captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šokiruojantys pasakojimai iš Š. Korėjos: geriau parsidavinėti negu gyventi čia

Viena Kinijoje padavėja dirbusi Šiaurės Korėjos pilietė papasakojo, kad jos kasdienybė svečioje šalyje nebuvusi lengva – kiekvieną dieną tekdavo gintis nuo priekabiaujančių girtų klientų, kurie alkoholį siūlė ir jai pačiai. Kiti kalbintieji pabėgėliai prisimena medkirčių bazėse laikytus tautiečių palaikus.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Dar vienas dalijasi įspūdžiais apie 16 valandų trukdavusią darbo dieną statybose Kuveite, kur statybvietę juosė spygliuota viela, skelbia washingtonpost.com.

Kad ir kaip sunku dirbti svečioje šalyje, visi „The Associated Press“ kalbinti Šiaurės Korėjos piliečiai sako, kad, nepaisant visų sunkumų, toks likimas žymiai geresnis nei gyvenimas Šiaurės Korėjoje. Darbas svečioje šalyje gali padėti susikurti solidų statusą gimtinėje, o gauti tokią galimybę (kruvinu darbu užsidirbti užsienyje) sunku – tenka ir kyšius pamokėti, ir pažintimis pasinaudoti.

„Konkursas į padavėjos vietą buvo didžiulis. Šiaurės Korėjoje žmonės visai kitaip suvokia vieną ar kitą darbą. Moterys Šiaurės Korėjoje tiesiog svajoja apie padavėjos darbą užsienyje“, – teigia 42 metų Lee Soung Hee, XXI amžiaus pirmąjį dešimtmetį dirbusi Šiaurės Korėjai priklausančiame restorane Kinijoje, o dabar gyvenanti Pietų Korėjoje.

Lee ir kitų trijų užsienyje dirbančių Šiaurės Korėjos piliečių, pabėgusių į Pietų Korėją, pasakojimai turi bendrą vardiklį – atskleidžia, kaip stulbinančiai kitaip atrodo gyvenimas svetur, išvykus iš Šiaurės Korėjos.

Pchenjanas į svečias šalis yra pasiuntęs dešimtis tūkstančių žmonių, kuriems patikėta svarbi misija – atvežti į Šiaurės Korėją užsienio valiutos. Žmogaus teisių gynimo organizacijos tokius dirbančiuosius įvardija kaip šiuolaikinius vergus, kurių gimtinėje dar laukia ir protu sunkiai suvokiami žmogaus teisių pažeidimai. Patys kalbintieji turi aiškią nuomonę, kur ir kodėl jiems geriau.

Pabėgėliai, kurie užsienyje dirbo nuo XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio iki XXI amžiaus pradžios, teigia, kad didžiąją dalį atlyginimo turėdavę atiduoti Pchenjano valdžiai.

Nepaisant to, jie tvirtina, kad pinigų parsiveždavę, o sumų būta žymiai didesnių nei įmanoma uždirbti pačioje Šiaurės Korėjoje, kad ir dirbant paromis.

Kalbintieji teigia, kad jie ir maitinami buvo pakankamai kokybiškai, nors ir nuolat stebimi ir kontroliuojami. Kaip ten bebūtų, tvirtina ne tik turėję galimybę dirbti ir užsidirbti, bet ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo pasaulis už jų gimtinės ribų.

Lee sako, kad darbas užsienyje padėjo pačioje Šiaurės Korėjoje išsikovoti socialinį statusą – tai jai būtų leidę gimtinėje susirasti geriau uždirbantį vyrą. Kiti trys darbininkai (visi vyrai) svajojo, kad vieną dieną galės nusipirkti televizorių, kasečių grotuvą ir šaldytuvą – po trejų metų sunkaus darbo jiems tai atrodė įmanoma misija.

„Esu matęs žmonių, kurie, padirbę užsienyje ir grįžę į gimtinę, rūko brangias užsienietiškas cigaretes ir gali sau leisti mieste išgerti alaus. Paprastiems žmonėms tai atrodė kaip vaizdelis iš pasakos“, – pasakoja XX amžiaus 10-ąjį dešimtmetį statybose Kuveite dirbęs Limas Il.

Net ir šiandien užsienyje dirbantys Šiaurės Korėjos piliečiai laikosi panašios nuomonės, teigia ekspertai iš Pietų Korėjos. Vidutinis mėnesinis atlyginimas Šiaurės Korėjoje, kaip teigia pabėgėliai, nesiekia net vieno dolerio. Dauguma Šiaurės Korėjos šeimų pragyvenimui užsidirba užsiimdamos nelegalia veikla.

„Mūsų nuomone, tai žmonių išnaudojimas, šiuolaikinė vergovė. Jiems tai atrodo kone privilegija – darbas užsienyje. Jie tai suvokia kaip galimybę ištrūkti. Bėda ta, kad Šiaurės Korėja nemoka tuo pasinaudoti“, – teigia Seule veikiančio Asano politikos mokslo studijų instituto darbuotojas ir 2014 metais parengto mokslinio darbo apie Šiaurės Korėjos darbininkus vienas iš autorių Go Myong-Hyun.

Šiaurės Korėja neigia, kad šalies piliečiai užsienyje išnaudojami, o užsienio žeriamą kritiką vadina sąmokslu, skirtu pakenkti šalies valdančiajam režimui.

Pietų Korėjos žvalgybos teigimu, šiuo metu maždaug 50 valstybių dirba apie 50-60 tūkst. Šiaurės Korėjos piliečių. Daugiausia jų dirba Rusijoje ir Kinijoje. Yra ekspertų, manančių, kad šis skaičius – tik ledkalnio viršūnė. Esą tikroji situacija visai kitokia. Seule veikiantis Šiaurės Korėjos strategijų centras 2012 metais parengtoje ataskaitoje skelbia, kad užsienyje dirbantys Šiaurės Korėjos piliečiai per metus Pchenjanui uždirba nuo 150 iki 230 mln. dolerių (131-201 mln. Eur)

Ekspertai vieningai sutinka, kad Šiaurės Korėja noriai siunčia šalies piliečius dirbti į užsienį ir ketina tokio darbo jėgos eksporto apimtis tik didinti, nes tai gana neblogas būdas spręsti užsienio valiutos trūkumo problemą, kurią lėmė ilgametės tarptautinės sankcijos.

Šiaurės Korėjos piliečiai įdarbinami Kinijos fabrikuose ir restoranuose, Rusijoje dirba medkirčiais ir statybininkais. Kiti dirba statybose Artimuosiuose Rytuose arba Afrikoje gamina didžiules politikų statulas, moko kovos menų ar dirba sveikatos priežiūros srityje. Remiantis Asano instituto duomenimis, jų mėnesinis atlyginimas siekia nuo 120 iki 150 dolerių (105-131 Eur).

Dažniausiai į užsienį Šiaurės Korėja siunčia sąlyginai pasiturinčius, lojalius piliečius – kitaip tariant, tokius, kurie galbūt mažiau susižavėtų svetima kultūra ir gyvenimo būdu. Išvykti leidžiama vedusiems vyrams, tačiau jų šeima kartu vykti negali. Tokia strategija – vienas iš būdų, kaip atgrasyti nuo bandymų pabėgti.

Nors oficialios statistikos nėra, ekspertai sako, kad iš Šiaurės Korėjos pabėgti pavyksta nedaugeliui. Viena išimtis iš taisyklės pasitaikė praeitą savaitę, kai Pietų Korėja oficialiai paskelbė apie 13 Šiaurės Korėjos piliečių, kartu dirbusių viename užsienio restorane, pabėgimą iš gimtosios šalies.

42 metų Lee Soung Heep prieš išbandydama laimę dėl padavėjos darbo užsienyje vidurinėje mokykloje dirbo literatūros mokytoja. Lee sako, kad jos tėvas vietos pareigūnams davė maždaug 70 dolerių (61 Eur) kyšį – ši suma padėjo užtikrinti, kad jai pavyks. Kartu su ja naują karjerą pradėjo ir daugiau mokytojų, gydytojų ir kitų specialistų, ką tik baigusių universitetą.

Limas Il kyšiams panaudojo 20 butelių tauriųjų alkoholinių gėrimų ir 30 pakelių gerų cigarečių. Vairuotoju Sibiro miškuose, kur kertami medžiai, dirbęs Kim Sae Gilis sako, kad išsvajotą darbą gavo giminaičiui pasinaudojus pažintimis.

„Kai sužinojau džiugią naujieną, kad galėsiu vykti į užsienį, labai apsidžiaugiau. Prieš tai nebuvau patyręs nieko panašaus. Manau, kad tokios euforijos kaip tą akimirką nepatyriau daugiau niekada. Tai buvo kone geriausia akimirka mano gyvenime“, – sako 49 metų vyras, 1995-1998 metais dirbęs Sibire.

Lee Soung Hee pasakoja per mėnesį turėdavusi vos vieną laisvą dieną. Ji prisimena, kad turėjusi dirbti net ir tada, kai sužinojo, kad mirė jos mama. Moteris sako, kad nuo padavėjų akių nenuleisdavo slaptosios policijos agentai, kurie žiauriai mušdavo kiekvieną, kuri išdrįsdavo slėpti gautus arbatpinigius.

„Netrūko lankytojų, kurie nesibodėjo mūsų grabinėti, tačiau mes negalėdavome pasipriešinti, nes mūsų pagrindinė užduotis buvo su jais elgtis labai maloniai ir priversti išleisti kuo įmanoma daugiau pinigų. Kai klientai mums pildavo gėrimų, turėdavome gerti. Nepaisant to, negalėjome jokiais būdais apsvaigti, nes iš karto būtume apkaltintos nederamu elgesiu ir išdavyste“, – pasakoja Lee Soung Hee.

Moters teigimu, jos kolegės, kurioms nepavykdavo uždirbti tiek, kiek iš jų reikalaudavo, buvo verčiamos už pinigus su klientais užsiiminėti seksu. Vyrai joms mokėdavo po maždaug 100 dolerių (87 Eur).

Nepaisant sunkumų, Lee prisimena ir teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, sako paragavusi vaisių, apie kuriuos nebuvo gyvenime girdėjusi ir mačiusi, pavyzdžiui, ananasų.

Limas Il, kurio tikroji profesija rašytojas, Kuveite kelis mėnesius dirbo staliumi. Sakė niekada taip ir negavęs žadėtojo 120 dolerių (105 Eur) mėnesinio atlygio, nors dirbo nuo ryto iki vakaro statybų aikštelėje, aptvertoje spygliuota viela. Vyras prisimena labai susinervinęs, kai sužinojo, kad visai šalia dirbantys atvykėliai iš Bangladešo ir Indonezijos uždirba mažiausiai 450 dolerių (394 Eur) per mėnesį.

Limas Il pasakoja, kad, davęs pažadą Šiaurės Korėjos pareigūnams uždirbti daugiau pinigų, gavo leidimą nelegaliai uždarbiauti ir kitose statybose.

Pabėgėlis iš Šiaurės Korėjos Lee Yong-ho, kuris Rusijoje kirto medžius, sako neretai dirbdavęs po 12-14 valandų per dieną, tačiau niekada per daug nemąstęs apie darbo sąlygas.

„Sakote vergai? Tiesą sakant, niekada taip nemąsčiau. Vienintelė mintis, kuris nuolat sukosi galvoje, kiek uždirbsiu per mėnesį“, – sako dabar Pietų Korėjoje gyvenantis vyras.

Kimas Sae Gilis, kuris dirbo kitame medžių kirtimo objekte Sibire, sako, kad kartu su juo plušo dar maždaug 900 atvykėlių iš Šiaurės Korėjos. Per tą laiką, kiek ten dirbo, žuvo kelios dešimtys darbininkų – juos užmušė krintantys medžiai. Vyras pasakoja, kad žuvusiųjų palaikai mėnesių mėnesius buvo laikomi negyvenamuose trobelėse miške. Jie būdavo paprasčiausiai susukami į apklotus ir paliekami likimo valiai.

„Ten buvo taip šalta, kad palaikai kuo puikiausiai išsilaikė. Veidai praktiškai nepasikeitė. Kelis kartus bandžiau paliesti tuos veidus – jausmas tarsi liesčiau ledo luitą“, – nemaloniais prisiminimais dalijasi pabėgėlis iš Šiaurės Korėjos.

Lee Yong-ho taip pat teigia matęs, kaip šaltyje laikomi nelaimėlių palaikai. Jis teigia, kad tokio sprendimo priežastis labai paprasta – buvo laukiama, kad lavonų susikauptų daugiau, nes grupėmis juos pargabenti namo buvo žymiai pigiau nei siųsti po vieną.

Kimas Sae Gilis sako, kad turėjo galimybę šiek tiek užsidirbti ir papildomai – rinkti ir pardavinėti vaisius. Prisimena su likimo broliais vakarais vartodavęs alkoholį ir juokdavęsis iš tuometinio Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jon Ilo (dabartinio vadovo Kim Jong Uno tėvo).

„Vadindavome jį tiesiog Kim Jong Ilu, nors gimtinėje išskirtinai tik Generolu. Kartais netgi išdrįsdavome jį pavadinti „mažyliu“ – dėl jo ūgio. Ten turėjome tiek laisvės, apie kokią gimtinėje negalėjome nė pasvajoti“, – senus laikus prisimena Kimas Sae Gilis.

Visi keturi užsienyje dirbę Šiaurės Korėjos piliečiai pabėgo būtent tada.

„Nė už ką nenorėčiau grįžti atgal“, – sako Lee Soung Hee, kuri pabėgo su klientu, su kuriuo vėliau sukūrė šeimą. Seule ji moko pabėgėlių vaikus. Vėliau moteris sužinojo, kad Šiaurės Korėjos pareigūnai privertė jos šeimą persikelti į atokią vietą ir nuolat akylai stebėjo – tai buvo kaina, kurią jiems teko mokėti už giminaitės pabėgimą.

Likę trys žurnalistų kalbinti pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos teigia apie savo šeimų likimą nežinantys nieko.

Kimas Sae Gilis teigia: nors ir, paragavęs laisvės, apsisprendė negrįžti į Šiaurės Korėją, jam labai trūksta šeimos – ypatingai dukros, kurią paliko gimtinėje.

„Dabar jai turėtų būti 22 metai. Apie ją galvoju kiekvieną mielą dieną“, – liūdnai prisipažįsta sargu netoliese Seule dirbantis vyras.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...