captcha

Jūsų klausimas priimtas

Buvusi JAV valstybės sekretorė išklojo, koks iš tiesų yra V. Putinas

Buvusi Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Madeleine Albright sutiko su austrišku leidiniu „Die Presse“ pasidalinti įžvalgomis apie Rusijos sugrįžimą į didžiąją pasaulio politikos sceną, galimą Europos Sąjungos žlugimą ir trukdžius, neleidžiančius veiksmingai išspręsti pabėgėlių krizės.
Scanpix/Reuters nuotr.
Scanpix/Reuters nuotr.

– Iki 2001 metų sausio ėjote Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės pareigas. Kaip pasaulį regite šiandien: kiek ir kaip jis per tą laiką pasikeitė?

– Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis buvo labai svarbus ir įdomus. Griuvus Berlyno sienai, Centrinė Europa į ateitį žvelgė apimta tikros euforijos. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi NATO plėtra. Be to, padėjome Balkanų žmonėms, pasinaudoję jėgomis Vakaruose.

– Tuo metu iššūkio Jungtinėms Valstijoms nemetė nė viena išorinė supergalia.

– Jungtinės Valstijos tuo metu save laikė valstybe, kuri buvo būtinybė skirtingose pasaulio kampeliuose kuriant gėrovę ir taiką. Sąvoka „būtinybė“ šiuo atveju reiškia, kad mes privalome dėl tarptautinių interesų veikti ne po vieną, o išvien. Galiu išskirti dvi labai svarbias tendencijas – jos tiek naudingos, tiek žalingos. Globalizacija mums suteikė galimybę aktyviai kontaktuoti vieniems su kitais, tačiau ji beveidė. Dėl šios priežasties daugumai susidarė įspūdis, kad globalizacija naikina individualumą, identitetą, išskirtinumą, tad jie pradėjo vėl apeliuoti į etninę, religinę ar nacionalinę tapatybę. Tai nieko blogo, tačiau tik tol, kol nepasiekiama riba, kai kaimynas tampa priešu. Nepaisant to, nacionalizmas – labai pavojinga galia.

Visų antra, tai naujų komunikacijos technologijų atsiradimo pasekmė – paprasčiausiai nyksta pasitikėjimas socialinėmis institucijomis. Atskirų valstybių valdžios aparatai dirba, jeigu taip galima sakyti, puse kojos. Dar didesnė tragedija tai, kas vyksta Europos Sąjungoje.

– Kodėl?

– Todėl, kad Europos Sąjunga dėl hipernacionalizmo ima byrėti kaip kortų namelis. Jeigu Jeanas Monnet šiandien pasirodytų Briuselyje, jis neabejotinai paklaustų: kas jums visiems darosi? Europos Sąjunga stovi ant vienos kojos, neturi veiksmingos fiskalinės politikos. Kilus rimtoms ekonominėms problemoms, tą pačią akimirką kaltinimai kristų kaimyninių valstybių adresu.

Vengrai – blogiausi iš visų. Jie vieną akimirką ėmė ir pamiršo, kokie nuo kitų malonės priklausomi buvo 1956 metais – kaip kad šiandien pabėgėliai. Dauguma Europos gyventojų nuoširdžiai nori padėti pabėgėliams. Neretai valdžia pasirodo esanti žymiai didesnė egoistė už pačius šalies žmones.

– Paprasti žmonės taip pat nori tvarkos. Nervinasi matydami, kaip pabėgėliai masiškai be jokios registracijos kerta sienas.

– Jiems lygiai taip pat nepatiktų, jeigu jie tas sienas kirstų ramiai, su visomis Europos Sąjungos nustatytomis taisyklėmis ir procedūromis. Labai nemėgstu auklėti europiečių. Nepaisant to, Šengeno zonos, atvirų sienų ir laisvosios rinkos koncepcija yra tiesiog nuostabi. Jungtinėse Valstijose praktiškai visi kilę iš kitų šalių, žmonės didžiuojuosi tuo, kad jie kitokie. Europoje viešpatauja įsitikimas, kad valstybė paremta nacionalinės tapatybės pagrindu. Dėl šios priežasties taip sunku skirtis su suverenitetu. Dėl visų tų ekonominių neramumų sugrįžo Europos padalijimas į Šiaurę ir Pietus, į Rytus ir Vakarus.

– Jungtinės Valstijos – vis dar, kaip jūs sakėte, būtinybė? Ar, kai užėmėte valstybės sekretorės pareigas, kovos veiksmai Sirijoje buvo kažkas neįsivaizduojamo?

– Man tai taip pat nesuprantama. Nepaisant to, privalome suprasti: nė vienas prezidentas neis prie tribūnos, neturėdamas ką pasakyti ir ką parodyti. Billas Clintonas laimėjo rinkimus po Reagano-Busho periodo, nes nepakankamai dėmesio buvo skiriama vidaus politikai. Tiek jis pats, tiek aš puikiai žinojau, kad Jungtinės Valstijos privalo paisyti tarptautinių interesų. Būtinosios ir visiems reikalingos valstybės formulė buvo skirta amerikiečių visuomenei – norėta, kad ji suvoktų, jog Amerika negali atsiriboti ir nutolti nuo pasaulio.

M. Albright ir B. Clintonas. Scanpix/Reuters nuotr.

Kai George`as W. Bushas pradėjo eiti prezidento pareigas, jis norėjo – kas itin neretai nutinka Amerikoje keičiantis valdžiai – viską daryti savaip, kitaip nei prieš tai. Tada išaušo 2011 metų rugsėjo 11-oji. Visa širdimi palaikiau karą Afganistane, nes būtent ten ir buvo suplanuotos Rugsėjo 11-osios atakos. Tada G. W. Busho administracija ėmėsi įsiveržimo į Iraką sumanymo. Tai buvo pati didžiausia klaida iš visų. Po viso to prezidentu tapo Barackas Obama, pažadėjęs išvesti karius tiek iš Afganistano, tiek iš Irako. Amerikiečiai pavargo nuo karų. Todėl šiandien visi ir laikosi požiūrio, esą tegul kiti stengiasi labiau ir daro daugiau.

– Bet kiti juk nedaro nieko.

– Kaip pirštu į akį. Tikroji problema yra pastangų paskirstymas. Pasaulyje yra problemų, kurių sprendimui vienos šalies pastangų paprasčiausiai nepakanka. Jungtinės Valstijos tikrai nenori būti pasaulio policija. Mes – ne imperialistinė valstybė.

– Europiečiai – išlaikytiniai, kaip neseniai įvardijo B. Obama?

– Vos penkios NATO valstybės organizacijos biudžetui skiria reikiamą sumą pinigų. Netikiu, kad JAV pralaimėtų. Nepaisant to, reikia daugiau valstybių, su kuriomis galėtume bendradarbiauti. Labai norėtume, kad kai kuriose žemės kampeliuose mums padėtų, pavyzdžiui, Kinija. Pasaulis neįtikėtinai sudėtingas. Mes, pavyzdžiui, bendradarbiavome su rusais dėl Sirijos cheminių ginklų sunaikinimo. Jungtinės Valstijoje negali ir nenori visko daryti vienos pačios. Izoliacijos šalininkai pas mus mėgsta sakyti: niekas mums nepadės, tad verčiau patiems savimi pasirūpinti. Deja, XXI amžiuje rūpintis tik savimi yra neįmanoma.

– Jūs pasisakytumėte už saugomų zonų Sirijoje steigimą?

– Taip. Valstybės sekretorė Hillary Clinton taip siūlė tokį variantą. Įsteigti tokių zonų būtų gana sunki užduotis, žymiai sudėtingesnė, nei mano daugelis. Bandėme tai padaryti Bosnijoje. Tada kilo klausimas: jie iš tikrųjų puikiai apsaugoti, tik nuo ko? Kas prisiimtų atsakomybę už tą apsaugą ir kur tokias zonas steigti? Nepaisant to, esu tikra, kad bet kokiu atveju žmonės mieliau gyventų gimtinėje, o ne bėgtų.

– Karas Irake virto katastrofa pirmiausia dėl to, kad nebuvo pasirengta ateičiai – niekas neturėjo plano, kas bus rytoj. Kodėl Jungtinės Valstijos kartu su Jungtine Karalyste ir Prancūzija dar kartą tą pačią klaidą pakartojo Libijoje?

– Libijos atveju Jungtinių Tautų Saugumo taryboje iniciatyvos ėmėsi būtent britai ir prancūzai, amerikiečiai prie jų prisijungė. Niekas nebuvo pasirengęs intervencijos padariniams. Bėda ta, kad pasaulio bendruomenė visada privalo numatyti tokių kampanijų trukmę ir pasekmes. Mums visiems verkiant trūksta kantrybės.

– Rusija taip pat pasijuto apgauta Libijos klausimu.

– Man iki gyvo kaulo įgriso Rusijos noras visur ir visada ieškoti pasiteisinimų. Rusija – šalis, kuri pati provokuoja, o paskui jaučiasi nuskriausta. Rusijai teko patirti tapatybės krizę: niekada nepamiršiu, kaip kartą paskutinį XX amžiaus dešimtmetį Maskvoje man vienas žmogus pareiškęs: „Man taip gėda. Buvome supervalstybė, supergalia, o dabar – kažkoks raketomis ginkluotas Bangladešas“. V. Putinas pasigavo šią frazę ir pradėjo žadėti: „Pakelsiu ant kelių parklupusią Rusiją ir sugrąžinsiu jai prarastą didybę“.

V. Putinas. Scanpix/AFP nuotr.

– Ar tai pastebėjote 2000 metais Kremliuje pirmą kartą sutikusi V. Putiną?

– Jis protingas, bet tikrai blogas žmogus. KGB pareigūnas, norintis viską kontroliuoti ir manantis, kad visi susimokę prieš Rusiją. Tai netiesa. V. Putinui iškrito blogos kortos, bet žaidė jis jomis sėkmingai. Kad ir kaip ten bebūtų, vieną akimirką jam tikrai šypsojosi sėkmė. Manau, kad pagrindinis tikslas – susprogdinti Europos Sąjungą ir išnešioti po gabaliuką. Jis nori, kad iš jo įtakos sferos dingtų ir NATO.

– Ar Baltijos valstybių nuogąstavimai dėl V. Putino pagrįsti?

– Taip. Konkrečiai dėl rusų naudojamo asimetrinio kariavimo metodo.

– Kad ir kaip ten bebūtų, panašu, kad V. Putinas savo tikslą pasiekė ir ant kelių klūpėjusią Rusiją pakėlė.

– Taip, pirmą kartą nuo 1945 metų įsiveržęs į kitą Europos valstybę ir dalį jos aneksavęs: kalbu apie Krymą Ukrainoje.

– Ir išlipo sausas iš balos.

– Taip, nereikėjo jam to leisti.

– Pradžioje V. Putinas gyrėsi ir ekonominėmis pergalėmis.

– Dėl brangios naftos, kuri dabar drastiškai atpigo. V. Putinas stvėrėsi nacionalizmo, norėdamas nukreipti rusų dėmesį nuo supratimo, kad jų šalis – viso labo kažkoks raketomis ginkluotas Bangladešas.

– Kaip jūs vertinate Rusijos operaciją Sirijoje?

– V. Putinas prikišo nagus vien tam, kad nukreiptų dėmesį nuo Ukrainos ir vėl padidintų įtaką Artimuosiuose Rytuose. Jam pirmiausia reikėjo visiems pademonstruoti Rusijos galią. Leiskite konstatuoti: Jungtinės Valstijos su Rusija neturi jokių problemų – bent jau tol, kol pastaroji nesiima okupuoti kitų valstybių.

– Kaip Hillary Clinton pakeistų Jungtinių Valstijų užsienio politiką?

– Ji jau labai daug kalbėjo apie savo poziciją Sirijos klausimu. Jos užsienio politikos vizija susijusi su terminu „išmanioji galia“ (angl. smart power) – tai diplomatijos, kultūrinės ir ekonominės paramos, socialinių priemonių ir karinės jėgos mišinys. Ji – tikra draugė, visada ją palaikiau ir palaikysiu. Turi daugiau patirties už bet kurį kitą kandidatą, kuris kada nors bandė tapti prezidentu – ir ne tik būdama pirmoji šalies ponia, bet ir būdama senatorė, kai turėjo daug reikalų su Pentagonu ir galiausiai dirbdama valstybės sekretore.

H. Clinton. Scanpix/Reuters nuotr.

– Bet kodėl jai taip sunku tvarkytis su tokiu save „socialistu“ vadinančiu buvusiu hipiu Bernie Sandersu?

– Viskas dėl to, kad ji jau labai ilgai sukasi politikoje. Būkime sąžiningi: ne mažiau svarbu ir tai, kad ji moteris. Dauguma tvirtina, kad ji kalba pernelyg garsiai, nors vyrai – tie tikrieji mačo – kalba garsiai. Dabar labai keistas metas. 2008 metais B. Obama kalbėjo apie drastiškos politikos pokyčius. Bernie Sandersas dabar apeliuoja į tuos, kurie turi prikaupę pykčio ir nuoskaudų.

– Susidaro įspūdis, kad amerikiečiai paprasčiausiai nemyli Hillary Clinton.

– Taip kalba žiniasklaida, kuri priešrinkiminėje kovoje atlieka ypatingą vaidmenį. Ir tai mane liūdina. Būtent žiniasklaida Donaldą Trumpą pavertė tuo, kuo jis yra dabar. Žiniasklaidai labai patinka tos priešrinkiminės kovos, savotiškos lenktynės. Jeigu Hillary laimės, žmonės kalbės: „Kodėl ji nelaimėjo dideliu skirtumu, kaip visi prognozavo?“.

– Priešrinkiminėje kovoje padarėte klaidą, pareiškusi: „Moterims, kurios viena kitos nepalaikė, pragare skirta ypatinga vieta“.

– Taip, tai buvo klaida. Padariau klaidą, šią mintį, kuria tikiu, išsakiusi rinkimų kontekste. Sistemoje trūksta moterų. Labai ilgai bandžiau išsiaiškinti, kuo galėčiau moterims būti naudinga. Moterys sudaro daugiau nei pusę žmonijos, tad neteisinga, kai ekonominiu ir politiniu požiūriu jos nedalyvauja valdymo procesuose ir sistemoje.

– Jeigu jums paskambintų H. Clinton, ar jus sudomintų pasiūlymas vėl dirbti prezidento administracijoje?

– To nebus. Man patiko dirbti vyriausybėje. Nepaisant to, yra daug galimybių padėti ir už jos ribų.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...