captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Pussy Riot“ narė: mus pasodino vienoje šalyje, o į laisvę išėjome – kitoje

Grupės „Pussy Riot“, surengusios akciją Kristaus gelbėtojo cerkvėje, narė Nadežda Tolokonnikova, atlikusi bausmę Rusijos kolonijoje, tvirtina, kad už grotų jas pasodino vienoje šalyje, o į laisvę jos išėjo kitoje valstybėje.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Interviu ru.DELFI.lt ji pabrėžė, kad informacija apie artimos Vladimiro Putino aplinkos užjūrio įmones – ne naujiena, o tokių tyrimų turėtų būti daugiau. Jos nuomone, Rusijos visuomenė seksualiai gana laisva, nors iš viršaus, kaip ir per pramogines laidas, matomas konservatyvumas, šou verslas kupimas seksizmo ir ksenofobijos, o valdžia negali apsieiti be falo raketos pavidalu demonstravimo dideliuose kariniuose paraduose.

– Ar jus nustebino „Panama Papers“ duomenys?

– Na, smulkmenų nežinojau, bet tai nebuvo naujiena. Juk nieko nestebina, kad Putinas turi užjūrio įmonių. Tai ne naujiena. Tai normali antikorupcinė veikla, tokių tyrimų turėtų būti daugiau. Džiaugiuosi, kad jų yra.

– T. y. ne iki galo žinoma tai, kas turėtų būti žinoma?

– Žinoma. Būtent todėl, kad tyrimų mažai, manau, kad juos galima daryti kasdien, ir turtai, esantys užjūrio įmonėse atsiras.

– Neseniai buvo sukurta Nacionalinė gvardija, prieš politinius aktyvistus vyksta nuolatinės represijos, vyksta teismai, Savčenko praktiškai nukryžiavo teisme. Ką galima pasakyti apie erdvę protestui šiuolaikinėje Rusijoje?

– Mus pasodino (už grotų) vienoje šalyje, o (į laisvę) išėjome kitoje šalyje. Iš pradžių, kai 2013 m. pabaigoje mus išleido, nesupratome, kodėl visi aplink vaikšto tokie <...> liūdni, apatiški. 2014 m. palaipsniui pasakoja, kodėl taip yra. Taip atsitiko, kad vos išėjusios iš kalėjimo patekome į šalį, kuri užkariauja Krymą, kariauja su kaimyninėmis valstybėmis. Buvo labai sunku tai ištverti kaip žmonėms, kaip aktyvistėms, politinėms dailininkėms, nes kai kasdien tavo akyse vyksta tragedijos, nežinai, kaip reaguoti, nes tai, kas simboliška, miršta, lieka tik skausmas ir nesupratimas, kas vyksta.

Be viso to, 2014 m. buvo uždaryta visa nors kiek nepriklausoma žiniasklaida. Išėjome ir po kelių mėnesių įvyko išpuolis prieš mūsų didžiausią agentūrą „lenta.ru“, buvo problemų su (televizija) „Dožd“, uždarė daug nedidelių nepriklausomų leidinių. Todėl padarėme savo „Mediazoną“ – buvome šokiruoti, nusprendėme reaguoti ne ašaromis į pagalvę, o pamėginti kažką pakeisti. Nors buvo aišku, kad ir mus gali uždaryti.

Vis tik dar dirbame, kad ir su sunkumais. Neseniai Ingušijoje, pasienyje su Čečėnija, užpuolė mūsų korespondentą Jegorą Skovorodą. Pavogė visus daiktus, vairuotojui sulaužė koją ir ranką, sudegino automobilį, iš kurio jis valgė duoną.

– Ar neatrodė, kad išėjote iš kalėjimo ir vėl atsidūrėte savotiškame kalėjime?

– Žinoma. Toks palyginimas galimas, nes viena hierarchinė visuomenė labai panaši į kitą. Rusija ir anksčiau funkcionavo pagal vertikalės principą. Putinas, kaip buvęs specialiųjų tarnybų darbuotojas, stengėsi įvesti šalyje jam suprantamą tvarką – vertikalią hierarchinę struktūrą. Šiuo požiūriu ji ir anksčiau priminė kalėjimą, bet dabar primena labai griežtą <...> koloniją, kurioje žmonėms, norintiems skųstis, rašyti pareiškimus į kompetentingas instancijas, ieškoti teisybės, labai sunku gyventi. Juos sodina į vidinį kalėjimą, į karcerį, muša, kartais nužudo, išprovokuoja badavimui. Žodžiu, dabar palyginimas ne tik struktūrinis ir filosofinis, o fizinis. Jei esi prieš, tave gali nužudyti.

– O kaip meno protestas? Pavyzdžiui, ką galima pasakyti apie dailininką Piotrą Pavlenskį? Ar tokiam protestui yra vietos, erdvės?

– Erdvės visada yra. Petia Pavlenskis – vienas iš gabiausių šiuolaikinių dailininkų. Aš jo draugė ir gerbėja. Petia Pavlenskis dabar savo laikotarpį atspindi kur kas geriau nei „Pussy Riot“. Jei „Pussy Riot“ dabar pasirodytų viešai ir atliktų ryškų karnavalinį veiksmą, tai būtų ne apie šiuolaikinę Rusiją.

Kai tai darėme, 2011 m. pabaigoje, 2012 m. pradžioje, atmosfera buvo visiškai kitokia, „Pussy Riot“ atspindėjo laikotarpio dvasią, kaip tai turi daryti tikras dailininkas. Buvome linksmos ir kiek naivokos, nes tikėjomės, kad kažkas gali pasikeisti. Jei tą patį darytume dabar, mums, kaip dailininkėms, būtų prapultis, nes jei atspindi šiuolaikinę dvasią, turi atspindėti nusivylimą, skausmą, apatiją.

Tai padarė Pavlenskis, kai prikalė savo kapšelį prie grindinio. Naujausia akcija jis bandė parodyti išeitį iš šios būsenos, bandė mums papasakoti apie tai, kad kovoje su represyviomis teisėsaugos institucijomis net vienas žmogus gali labai daug padaryti. Jis nuėjo ir supleškino FST duris ir iki šiol savo pasisakymais teismuose, drąsiu elgesiu kalėjime rodo, kad vienas žmogus iš tiesų gali daug padaryt, tapti pavyzdžiu, drąsinti kitus.

– Jūsų klipas „Čaika“ („čaika“ –  lietuviškai – žūvėdra, tačiau šiame kontekste yra Rusijos generalinio prokuroro pavardė, – DELFI) estetiškai stipriai skiriasi nuo to, ką kūrėte su „Pussy Riot“. Išoriškai. Kodėl pakeitėte punk stilių į glamour?

– Nepavadinčiau to glamour. Visų pirma veikėja – prokurorė, estetiką daugeliu aspektų padiktavo pasaulis, kuriame jos gyvena. Jos nešioja aukštakulnius, aš aukštakulnių nenešioju. Galbūt makiažas kiek naivokas ir ryškokas, bet tai išskiria rusų prokurores. Jei užeitumėte į teismą, dažnai jos būtent taip atrodo.

Na o estetika keisis ir toliau, nes, kaip sakiau anksčiau, dailininkas – produktas. Jei jis tampa aiškiu, patogiu produktu, tai dizainas, jei kartojiesi, net punk estetiką nuolat pardavinėji, tampi produktu. Nenoriu būti tokiu produktu, todėl su kiekvienu nauju klipu, muzika, kiekviena nauja daina man norisi supurtyti, sukelti sumišimą. Tai pavyko padaryti, radikaliai pakeitus stilių „Čaikoje“.

– Sprendžiant iš Rusijos pramoginių laidų, popstliaus ir humoro, susidaro įspūdis, kad Rusija – gana laisvamaniška šalis. Ar pritariate?

– Kad ne. Kažkada žiūrėjau tik Pavelą Volią, nes neturėjau galimybių jo nežiūrėti, buvau ten, iš kur negalėjau išeiti. Jo juokai labai seksistiniai ir rasistiniai. Yra kitų komikų. „Naša Raša“ – galbūt jų humoro lygis neblogas, jei tik pasirinktų kitą tematiką, tikrai galėtų būti Vakarų komikų lygio. Bet jie pataikauja konservatyvizmui, t. y., rusų suvokimu, ksenofobiškumui.

Štai pažiūrėkite – žmogaus odos spalva kitokia, kaip juokinga! Moteris atrodo kitaip nei vyras, ji ilgai ruošiasi pasimatymui. Viešpatie, niekada ilgai nesipuošdavau prieš pasimatymą. Jei reikia, susiruošiu per penkias minutes.

Štai tokie klasikiniai konservatyvūs juokeliai užpildo mūsų televizijos erdvę, todėl nepasakyčiau, kad jie labai pažangūs. Jiems reikia daug dirbti, jei nori bent kiek konkuruoti su Vakarais. Tai pasakytina ir apie rusų popmuziką, muzikos industriją.

Aš tikrai ne prieš popkultūrą, bet rusiškos popmuzikos tiesiog neįmanoma rimtai vertinti, nes ji kartojasi, veikiausiai taip yra dėl konkurencijos trūkumo. O stingant konkurencijos, žmonės visada ima dirbti atmestinai, jie gauna pinigus, bet nekuria produkto, kuris būtų įdomus, konkurencingas. Taip vyksta kiekvienoje uždaroje kultūroje. Kažkodėl taip vyksta ir tokios šalyse, kaip Bulgarija.

Bulgariška popmuzika labai panaši į rusišką, nors Bulgarija turi galimybių išsiplėsti į europietišką erdvę. Tikiuosi, jie taip ir padarys.

– Šalia viso to matome didžiulius karinius paradus Maskvoje?

– Jie visada vykdavo. Kiekvienoje diktatūroje reikia parodyti savo simbolinį b... (necenzūrinis falo pavadinimas) „Topol-M“, kuris tikrai panašus į b..., su galvute. Hipertrofuotai tai vyksta Šiaurės Korėjoje. Kuo daugiau diktatūros, tuo pavojingesnis šitas geležinis falas.

– Rusijoje moterys dalyvauja ir politikoje, ir versle. Kaip įvertintumėte moterų padėtį Rusijoje?

– Tai, kad matome moteris politikoje ir versle, manau, yra Aleksandros Kollontaj ir jos bendražygių nuopelnas, dėl kurių Rusija buvo viena iš pirmų valstybių, suteikusių moterims teisę balsuoti. Moterys turėjo teisę dirbti kartu su vyrais, tiesa, jos privalėjo dirbti antrą darbo dieną grįžusios namo, bet tai jau kitas klausimas. Tai neginčijamas pasiekimas, nors 1917 m. Rusijos revoliucijos pasiekimus laikau neigiamus Rusijos kultūrai ir politikai.

Tačiau būtent šį moterų emancipacijos aspektą sugebėjome pasiekti, nei Putinas, nei koks konservatyvus politikas negali taip lengvai atimti. Taip, moterys dažnai identifikuoja save feministėmis, aktyviai dalyvauja gyvenime. O gal joms to ir nereikia, jei gali aktyviai dalyvauti gyvenime, pasiekti, ko nori, be šio identifikavimo. Reikia jas ir įspėti, kad tam tikru momentu gali gauti per nosį.

Pavyzdžiui, didelės įmonės vadovė atėjo į susitikimą su Putinu, kuris į visus kreipėsi gana pagarbiai, vardu ir tėvavardžiu, o į ją kreipėsi taip: „Natašenka, kodėl užsiimate verslu, jei pirmasis jūsų pašaukimas – gimdyti vaikus?“ Nesakau, kad jis turėjo omenyje kažką negero, tokie niekingi komentarai byra jam iš burnos be jokių slaptų užuominų, toks jo kultūros lygis. Ir jei norime pakeisti požiūrį į moteris, reikia atsisakyti patriarchalinio elgesio, kurį Putinas diegia kaip normalų.

– Kiek apskritai konservatyvi Rusijos visuomenė? Kiek tokios akcijos, kaip jūsiškė Kristaus gelbėtojo cerkvėje, gali sukrėsti ir kažką pakeisti?

– Mūsų akcija – lašas jūroje. Darėme tai, ką tada galėjome padaryti, mums buvo nedaug metų, buvome karštos, jaunos. Nesitikiu, kad keturiasdešimtmečiai Rusijos piliečiai, kurie nori permainų, eis rengti punk akcijų į Kristaus gelbėtojo cerkvę. Žinoma, ne. Tačiau manau, kad permainos įmanomos. Iš bendravimo su Rusijos piliečiais, taip pat ir kalėjime, suprantu, kad jie nėra tiek konservatyvūs, kiek juos nori pavaizduoti Vladimiras Putinas, o dabartinis Rusijos įvaizdis veikiausiai vieno žmogaus pasirinkimas.

Bet žmonės Rusijoje, sakykime, seksualiai gana laisvi, nors seksualinio švietimo lygis gana žemas. <...> iš esmės žmonės skeptiškai vertina valdžią, tačiau nežino, ar gali ką nors pakeisti. Todėl <...> visi sako – taip, mes palaikome valdžią. Bet jie taip daro todėl, kad tai patogu, yra nerašytas susitarimas – nori bent kažkaip egzistuoti, privalai palaikyti valdžią.

– Sprendžiate nuteistųjų problemas. Eilinį kartą susidaro įspūdis, kad fone skambant muzikai viskas savo vietose, žmonės sėdi (už grotų), paskui rašo knygas...

– Jei išgyvena iki knygų rašymo, galbūt gali jas rašyti.

Čia pokalbis „skype“ su N. Tolokonnikova, kuri šiuo metu yra Amerikoje, nutrūko. Tačiau greitai DELFI pašnekovė lankysis Vilniuje – gegužės 5 d. planuojamas jos pasirodymas kasmetinėje LOGIN konferencijoje.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...