captcha

Jūsų klausimas priimtas

Europos planus žlugdo pabėgėlių situacija Turkijoje

Praėjusią savaitę baigėsi ES viršūnių susitikimas, tačiau Turkijos atstovams į jį neatvykus, pabėgėlių srautų suvaldymo klausimas nukeltas į naują viršūnių susitikimą, vyksiantį kovo pradžioje.
REUTERS/Scanpix nuotr.
REUTERS/Scanpix nuotr.

Kodėl užuot pati saugojusi savo sienas, Europa deda savo likimą į Ankaros rankas? Juk iki šiol Turkija rimčiau nesistengė sulaikyti Europos link traukiančių migrantų.

„Mes patvirtinome, kad geram, protingam bendradarbiavimui su Turkija alternatyvos nėra“, – apibendrindamas viršūnių susitikimo rezultatus, pareiškė ES komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris.

Kai kurie ekspertai tokį ES politikų „alternatyvos neturėjimą“ laiko pavojingu. Turkijai pabėgėlių klausimas tiek ir terūpi, Ankara jį tik naudoja kaip svertą iš Europos išsiderėti jai svarbius sprendimus, – aiškino Vokietijos radijui Konfliktų tyrimo organizacijos „Carnegie Europe“ direktorius Janas Techau.

Naudodamasi pabėgėlių korta, Turkija aukštu lygiu žaidžia geopolitinius žaidimus, tarkime, su pabėgėlių klausimu siedama kurdų problemą, reikalaudama iš Europos jų neberemti.

Tačiau kad ir koks sunkus, nepatikimas partneris būtų Turkija, vis tiek ji yra ir liks centrinė tranzito šalis migrantams, pirmoji priebėga Sirijos karo pabėgėliams. Todėl praėjusių metų lapkričio 29 d. vykusiame ES ir Turkijos viršūnių susitikime tartasi, kad Turkija stabdys migrantus pasienyje su Graikija, už tai mainais gaudama 3 milijardus finansinės pagalbos, pažadą paspartinti derybas dėl narystės ES ir bevizio režimo Turkijos piliečiams.

Deja, į Turkiją dėtos ES viltys kol kas nepasiteisino: šiais metais Europą per Turkiją jau pasiekė 110 tūkst. naujų pabėgėlių, taigi maždaug septyniskart daugiau nei pernai per tą patį laiką.

Graikijos pasienyje šiuo metu dirbantis Portugalų jūrų pasienio tarnybos kariškis Antonio Rocha ir jo kolegos „Spiegel“ žurnalistams paliudijo: jiems dar neteko matyti, kad turkų pasienio tarnyba būtų sulaikiusi valtį su pabėgėliais: „Kartais jie savo laivu priartėja prie pabėgėlių valčių ir ragina per megafoną juos grįžti. Pabėgėliams nereaguojant, turkai tiesiog apsisuka ir plaukia atgal.“

Įspūdžiai iš tautų kraustymosi į Europą centro Bodrumo

Oficialioji Ankara jau ne sykį yra pareiškusi daranti viską, kad tik pristabdytų nelegalią migraciją į Europą. Turkijos pasienio kurorte Bodrume sausio gale apsilankęs Vokietijos dienraščio „FAZ“ korespondentas Michaelis Martensas tvirtina priešingai: visi Bodrume žino, kada ir iš kokių vietų išplaukia guminės valtys su pabėgėliais, tik policija apsimeta nieko nematanti.
 

Vietinėje pagalbos organizacijoje dirbantis Fahiras Uzumcu žurnalistui sakė, kad dabar iš Bodrumo į Europą patekti stengiasi daugiausia jauni vyrai iš Pakistano ir Afganistano ir perspėjo: „Tikrai didelės pabėgėlių bangos mes laukiam nuo balandžio, kai pasitaisys orai“.

Kitas Bodrumo gyventojas, Rustu Tezcanas, užsiimantis valčių turistams nuoma, įtaria, kad bent jau dalis jūros pasieniečių ir policininkų yra įtraukti į be galo pelningą žmonių kontrabandininkų veiklą. Gaujų vadeivos, pasak jo, per vieną vasarą tampa milijonieriais. „Diena iš dienos į valtis lipa tūkstančiai žmonių, o tarnybos sakosi nieko nematančios? Čia tikrai kažkas įtartino.“

Bodrumo policija su M. Martensu į kalbas nesileido: „Kreipkitės į Vidaus reikalų ministeriją Ankaroje“. Tačiau ar šioji pasakys tiesą? Valčių nuomotojas Tezcanas tokių iliuzijų nepuoselėja: „Kokia valdžia sako tiesą? Gal manot, vokiečių?“

Prieštaringi signalai iš Turkijos dėl NATO misijos Egėjo jūroje

Šią savaitę Egėjo jūroje turėjo pradėti patruliuoti NATO laivai, ir tai būtų išties rimtas Europos bandymas saugoti savo išorines sienas. Dėl šios misijos ES vasario pradžioje sutarė su Turkija. Tai būtų ir disciplinuojanti priemonė Turkijos pasieniečiams. Kai sąsiauryje patruliuojantys NATO laivai informaciją apie kontrabandininkus perduos Turkijos pasienio policijai, ši nebegalės išsisukinėti, esą, nežino, iš kur išplaukia valtys su pabėgėliais, – aiškino „Spiegel“ žurnalistams NATO kariškiai.

Pirmadienį Briuselį ir Berlyną buvo pasiekusi žinia, kad Turkija traukiasi nuo minėtų susitarimų. Pirma, NATO laivų patruliavimą Ankara laiko problemišku, argumentuodama, esą, Egėjo jūros regionas turįs likti demilitarizuotas. Ir, antra, Ankara nebesutinka su anksčiau sutartu punktu, pagal kurį NATO laivų išgelbėti pabėgėliai būtų grąžinami atgal į Turkiją.

O juk būtent šiuo pabėgėlių grąžinimu tikėtasi atbaidyti į Europą besiveržiančius žmones, pasiunčiant jiems signalą, kad išvis neverta lipti į kontrabandininkų valtis, nes jų kelionė vis tiek baigsis Turkijoje. Be to, taip norėta suduoti smūgį ir žmonių kontrabandininkų verslui. Tik po ilgų įkalbinėjimų Turkija pagaliau pasidavė ir trečiadienį sutiko laikytis ankstesnio susitarimo.

Egėjo jūroje patruliuojantys NATO laivai – tik vienas iš dešimties plano punktų, dėl kurių Vokietijos kanclerė Angela Merkel vasario 8 d. tarėsi su Turkijos premjeru Ahmetu Davutoglu. Esminis, visas ES valstybes tiesiogiai liečiantis plano punktas – dalį pabėgėlių paimti tiesiai iš Turkijos.

Ligi šiol nesutariama dėl eiliškumo: ar Turkija pirmiau sumažins pabėgėlių srautus, o Europa po to, palengvindama Turkijai naštą, paims dalį pabėgėlių, ar atvirkščiai. Matydamas, kaip europiečiai kratosi pabėgėlių paskirstymo pagal kontingentus, Recepas Tayyipas Erdoganas veikiausiai laikysis antrojo varianto. Todėl Europos pabėgėlių krizės koordinatoriai iškėlė naują pasiūlymą: anksčiau susitartus 160 tūkst. pabėgėlių ES šalys galėtų pasiimti ne iš Graikijos, o tiesiai iš Turkijos.

R. T. Erdogano retorika pagrindo optimizmui neteikia

Į pabėgėlius kaip nemalonią naštą žvelgianti turkų visuomenė, sprendžiant iš komentarų spaudoje, jau ir anksčiau skeptiškai vertino Europos bandymą Turkiją padaryti „pabėgėlių kalėjimu“, nuo pabėgėlių krizės atsiperkant finansine bei humanitarine pagalba.

Tai ypač akivaizdžiai pasijuto, A. Merkel vasario 8 d. viešint su vizitu Ankaroje, kur ji tarėsi, kaip bendromis jėgomis saugoti Europos sienas. Tuo pat metu Europos Sąjunga ragino Turkiją atidaryti savo sieną nuo Rusijos bombardavimų bėgusiems dešimtims tūkstančių naujų pabėgėlių.

„Europos Sąjunga elgiasi kaip reta begėdiškai, reikalaudama iš Turkijos atidaryti vartus. Ir drauge niekas Europoje nenori, kad būtų atidaryti jos vartai. Pabėgėliai paprasčiausiai turi dingti iš Europos. Tai sunkiai pranokstamas įžūlumas“, – komentavo turkų laikraštis „SABAH“.

Dabar ir Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas labai pesimistiškai įvertino galimybes pristabdyti pabėgėlių srautą į Europą. „Kad ir kaip grubiai, negailestingai, be sąžinės elgtųsi Vakarų šalys, jos neturi jokių šansų suvaldyti šiuos srautus“, – praėjusią savaitę sakė Turkijos prezidentas.

„Turkija negali priversti pabėgėlių pasilikti šalyje. Kas ieško Turkijoje prieglobsčio, tas ir toliau jį gaus, – aiškino R. T. Erdoganas. – Tačiau tiems, kurie nori traukti toliau, Vakarų šalyse tikėdamiesi geresnės ateities, tų mes nebandysime perkalbėti.“

Europos Sąjungai R. T. Erdoganas išsakė rimtų priekaištų: „Kalba čia eina ne apie pinigus ir finansavimą, ES šiaip ar taip šiuo klausimu dar negali tesėti savo pažadų.“ Kalba eina apie milijonų žmonių ateitį. ES pažadėjo Turkijai tris milijardus eurų, kurie, Ankaros vyriausybės duomenimis, tebėra nesumokėti. Turkija nesiruošia viena pati tempti pabėgėlių naštos.

R. T. Erdoganas ir naujasis sultonatas: mečetės – mūsų kareivinės, o tikintieji – mūsų kariai

ES ir Turkijos bendradarbiavimą apsunkina ir didžiavalstybinės prezidento nuostatos. Kaip tik dėl to bandymą Europos migrantų krizės raktą atiduoti į R. T. Erdogano rankas kai kurie politikos ekspertai laiko ne tik morališkai nepriimtinu, bet ir rizikingu. Galima sakyti, dramatišką R. T. Erdogano sistemos analizę pateikia žymus vokiečių žurnalistas ir leidėjas, buvęs „Die Welt“ ir „Focus“ vyriausias redaktorius Wolframas Weimeris.

Jo manymu, Ankara anaiptol nėra suinteresuota pristabdyti migracijos į Europą, kadangi dėl jos mažėja Turkiją slegianti pabėgėlių našta. Be to, Turkija iš migracijos paslaugų uždirba didžiulius pinigus, pabėgėlių industrija čia klestėte klesti

O štai Europa dėl tautų kraustymosi patiria vis didesnį politinį spaudimą, kas, savo ruožtu, daro Briuselį sukalbamesnį įvairiais klausimais: bevizio režimo, pramonės ir prekybos ryšių, stojimo į ES ir, pagaliau, Ankarai gyvybiškai svarbiausiu kurdų klausimu.

Pasak W. Weimerio, Turkijos prezidentas pavertė savo šalį naujuoju sultonatu, jis kariauja prieš kurdus, beatodairiškai trypia žmogaus teises. Jau ne pirmi metai R. T. Erdoganas drauge su savo religine tarnyba „Diyanet“ siekia istorinių strateginių tikslų: Europos, ypač Vokietijos, laipsniškos islamizacijos. W. Weimerio manymu, pabėgėliai čia vaidina svarbų vaidmenį, nes naujiesiems musulmonams Europoje bus statomos mečetės, siekiant tikintiesiems suteikti „dvasinę tėvynę“.

Tokį savo aiškinimą W. Weimeris paremia ideologine detale: Turkijos prezidentas mėgsta cituoti poeto Ziya Gökalpo (1875–1924) eilėraščio eilutes: „Minaretai – mūsų durtuvai, kupolai – mūsų šalmai, mečetės – mūsų kareivinės, o tikintieji – mūsų kariai.“ Tiek vidaus, tiek užsienio politikoje R. T. Erdoganas jaučiasi esąs religinės kultūrų kovos karžygys, islamistinės ekspansijos globėjas.

Turkijos ekspertas Garethas Jenkinsas, tyrinėjęs R. T. Erdogano politinę karjerą bei jo ideologinius orientyrus, taip pat pabrėžia, kad galią Turkijos prezidentas sieja su savo religine dominavimo misija.

„Didi nacija – didi galia“, – plakatus su tokiais užrašais dabar gali pamatyti visuose Turkijos didmiesčiuose. O šalia jų puikuojasi R. T. Erdogano portretai. Tarptautinės bendruomenės kritiką prezidentas atremia tipišku teiginiu: „Vakarai bijo Turkijos galybės“.

Toji galybė ir yra galutinis R. T. Erdogano tikslas. Viduje jis užgniaužia kiekvieną pasipriešinimą, nes išoriniame pasaulyje, kaip jis sakosi, „visur privalome sugrįžti prie to, kas seniau buvo osmanai.“
ES politikai bei diplomatai jau kuris laikas su nerimu stebi tą ideologinį R. T. Erdogano Turkijos atkrytį į laikus iki M. K. Atatiurko, modernizavusio savo šalį Europos demokratinių valstybių pavyzdžiu. Ėjimas į ateitį atatupstom, įsižiūrėjus į islamišką Osmanų imperijos viziją, ir Europos Sąjunga – kaip tai suderinti?

Būtent tą nesuderinamumą turėdamas omenyje, lygiai prieš metus ES parlamento pirmininko pavaduotojas grafas Alexanderis Lambsdorffas (FDP) sakė, kad derybos dėl Turkijos narystės Europos Sąjungoje yra beviltiškos ir kad diplomatiniuose užkulisiuose ieškoma būdų, kaip jas baigti, nesukeliant diplomatinės katastrofos.

O štai dabar kalbama apie būtinybę tas derybas paspartinti. Bet juk R. T. Erdoganas per tuos metus ir toliau nuosekliai vykdė savo ideologinį kursą, tolinantį jo šalį nuo Europos. Tik tiek, kad jis savo rankose dabar laiko pabėgėlių svertą. Dabar prašytoja yra nebe Turkija, o Europa, pabėgėlių krizės išmokyta vertybines deklaracijas pasilaikyti sau.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...