captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Loiko: Ukraina pralaimėjo visus mūšius, bet laimėjo karą

Vilniaus knygų mugė, pasibaigusi sekmadienį, yra tarsi literatūros mėgėjų ir puoselėtojų meka, tačiau net ir ten neįmanoma apsieiti be politikos. O tiksliau įvykių, kurie sugula į knygas, ir taip tampa įrodymais ar netgi įkalčiais. Buvęs „Los Angeles Times“ karo korespondentas Sergejus Loiko Vilnius knygų mugėje pristatytą romaną „Oro uostas“ sako rašęs remdamasis savo keturių dienų patirtimi pačiame simboliškiausiame mūšyje dėl Ukrainos nepriklausomybės. Donecko oro uostą ukrainiečiai gynė daugiau nei 250 dienų. Nors mūšį, kaip ir daugelį kitų, Ukraina pralaimėjo, interviu „Savaitei“ žurnalistas iš Rusijos sako, kad karą, kurio visos priežastys – Maskvoje, Ukraina vis dėlto laimėjo, nepaisant sudėtingos dabartinės valstybės situacijos.
Knygų mugės nuotr.
Knygų mugės nuotr.

– Norėčiau pradėti nuo knygų. Brolių Strugackių knygoje „Piknikas pakelėje“ yra paslapčių kambarys. Toks pats yra ir Tarkovskio „Stalkeryje“, kuriam Strugackiai parašė scenarijų. 2000 viena iš Donecko leidyklų išleido Strugackių apsakymų rinkinį ir pavadino jį „Stalkeris“. Esate sakęs, kad Donecko oro uostas jums dabar primena tą paslapčių kambarį. Kodėl?

– Tarkovskio „Stalkeris“ – vienas iš mano mėgstamiausių filmų. Du kartus su malonumu skaičiau ir „Pikniką pakelėje“. Juk žmonijai svarbiausia ne išgyventi ar gerai pavalgyti. Žmonės bando rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Patekti kažkur, kur būtų visi atsakymai. Donecko oro uostas tokia vieta buvo visiems Ukrainos kariams, visiems jaunuoliams. Juk reikia prisiminti, kad Rusija kovojo ne su Ukrainos kariuomene, ji nelabai egzistavo, Rusija kariavo su ginkluotu Maidanu. Oro uostas, kurio buvo neįmanoma apginti, kurio, mąstant sveiku protu, ginti net ir nereikėjo, visiems Ukrainos patriotams buvo tas kambarys, kuriame nepabuvojus jų gyvenime kažko trūktų.

– Tad ką ten supratote apie šį karą?

– Ukraina, pradedant Krymu, šiame kare nelaimėjo nei vieno mūšio. Prie Ilovaisko, Debalcevėje, kitose vietose patyrė didžiulių, žeminančių nuostolių. Bet, pralaimėdama visus šiuos mūšius, Ukraina laimėjo karą. Juk Putino ir Kremliaus tikslas buvo ne užimti oro uostą, o įrodyti Ukrainai ir visam pasauliui, kad jie per dieną gali nužygiuoti iki Kijevo, kad jie gali prakirsti koridorių iki juodosios jūros, iki Odesos, ir juos, kaip nugalėtojus, sutiks su gėlėmis. To neįvyko. Man atrodo mistiška ir metafiziška, kad ukrainiečiai pasirinko ginti šį oro uostą, kuris 99 procentais tebuvo įvairaus dydžio skylės, kur nebuvo galima gulėti netgi ant grindų dėl atskrendančių minų ir sviedinių, ten nebuvo jokios priedangos, kaip priedangą languose jie naudojo vežimėlius, kuriais lėktuve išvežiojamas maistas. Vienam kareiviui pasakiau, kad giną orą. „Taip, orą. Mūsų laisvės orą“, – atsakė jis. Jie išsirinko šią akivaizdžiai pralaimėtą aikštelę ir laimėjo karą, nes visam pasauliui parodė savo valią, savo dvasios jėgą ir pasiruošimą pasiaukoti, kad apgintų savo laisvę. Juk Maidane nuo snaiperių kulkų jie žuvo ne tam, kad viskas taip ir pasibaigtų. Dabar daugelis kalba – štai, pas juos korupcija, jiems nieko nepavyko, ypač tai mėgsta Rusijos žiniasklaida, kuri dalijasi kaltę dėl šio karo kartu su Kremliumi ir Putinu. Bet pats didžiausias šios revoliucijos pasiekimas yra tai, kad valdžia priklauso tautai. Kelias bus sunkus ir ilgas, bet  yra pojūtis, kad tauta gali pakeisti valdžią, jei to panorės. O svarbiausias šalutinis efektas – žmonės nenori niekuo pasitikėti, jokia valdžia. Trumpuoju laikotarpiu valdžiai sunku, nes, kai tavimi nepasitikima, sunku dirbti. Bet ilguoju laikotarpiu tai gerai, nes taip Ukrainos tauta galų gale išsirinks valdžią, kuri rūpinasi žmonėmis ir jaučia savo atsakomybę. To nėra nei Rusijoje, nei Baltarusijoje, nei kitose kaimyninėse posovietinėse valstybėse.

– Neapginamo objekto gynyba. Tai darydamas žmogus turi susitvarkyti su daugybe beprasmybės, ar tai būtų oro uostas, ar valstybė. Kaip tvarkėsi Jūsų matyti žmonės?

– Pats šis karas nuo pradžių buvo iracionalus. Rusija pradėjo karą, kuris pirmiausia griauna pačią Rusiją. Mano manymu, šis karas tapo Putino režimo griūties atskaitos tašku. Galbūt tai tik į gera. Tad ir viskas, kas susiję su šiuo karu buvo neteisinga, kitaip, nesuprantama. Vienos ukrainiečių brigados pulkininkui, sėdinčiam apkasuose, staiga skambina mobilusis. Jis atpažįsta, kad tai – žmogus, su kuriuo kartu mokėsi Riazanės karo mokykloje, kartu kariavo Afganistane. Dabar jis – rusų pulkininkas. Pasirodo, kad visą dieną ukrainieties kovojo su brigada savo artimo draugo, su kuriuo dėl akivaizdžių priežasčių nebepalaiko ryšio. Rusas jam sako: „Pas mane tavo dušimtinis ir trišimtinis, sužeistas ir užmuštas. Susitikime neutralioje teritorijoje, pakalbėsime“. Jie susitinka, apsikabina, išgeria degtinės, prisimena žmonas ir vaikus, tada pradeda pokalbį apie sužeistąjį ir užmuštą. Ukrainieties sako: „Aš neturiu tau juos į ką iškeisti“. Rusas sako: „Atiduosiu juos tau į skolą“. Ateina ukrainiečių kariai be ginklų ir pasiima sužeistąjį ir užmuštą. Po poros dienų ukrainietis jau skambina rusui ir sako: „Aš pasiruošęs atiduoti skolą“. Jie susitinka ir ukrainiečiai perduoda vieną užmuštą ir du sužeistus rusus. Rusas sako: „Aš juk tau perdaviau tik vieną sužeistą“. O ukrainietis atsako: „Grąžinu tau su procentais“. Ši istorija ciniška, kvaila ir neteisinga, kaip visas šis karas. Šie du pulkininkai neturėjo kariauti vienas su kitu. Bet susitikimo gale rusas atskleidžia ukrainiečiui nedidelę karinę paslaptį – „Šiandien į jus turime paleisti tris tūkstančius sviedinių“. Ukrainietis sako“ Mes ką tik pakeitėme pozicijas, nespėsime apsikasti“. Ir rusas karininkas liepia tris tūkstančius sviedinių paleisti naujomis koordinatėmis. Visą naktį rusai apšaudo mišką, kuriame nieko nėra. Kitą rytą rusas gauna žinutę iš nepažįstamo numerio: „Ačiū“. Tai – tikra istorija, ji yra mano knygoje.

Kremliui ir Putinui pavyko tai, kad atsirado didžiulė ukrainiečių ir rusų neapykanta vienas kitam. O juk visi Donecko oro uosto gynėjai, išskyrus keletą žodžių, būtent rusų naudojo kaip operatyvinę kalbą. Rusų kariai atvyksta į Ukrainą ginti rusų kalbos, kuria kalba tie, kurie gina oro uostą.

– Jei nėra etninio ar kultūrinio skirtumo, kas tuomet tas skirtumas, dalijantis juos į dvi puses?

– Atsakyti gana lengva. Daugelio karų neįmanoma apibūdinti. Karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho, karas tarp Gruzijos ir Abchazijos, o iš tiesų – tarp Rusijos ir Gruzijos. Ten buvo kažkokio neišsprendžiamo susipriešinimo – etninių, ekonominių, psichologinių skirtumų. Čia, kaip ir sakiau, to nebuvo, abi pusės tiesiog šaudė į vieną į kitą, bet vis dėl to buvo labai lengva pasakyti, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Šiame kare gėris kariavo su blogiu. Ukrainiečiai tiesiog gynė tėvynę ir laisvę. Tai – karas iš vaikiškos knygelės, kur fašistai – blogi, o Aleksandras Matrosovas – geras. Kai užaugi, supranti, kad viskas sudėtingiau, kad buvo toks veikėjas kaip Pavlikas Marozovas, kuris įskundė savo tėvą, bet man, suaugusiam žmogui, čia viskas buvo aišku. Viena pusė kariavo neteisingai, išdavikiškai, niekšiškai, kita – teisingai.

Rusija įsiveržė į Ukrainą. Ukrainiečių garnizonas oro uoste buvo apsuptas vadinamųjų separatistų. Jie susidėjo iš rusų samdinių – visokių kvaištelėjusių romantikų, mėgstančių istorinių mūšių rekonstrukcijas, arba sadistų medžiotojų, atvykusių į safarį medžioti gyvų žmonių. Visi jie buvo apkvailinti, jiems pasakojant, kad čia žudo vaikus, kryžiuoja berniukus, naikina rusų kalbą. Kita dalis – ne patys geriausi Donecko srities žmonės – bedarbiai, valkatos, narkomanai, nusikaltėliai. Trečia dalis – vadinamoji separatistų armija – tai reguliarioji Rusijos kariuomenė. Jei ji nebūtų įsikišusi, Ukrainiečių kariuomenė būtų seniai laimėjusi ir išvaliusi savo tėvynę nuo viso šito purvo.

– Kaip karo korespondentas buvote daugelyje karų. Ar šis skyrėsi nuo kitų?

– Šis karas labai skyrėsi nuo visko, ką mačiau iki šiol, o aš daugelį kartų buvau Čečėnijoje, Irake, Abchazijoje, Gruzijoje, Afganistane. Šiame kare nebuvo nė vienos iš piršto neišlaužtos priežasties jam prasidėti. Rusija šį karą užkūrė lygioje vietoje. Visi karai, kuriuose buvau iki tol, buvo svetimi. Aš ten buvau korespondentas ir nė sekundę to neužmiršdavau. Šiame kare man plyšo širdis dėl to kas vyksta, kai vienas kitą žudo žmonės, neturėję to daryti. Ir vienoje pusėje, ir kitoje buvo žmonių kalbėjusių rusiškai, abiejose pusėse buvo ir kalbėjusių ukrainietiškai. Bet tai – ne pilietinis karas, kaip tai skelbia Kremlius. Tai – teroristinė karinė operacija, remiama Rusijos, kuri užtvindė regioną ginkluote, taip pat ir sunkiąja, sukūrė visas sąlygas karui. Kai Strielkovo vadovaujami teroristai užėmė Slovianską, automatus jie dalijo tiesiog žmonėms iš gatvės, kuriems tereikdavo pasirašyti į mokyklinį sąsiuvinį. „Koks vardas? Fedia Ivanovas. Gerai, pasirašyk, AKM, tiek ir tie šovinių“. Jis pasirašė ir išėjo į gatvę. Kaip sovietiniame filme: „Paėmiau ginklą ir tapau kariu“.

– Ukrainoje vis dar šaudoma, bet Rusija dabar bombarduoja Sirijoje. Kai kas sako, kad tai – Ukrainos karo tąsa, o kai kas sako, kad ir Ukrainos karas tebuvo karo Gruzijoje tąsa. Ar manote, kad karas tęsis ir toliau?

– Putinas – karo žmogus. Kol jis bus valdžioje, Rusija kartkartėmis vis su kuo nors kariaus. Jis visą laiką karu tikrina taikos stiprumą. Žengia du žingsnius į priekį, vieną atgal. Jis pradeda karą ir žiūri, kaip visi reaguoja. Ir kol kas jam sekasi. Ir į valdžią jis atėjo dėl karo, kurį, mano nuomone, pats ir pradėjo Čečėnijoje. Maskvoje susprogdinti namai. Kas juos susprogdino? Nežinom, galime tik spėti. Penkios minutės iki sprogimo Putino populiarumas tesiekė du procentus. Po kelių dienų, kai Rusijos bombonešiai ėmė bombarduoti Čečėniją, jo populiarumas išaugo iki 52 procentų, su kuriais jis ir laimėjo šį karą per televizorių. O iš tiesų nei Kremlius, nei Putinas jokio karo dar niekur nelaimėjo. Net ir Čečėnijoje. Sulygino ją su žeme, bet kas ten dabar vyksta? Jie kasmet moka duoklę Kadyrovui, kuris ten įvedė daugiau nei totalitarinę valdžią ir daro viską, ką nori. Tai karinė pergalė? Ne, iš tiesų tai – didžiulis Rusijos pralaimėjimas. Kai Kremliuje jie suprato, kad jei žengs į Ukrainą toliau, ten po naują oro uostą jų lauks kiekviename kilometre, jie suprato, kad jiems nepakaks nei žmonių, nei ekonominių resursų toliau kariauti su Ukraina. Jie gali nukeliauti net iki Kijevo ar Odesos, bet jų išlaikyti ar įvesti ten savo maskvietišką tvarką jie neturi nei resursų, nei priemonių. Todėl iš šios situacijos reikėjo kažkaip suktis ir vėl buvo pasirinktas karas, dabar jau Sirijoje. Nenoriu būti pranašu, bet turiu pasakyti, kad 2013-ųjų gruodį niekas net pagalvoti negalėjo, kad Ukrainoje bus karas, bus aneksuotas Krymas. Spaudos konferencijoje paklausiau Putino: Jūsų prašo įvesti į Krymą kariuomenę – darysite tai?“ Jis pasakė: „Tai melas, to būti negali, mums kelia nerimą mūsų tautiečių padėtis užsienyje, bet kardu nemosuosime“.

Po 3 mėnesių Krymas buvo aneksuotas, dar po mėnesio prasidėjo karas Ukrainoje. Galiu įsivaizduoti situaciją, kai Turkijos sausumos pajėgos pradeda operaciją Sirijoje, nes tai juos verčia daryti aplinkybės, ir Rusijos lėktuvai puola Turkijos pajėgas. Turkijos lėktuvai arba priešlėktuvinė gynyba pradeda numušinėti Rusijos lėktuvus. Tai – Rusijos konfliktas su NATO. Putinas ir Kremlius mėgsta asimetrinį atsakymą. Kariauti su Turkija – puikiai aprūpinta, viena didžiausių Europos kariuomenių, kuri regioninį karą su Rusija galėtų laimėti vien savo pajėgomis, be NATO pagalbos, Kremlius nedrįs. O kaip pasodinti visus prie derybų stalo? Jie gali pasirinkti pačią silpniausią vietą – Baltijos šalis – ir veržtis ten. Ne veltui Rusijos užsienio reikalų ministras Lavrovas visiškai neseniai pareiškė, kad jei kiltų tokio dydžio tarptautinis konfliktas, Rusijos kariai gali atsirasti Baltijos šalyse. Dabar, po Krymo ir karo Donbase, aš niekuo nebesistebėčiau. Todėl jei norite taikos, ruoškitės karui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...