captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dėl Sirijos – lemiamas momentas, V. Putino strategija jau niekas neabejoja

Jei buvo kokių nors abejonių dėl Vladimiro Putino tikslų Sirijoje, pastarasis Rusijos karinių veiksmų paaštrėjimas aplink Alepo miestą jas išsklaidė, rašo theguardian.com.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Jeigu Alepas kris, žiaurusis Sirijos karas darys visiškai naują posūkį, kurio pasekmės atsilieps ne tik šiam regionui, bet ir Europai. Naujausias vyriausybinių pajėgų vykdomas šio apgulto miesto Sirijos šiaurėje puolimas, pastarosiomis dienomis privertęs bėgti dar kelias dešimtis tūkstančių žmonių, taip pat yra lemiamas momentas Vakarų ir Rusijos, kurios karinės oro pajėgos čia vaidina pagrindinį vaidmenį, santykiuose, rašo Natalie Nougayrede.

Prieš Basharą al-Assadą kovojančių sukilėlių, kurie iš dalies kontroliavo šį miestą nuo 2012 metų, pralaimėjimas Sirijos žemėje nepaliktų nieko, išskyrus B. al-Assado režimą ir „Islamo valstybę“.

Vilčių dėl derybų susitarimo dalyvaujant Sirijos opozicijai nebeliktų. Tai buvo senas Rusijos tikslas – tai buvo prieš keturis mėnesius priimto Maskvos sprendimo ryžtis karinei intervencijai kertinis akmuo.

Vargu, ar tai atsitiktinumas, kad prieš B. al-Assadą nukreiptos 2011 metų revoliucijos simboliu tapusio Alepo bombardavimas prasidėjo iškart, vos tik Ženevoje buvo pamėginta surengti taikos derybas. Kaip ir buvo manyta, derybos netrukus ėmė strigti. Rusijos karinis eskalavimas, kuriuo siekiama paremti Sirijos kariuomenę, turėjo sabotuoti bet kokią galimybę tikrajai Sirijos opozicijai išsakyti savo nuomonę apie šalies ateitį.

Tuo buvo siekiama sužlugdyti visus planus, kuriuos Vakarai ir Jungtinės Tautos oficialiai išdėstė. Tai visiškai prieštaravo Maskvos konstatuojamam įsipareigojimui politiniais procesais nutraukti karą.

Pakartotiniai požeminiai smūgiai bus juntami plačiai ir toli. Jei europiečiai ką nors sužinojo 2015 metais, tai yra tai, kad jie negali būti apsaugoti nuo konflikto Artimuosiuose Rytuose poveikio. Ir jeigu jie kažką sužinojo iš 2014 metų Ukrainos konflikto, tai yra tai, kad Rusiją vargu ar galima laikyti Europos drauge. Tai revizionistinė galia, galinti imtis karinės agresijos.

Iš tikrųjų, Alepo likimui kabant ant plauko, šie įvykiai – ko gero, kaip jokie kiti nuo šio karo pradžios – išryškino sąsajas tarp Sirijos tragedijos ir strateginio Europos ir apskritai Vakarų susilpnėjimo. Šiam pašaliniam poveikiui Maskva ne tik skyrė daug dėmesio, bet galiausiai dar ir pakurstė jį. Nestabilumo plitimas puikiai koreliuoja su Rusijos tikslu siekti dominavimo išnaudojant tų, kuriuos ji identifikuoja kaip priešininkus, dvejones ir prieštaravimus.

Alepas didžiąja dalimi nulems tai, kas vyks toliau. Sirijos opozicijos pajėgų pralaimėjimas toliau suteiktų teisę „Islamo valstybei“ į mitą, kad ji yra vienintelė musulmonų sunitų gynėja, kaip kad ji dabar terorizuoja savo kontroliuojamus gyventojus. Čia esama nemažai tragiškos ironijos, ypač tame, kad Vakarų strategija prieš „Islamo valstybę“ oficialiai priklausė nuo vietinių Sirijos opozicijos sausumos pajėgų suformavimo, kad jos vieną dieną galėtų išstumti džihadistus iš jų tvirtovės Rakos.

Jeigu tie patys žmonės, kuriais buvo kliautasi kaip pėstininkais, dabar bus apsupti ir sutriuškinti Alepe, į ką Vakarai tuomet kreipsis? Rusija visą laiką teigė kovojanti su „Islamo valstybe“, tačiau Alepe ji padeda sutriuškinti tas Sirijos grupuotes, kurios anksčiau įrodė gebančios efektyviai kovoti su „Islamo valstybe“.

Jei buvo kokių nors abejonių dėl Vladimiro Putino tikslų Sirijoje, pastarasis Rusijos karinių veiksmų paaštrėjimas aplink Alepo miestą jas išsklaidė.

V. Putinas Sirijoje atkartojo strategiją, kurią taikė Čečėnijoje – pilnas karinis puolimas gyvenamose teritorijose, kad sukilėliai būtų sunaikinti ar priversti pasitraukti. Grįžtant į sovietinę erą, esama senų istorinių sąsajų tarp Sirijos jėgos struktūrų ir Rusijos žvalgybos.

Taip kaip V. Putino režimas fiziškai eliminavo tuos Čečėnijoje, kurie galėjo būti tarpininkais taikaus susitarime derybų keliu, B. al-Assadas visą politinę opoziciją susiejo su „terorizmu“. Ir kaip Čečėnijoje niekada nebuvo jokio susitarimo (tik plataus masto karas ir naikinimas tol, kol Kremlius pastatė sau palankų Čečėnijos lyderį), V. Putino nuomone negali būti jokio susitarimo su Sirijos opozicija.

Tik Rusijos strateginiai tikslai tuo neapsiriboja. V. Putinas nori dar kartą patvirtinti Rusijos galią Artimuosiuose Rytuose, tačiau iš tikrųjų omenyje jis turi Europą. Lemiama akimirka buvo 2013 metais, kai Barackas Obama atsisakė oro smūgių prieš B. al-Assado karines bazes po to, kai buvo panaudoti cheminiai ginklai.

Tai paskatino V. Putiną išbandyti Vakarų ryžtą atokiau, Europos kontinente. V. Putinas, žinoma, buvo netikėtai užkluptas Ukrainos Maidano, tačiau jis greitai suskubo atkurti dominavimą panaudodamas jėgą, įskaitant ir teritorijos aneksiją. Jis apskaičiavo – teisingai apskaičiavo – kad jo hibridinio karo Ukrainoje Vakarai užkardyti negalės. Rusijos politika Ukrainoje galiausiai sudrebino Europos saugumo tvarkos po Šaltojo karo pagrindus, kurią V. Putinas norėtų matyti perrašytą Rusijos naudai.

Be to, Rusijos karinis dalyvavimas Sirijoje į sudėtingą situaciją pastatė NATO, kurios viena iš pagrindinių narių yra palei fronto liniją. Turkijos santykiai su Rusija balansavo ties riba ilgus mėnesius. Dabar Maskva atvirai įspėjo Turkiją nesiųsti pajėgų į Siriją ginti Alepo. Kaip apsispręs reaguoti Turkijos lyderis – dar vienas Vakarų galvos skausmas.

Visa tai vyksta tuo metu, kai Europos vyriausybės desperatiškai siekia Ankaros bendradarbiavimo pabėgėlių klausimu. Jeigu Turkija dabar taps problemų kėlėja NATO Artimųjų Rytų flange, tai pasitarnaus Rusijos interesams.

Panašiai, jeigu Europa stebės naujus masinius pabėgėlių srautus, Rusija iš to gaus naudos.

Pabėgėlių krizė pasėjo stiprų nevieningumą žemyne ir padėjo suklestėti populistinėms dešiniojo sparno partijoms, kurių dauguma yra Maskvos politinės sąjungininkės prieš Europos Sąjungos projektą. Pabėgėlių krizė sukėlė įtampą pagrindinėse ES institucijose; sustiprino Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES pavojų (ką Maskva sveikintų); taip pat labai susilpnino Europos sankcijų prieš Rusiją architektės Angelos Merkel pozicijas.

Žinoma, perdėtume sakydami, kad V. Putinas visa tai išskaičiavo nuo pat pradžių. Įvykiai jo veiksmams turėjo tiek įtakos, kiek jis norėjo juos kontroliuoti. Rusija nėra atsakinga už pilietinio karo protrūkį Sirijoje, kaip ir nėra prikišusi rankas prie visko, kas vyksta Ukrainoje. Tačiau tai, kaip ciniškai Rusija sužaidė savo partiją, turėtų sustiprinti pavojaus varpų skambėjimą Vakaruose ir Jungtinėse Tautose labiau, nei jie skamba dabar.

V. Putinas mėgsta save vaizduoti kaip tvarkos žmogų, tačiau jo politika atnešė daugiau chaoso ir Europai teks mokėti vis didesnę kainą. Norint Rusiją priversti elgtis kitaip, prireiks daugiau nei klaidingo optimizmo. Alepas apnuogina žmogiškąją tragediją, tačiau būtina susieti į visumą šio miesto padėtį, Europos ateitį ir tai, kaip virš abiejų jų kybo Rusija.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...