai vilioja antrieji šansai ir, be abejo, solidūs atlyginimai.

Fort Makmaris Kanadoje netgi vadinamas „Fort Make Money“. O čia per kelerius pastaruosius dešimtmečius suplūdo daugybė inžinierių ir pabėgėlių iš karo nusiaubtų šalių.

Visus juos pritraukė nedidelis taškas šiaurinės Albertos žemėlapyje ir aplink jį srūvantys naftos lobiai.

Susitaupyti pensijai galima greitai

Fort Makmaris klestėti nenustojo net 2014 metų pabaigoje, kai pasaulyje staiga ėmė kristi naftos kaina. Mieste neliko tūkstančių darbo vietų, bet žmonės kitur kraustytis neskubėjo.

Bet gegužės pradžioje vėjas pasistengė, kad miškų gaisrai pasisuktų miesto link, ir visi 88 tūkst. Fort Makmario gyventojų buvo priversti skubiai evakuotis.

Per kelias dienas liepsnos pasiglemžė kelis miesto kvartalus. Greitai judanti ugnis sunaikino dešimtis namų, o kartu su jais – nuotraukų albumus, žaislus ir kitokius mielus daiktelius, iš kurių dabar beliko anglis.

Tiesa, gyventojai net dabar, vienas po kito kreipdamiesi į draudimo bendroves, įsitikinę, kad Fort Makmaris, ties kuriuo driekiasi dervingiausi ir didžiausi pasaulyje naftos smėlynai, vėl sužydės.

„Šis miestas – vienintelė vieta pasaulyje, kur gali atvykti, 10 metų dirbti nematydamas gyvenimo, bet po to turėti tiek pinigų, kad galima ramia sąžine eiti į pensiją“, – tikino 55 metų Kevinas Lewisas, Fort Makmaryje turintis gabenimo paslaugų kompaniją.

Uždirba daugiau nei gydytojai

Pirmą kartą Fort Makmaris suklestėjo dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Kanados vyriausybė nusprendė investuoti į bituminius smėlynus, iš kurių įmanoma išgauti milijonus barelių naftos.

Tada į regioną plūstelėjo milijardai dolerių investicijų. Bet jau devintajame dešimtmetyje naftos kainoms ženkliai smukus, išdžiūvo ir investicijų upė, o naftos smėlynai tapo tiesiog įdomybe.

Bet tada kilo naujas naftos bumas. Kainos kilo iki rekordinių aukštumų, padidėjo poreikis sparčiai augančioje Kinijoje, galiausiai atsirado technologijų, leidžiančių lengviau išgauti naftą iš smėlynų.

Į Fort Makmarį pradėjo kraustytis daugybė naftos pramonės darbuotojų. Nors daugelis jų dirba pačiuose smėlynuose ir į namus mieste sugrįžta gana retai, miesto gyventojų skaičius staiga ėmė pūstis.

Dar 2000 metais Fort Makmaryje gyveno 38 tūkst. žmonių, o dabar jų – beveik 90 tūkst. Standartinis žemės plotas, amžių sandūroje kainavęs 27 tūkst. Kanados dolerių, dabar vertas milijono.

Metinės vieno namų ūkio pajamos čia vidutiniškai siekia net 190 tūkst. Kanados dolerių (128 tūkst. eurų) – daugiausiai šalyje.

„Gydytojai ir teisininkai tikrai neuždirba tiek, kiek mes“, – gyrėsi 50-metis Chadas Abbottas, pastolius naftininkams konstruojančios kompanijos atstovas, kuris į Fort Makmarį su šeima atvyko dar 1998-aisiais.

Čia apstu ne tik kanadiečių – viešbučiuose dirba imigrantai iš Filipinų, sunkiąją įrangą gabena darbininkai iš Fidžio, mečetėje meldžiasi pabėgėliai iš Jemeno ir Irako.

Bus sunku, bet išvykti nežada

Daug naftininkų lankosi ir striptizo bare. Tiesa, anksčiau tokių užeigų buvo daugiau – naftos kainų krytis pasijuto ir Fort Makmaryje.

Pavyzdžiui, buvęs virėjas Adamas Rairdonas pardavė visą savo turtą Halifakso mieste ir su žmona Laura prieš ketverius metus atsikraustė į Fort Makmarį. Čia sutuoktiniai nusipirko namą, įsidarbino.

„Kaip tik remontuodamas ką tik įsigytą namą, per radiją klausiausi naujienų apie staigiai smingančias naftos kainas. Be to, pastojo žmona“, – dabar pasakoja A. Rairdonas.

Jis pats nebuvo atleistas, bet prarado maždaug ketvirtadalį atlyginimo. Bet iš miesto kraustytis nesiruošia, nes vis tiek uždirba daugiau nei anksčiau.

„Kai tik bus leista grįžti į miestą, įšoksiu į darbo batus, griebsiu kastuvą ir pulsiu valyti Fort Makmarį. Galbūt ir yra žmonių, kurie čia gyvent nebesugebės, bet man dar negana“, – patikino A. Rairdonas.

Kaip ir kiti Fort Makmario patriotai, šis vyras tikisi, kad tikrų tikriausia kanadietiškoji svajonė tęsis.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...