captcha

Jūsų klausimas priimtas

Smolensko katastrofa, iki šiol nuodijanti Lenkiją

2008 metų rugpjūtį, per Rusijos-Gruzijos karo įkarštį, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis vadovavo Vidurio ir Rytų Europos vadovų delegacijai, skridusiai į Tbilisį. Gruzijoje ten buvo pareikštas solidarumas su tuometiniu šalies prezidentu Michailu Saakašviliu, „Foreign Policy“ rašo Christianas Daviesas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kivirčas su lakūnu

Delegacija turėjo skristi į Gendžės miestą Azerbaidžane, tuomet – keturias valandas važiuoti į Gruzijos sostinę. Tačiau per sustojimą Kryme, iš kur paimti Lietuvos, Estijos, Ukrainos prezidentai ir Latvijos ministras pirmininkas, L. Kaczynskis paskelbė keičiantis planą – jie skris tiesiai į Tbilisį.

Lakūnas atsisakė tą daryti – per tokį trumpą laiką nebuvo galima gauti reikalingų saugumo garantijų skrydžiui per karo zoną. Pilotas aiškino, kad negali vykdyti savo pareigos ir užtikrinti keleivių saugumą.

L. Kaczynskis susiginčijo su lakūnu, pareikalavo gerbti šalies vadovą. „Jeigu kas nors nusprendžia tapti lakūnu, jis negali būti bailus, – Lenkijos žiniasklaida tuomet citavo prezidento žodžius pilotui. – Kai grįšime namo, aš pasirūpinsiu šiuo klausimu.“ Po kelių savaičių L. Kaczynskio „Tvarkos ir teisingumo“ (PiS) partijos vadovo pavaduotojas pareikalavo, kad lakūnui būtų pradėta byla dėl bailumo ir nepaklusimo nurodymui.

Skirtingi žmonės L. Kaczynskio vizitą į Gruziją prisimena dėl skirtingų priežasčių. Jo apsilankymas Tbilisyje, kurio metu sakė ugningą kalbą ir pareiškė, kad lenkai pasirengę padėti kautis su Maskva, pavertė jį nacionaliniu didvyriu Gruzijoje, padėjo pelnyti daug šalininkų Vidurio ir Rytų Europoje.

Tačiau ką lenkai dabar net geriau prisimena – tai lėktuvo įgulos, kurį prezidentą nuskraidino į Gruziją, likimas. Bailumu apkaltintas pilotas galiausiai dėl depresijos paliko kariuomenę, o antrasis įgulos lakūnas ir navigatorius žuvo per aviakatastrofą po mažiau nei dvejų metų. Jie prezidentą L. Kaczynskį skraidino į Smolenską Vakarų Rusijoje.

Kritikai: PiS mėgina pasinaudoti tragedija

Balandžio 10 dieną lenkai mini šeštąsias katastrofos Smolenske metines. Sudužus lėktuvui žuvo prezidentas L. Kaczynskis, jo žmona Maria, Generalinio štabo viršininkas, trijų ginkluotųjų pajėgų vadovai, Nacionalinio saugumo biuro vadovas, nacionalinio banko prezidentas ir dar dešimtys kitų. Orlaivis smigo į mišką netoli Smolensko oro uosto esant tirštam rūkui.

Tai pirmasis katastrofos minėjimas, kai PiS partija, kuriai vadovauja žuvusio prezidento dvynys Jaroslawas, yra grįžusi į valdžią – ir prezidentūroje, ir šalies parlamente. Partija L. Kaczynskį vaizduoja ne tik kaip puikų prezidentą, bet ir kaip be galo svarbią istorinę figūrą.

Nemaža dalis žmonių vis dar galvoja, kad jo mirtis – ne nelaimingas atsitikimas, nes jo tvirta pozicija užtraukė jam priešų ir namuose, ir užsienyje. „To, kas nutiko Smolenske, – pareiškė PiS partijos gynybos ministras Antonis Macierewizcius praėjusį mėnesį, – tikslas buvo atimti iš Lenkijos vadovybę, kuri mūsų tautą vedė į nepriklausomybę.“

L. Kaczynskio kritikams konfrontacija pasižymėjęs prezidento patriotizmas atrodė bukas ir neduodantis naudos. Jo nesutaikomumas – priežastis, kodėl Lenkijos reputacija smuko iki skubotus sprendimus darančios šalies, kuri nėra patikimas partneris. Dabar jie nerimauja, kad PiS mėgina pasinaudoti jo atminimu siekdami politinių tikslų – smarkiai perdėdama L. Kaczynskio pasiekimus ji perrašinėja istoriją mėgindama pateisinti tebesitęsiančias pastangas užgrobti Lenkijos demokratines institucijas.

Dėl šios takoskyros, įvykis, kuris, atrodo, turėtų suvienyti gedinčią tautą, tampa žibalu į ugningus nesutarimus tarp politinių jėgų, kurie egzistavo dar prieš aviakatastrofą, ir kurie dabar nuodija Lenkijos viešąjį gyvenimą.

Ilgus metus besitęsusi kova tarp L. Kaczynskio ir D. Tusko

Smolensko katastrofa įvyko, kai Lenkijos vykdomoji valdžia buvo padalinta tarp L. Kaczynskio prezidentūros ir vyriausybės, kuriai vadovavo pagrindinės PiS priešininkės Piliečių platformos lyderis Donaldas Tuskas. 2007-2010 metais jie aršiai konkuravo ir vidaus politikoje, ir diplomatinėje erdvėje. Įtampą dar labiau didino asmeninės antipatijos, skirtingi temperamentai, nesutarimai, kaip turi būti paskirstytas darbas tarp prezidento ir vyriausybės. Tai labai sunkino šalies valdymą.

Po ES ir NATO plėtros į Rytus, Vidurio ir Rytų Europos valstybėms iškilo dilema – kaip išlaikyti frontą prieš agresyvią Rusiją, bet neatbaidyti Vakarų Europos šalių, kurios nenorėjo provokuoti Maskvos ir kurios tebežiūrėjo skeptiškai į rytų europiečius, kuriuos įtarė paranoja ir karštakošiškumu. Nors L. Kaczynskis ir D.Tuskas abu tvirtai pasisakė už Lenkijos orientaciją į Vakarus, jie apie tai kalbėjo visiškai skirtingai.

Po rinkimų 2005 m. L. Kaczynskis ėmėsi kurti regioninį aljansą su panašiai mąstančiais Ukrainos, Gruzijos, Ukrainos ir Baltijos šalių vadovais. Remiami George`o W. Busho administracijos, jie naudojo stiprią retoriką, nevengdavo priminti skaudžios Rusijos agresijos patirties, mėgindami paspausti Vakarų Europą užimti griežtesnę poziciją Rusijos atžvilgiu.

Tuo tarpu D. Tuskas, kuris 2007 m. premjero poste pakeitė Jaroslawą Kaczynskį, savo vyriausybės darbą kreipė į konsensuso siekimą – ir su Briuseliu, ir su Paryžiumi bei Berlynu, ir net neatmetė galimybės, kad Maskva gali tapti partnere.

L. Kaczynskis naudodavosi veto, tuo tarpu D. Tuskas problemas mėgindavo spręsti pateikdamas alternatyvius siūlymus. L. Kaczynskiui svarbiausias buvo solidarumas su Rytų Europos valstybėmis, tuo tarpu D. Tusko politikoje esminę dalį užėmė politinė ir ekonominė integracija su valstybėmis Vakaruose. Teoriškai nėra jokių priežasčių, kodėl šie skirtingai interesai negalėtų būti koordinuojami taip, kad būtų puikiai rūpinamasi šalies nacionaliniais interesais. Tačiau nors L. Kaczynskis ir išlaikė viršenybę užsienio politikos klausimais, D. Tuskas reikalaudavo, kad prezidentas paklustų vyriausybės brėžiamai linijai.

To rezultatas – nesusipratimai ir farsas. Aukščiausią tašką jie pasiekė per ES vadovų susitikimą 2008 m. spalio mėnesį. Paprastai Lenkijai tokiuose renginiuose atstovauja vyriausybės vadovas, tačiau šiuo atveju L. Kaczynskis primygtinai reikalavo, kad tai jis vyktų į susitikimą. D. Tusko vyriausybė, teigdama, kad tai – nekonstitucinis kišimasis į jos darbą, atsisakė prezidentui leisti skristi oficialiais vyriausybės lėktuvais. Tai L. Kaczynskio nenuramino – jis sėdo į „Boeing 737“ ir už 40 tūkst. eurų nuskrido į Briuselį.

Žiniasklaida tuomet rašė, kad Lenkijos vadovas į susitikimą atvyko vėluodamas. Pasėdėjo tylėdamas per pirmąjį klausimą – 10 minučių trukusią Lisabonos sutarties prezentaciją. Tuomet išvyko, kai pradėta kalbėti apie finansinę krizę, ir įpareigojo D. Tuską jį informuoti apie tai, kas diskutuojama.

Varšuvos ir Maskvos artėjimas

Pripažindama augantį diplomatinį Varšuvos svorį, Maskva siekė atnaujinti bendravimą ir imti spręsti opius klausimus, įskaitant ir dujų bei raketinės gynybos. D. Tusko paprašyta artimesnių santykių kaina – Rusija turėjo pripažinti sovietų padarytus nusikaltimus Lenkijai ir lenkams. Vladimiras Putinas tą ir padarė.

2009 m. rugsėjo mėnesį V.Putinas, kuris tuomet ėjo Rusijos premjero pareigas, dalyvavo ceremonijoje Lenkijoje, kur pažymėta Antrojo pasaulinio karo pradžia 1939 m. Tai – precendento neturintis, tačiau tylus pripažinimas pasekmių, kurių turėjo Molotovo-Ribentropo paktas ir Sovietų Sąjungos vaidmuo karo pradžioje.

Po septynių mėnesių, 2010 m. balandį, V.Putinas kartu su D.Tusku dalyvavo Katynės žudynių minėjime. Buvo minima 70 metų nuo to, kai sovietų NKVD išžudė 20 tūkst. Lenkijos pareigūnų. V. Putino dalyvavimas renginyje – pirmasis kartas, kai tą darė Sovietų Sąjungos ar Rusijos lyderis.

Tačiau į minėjimą nebuvo pakviestas prezidentas L. Kaczynskis. Ir D. Tuskui, ir V. Putinui buvo paranku tą pabrėžti – kad konfrontaciją mėgstantis L. Kaczynskis buvo paliktas izoliuotas, o tuo tarpu jų abiejų bendradarbiavimas duoda rezultatų.

Visgi L. Kaczynskis nebuvo nusiteikęs visus nuopelnus palikti D. Tuskui. Nors su juo nepanoro susitikti Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, L. Kaczynskis subūrė savo delegaciją į Katynę. Būtent ši delegacija, kuri skrido tuo pačiu lėktuvu, kuriuo prieš 3 dienas vyko D.Tuskas, savo tikslo niekada nepasiekė.

Skirtingos skirtingų barikadų versijos, dėl ko įvyko nelaimė

L. Kaczynskio rėmėjams D. Tusko „aljansas“ su V.Putinu suteikė pamatą įtarimams, kad tragiška nelaimė, per kurią žuvo prezidentas, buvo iš tikrųjų nužudymas. Jiems premjero nuolaidžiavimas Vokietijai ir Rusijai atrodė tarsi Lenkijos pasidavimas, o taikus tonas – bailus ir nepatriotiškas.

L. Kaczynskis, jų teigimu, buvo didelė kliūtis „šiems niekšiškiems planams paminti Lenkiją“, todėl turėjo būti pašalintas. Internete pilna svetainių, skirtų teorijoms, kaip bendradarbiauja Piliečių Platforma ir Kremlius. Pristatomas netrukus pasirodysiantis filmas apie tariamą sąmokslą. Filmui pinigų surinkta iš privačių, bet anoniminių šaltinių.

„Aš nežinau, kad iš tikrųjų įvykdė nužudymą, – rašo Tomaszas Sakiewiczius, PiS palaikančio leidinio „Gazeta Polska“ redaktorius. – Žinau, kas iš to sulaukė naudos – Lenkijos ir Rusijos vyriausybės.“

L. Kaczynskio kritikams tikėtiniausias paaiškinimas – taip pat keliantis nerimą. 2010 m. turėjo vykti prezidento rinkimai, ir L. Kaczynskiui apklausose labai prastai sekėsi. Jie tvirtina, kad L. Kaczynskio delegacijoje buvo aukščiausio rango pareigūnai, nes jis norėjo pademonstruoti savo, kaip šalies vadovo, statusą.

Kai rusai įspėjo, kad lėktuvas turėtų apsisukti, nes tvyro tirštas rūkas, įmanoma įsivaizduoti, kad tai buvo interpretuota ne kaip geranoriškas įspėjimas, tačiau kaip mėginimas dar labiau pažeminti Lenkijos vadovą. L. Kaczynskis buvo žinomas kaip tas, kuris spaudžia lakūnus skristi net ir pavojingomis aplinkybėmis, o įrašai iš pilotų kabinos rodo, panašu, kad pareigūnai prieš pat lėktuvo sudužimą spaudė lakūnus.

Niekada nebus išsiaiškinta, ar tikrai spaudimas iš prezidento ar kito aukšto rango pareigūno privedė prie lėktuvo sudužimo. Tačiau aiškinimus, kad L. Kaczynskis kėlė didelę grėsmę ar D. Tuskui, ar V. Putinui, galima lengviau paneigti.

Tikrasis L. Kaczynskio vaidmuo istorijoje

Skaudi tiesa yra ta, kad 2010-aisiais jis dėl savo vykdomos politikos buvo stumiamas į politinio pasaulio paraštes – tiek Lenkijoje, tiek tarptautinėje arenoje. Jo nuolatiniai mėginamai vetuoti vyriausybės pasiūlymus buvo itin nepopuliarūs tarp rinkėjų – tikimybė būti perrinktam buvo labai maža.

„Foreign Policy“ žurnalisto nuomone, net ir regioninis aljansas, kuriuo L. Kaczynskis taip gyrėsi, nebuvo galingas. Tai, kas patiko ištikimiems PiS rinkėjams su nacionalistinėmis pažiūromis – nuolatinis prieštaravimas ir veto grasinimai bendroms ES pozicijoms, skundimasis kaimynais – atstūmdavo tų šalių vadovus, kurių solidarumo Lenkija siekė. L. Kaczynskio sąjungininkais išliko tik artimiausi kaimynai.

Tačiau tai nesutrukdė partijai PiS L.Kaczynskį skelbti bene politiniu šventuoju. Partijai jis yra nacionalinis didvyris, kurio nužudymas įrodo jo didybę, o jo didybė įrodo, kad jis buvo nužudytas. Apie jį kalbama, kad jis ne mirė per nelaimingą atsitikimą, tačiau krito kaip karys mūšio lauke. Toks jo sudievinimas turi mažai ką bendro su tikruoju L. Kaczynskio politiniu palikimu – tačiau turi labai daug ką bendro su šiandienos politine situacija Lenkijoje.

PiS savo besitęsiančias pastangas kontroliuoti Lenkijos demokratines institucijas teisina tuo, kad šalį neva čiuptuvais raizgo šešėlinės interesų grupės, kilusios iš derybų tarp buvusių komunistų ir „Solidarumo“ vadovybės.

Jų akyse L. Kaczynskio „nužudymas“ – tai šių tamsių jėgų darbas, kuris įrodo jų egzistavimą, o kartu ir PiS rodo kaip „tikruosius herojus“ kovoje su komunistais ir priešiškomis jėgomis. PiS nori įteigti, kad L. Kaczynskis mirė ne per nelaimingą atsitikimą, bet vardan didingos priežasties, o jo mirtis įpareigojo partiją tęsti jo pradėtus darbus.

Šiame politiniame kontekste reikėtų vertinti ir dokumentus, kurie buvo paskelbti vasario mėnesį. Juose rodoma, kad „Solidarumo“ įkūrėjas Lechas Walesa bendradarbiavo su komunistų saugumo tarnybomis aštuntajame dešimtmetyje. Kaip J. Kaczynskis sakė „Gazeta Polska“ netrukus po savo brolio mirties, „kai L. Walesa bus galiausiai diskredituotas, Lechas taps „Solidarumo“ judėjimo simboliu“.

Tokiu būdu asmuo, kuris prisidėjo, tačiau kukliai prie Lenkijos antikomunistinio judėjimo, J. Kaczynskio žodžiais tariant, taptų „nepriklausomos Lenkijos simboliu“.

L. Kaczynskis niekada į tai nepretendavo, ir būtų sunku įsivaizduoti, kad pats kada nors būtų galėjęs gvieštis tokios garbės. Tačiau kad ir kaip jis bus prisimenamas istorijoje, galima būti tikriems, kad nei jam, nei kitoms Smolensko aviakatastrofos aukoms nebus leista ilsėtis ramybėje dar ilgą laiką.​

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...