captcha

Jūsų klausimas priimtas

Migrantus sukvietęs švilpukas: Vokietija turėjo savo planą

Vokietija vien praėjusiais metais priėmė daugiau nei 1 milijoną pabėgėlių. Jų apgyvendinimui, maistui, darželiams, mokykloms, vokiečių kalbos kursams, mokymams ir administraciniams resursams reikia apie 21 mlrd. eurų vieniems metams, skaičiavo Ifo institutas, priklausantis CESifo grupei Miunchene.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Iš esmės vienam pabėgėliui per metus reikia išleisti apie 12 tūkst. eurų, teigia Ekonominių tyrimų institutas Berlyne.

Lietuvio akiai ir ausiai tai nesuvokiama – tiek pinigų nepažįstamiems pabėgėliams. Tačiau ekonomistai teigia, kad ilguoju laikotarpiu imigrantai atsiperka ir padeda augti ekonomikai.

„Vokietijos elgsenai įtakos gali turėti ekonominis aspektas, nes Vokietijoje gimstamumas labai mažas, o ekonomika sėkminga. Vokietijos ekonomika nėra tiek smarkiai susijusi su paslaugų sektoriumi, kiek Didžiosios Britanijos, ji išsiskiria pramonine gamyba, kur reikia daugiau darbo rankų ir kvalifikuotos darbo jėgos. Bet, manau, savo vaidmenį vaidina ir Vokietijos istorija: jie labai jautrūs tiems dalykams. Kai vyko tautų kraustymasis pokariu, milijonai žmonių Europos viduje migravo, tarp jų ir vokiečiai, todėl jiems tai labiau suprantama, tų dalykų mokoma mokykloje. Bijau spręsti, kuris veiksnys svarbesnis. Galbūt abu šie veiksniai sutapo ir Vokietija dėl to pasižymėjo pradiniu entuziazmu priimti pabėgėlius“, – sako Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka.

Prognozės Vokietijai nepalankios: nebus kam dirbti

Vokietijos populiacija, remiantis Vokietijos Federalinės statistikos agentūros „Destatis“ duomenimis, 2014-aisiais siekė 81,2 milijonų žmonių.

Tačiau manoma, kad ilguoju laikotarpiu Vokietijos gyventojų skaičius vis tiek mažės nepaisant emigraciją viršijančios imigracijos, nes mirtingumas vis labiau viršys gimstamumą.

Pagal didesnės imigracijos scenarijų prognozuojama, kad 2060 m. Vokietijos gyventojų skaičius sieks 73,1 milijonų, pagal mažesnės – 67,6 milijonus.

„Destatis“ taip pat skelbia, kad darbingo amžiaus žmonių kiekis turėtų labai sumažėti nuo 2020 m.

2013 m. Vokietijoje gyveno apie 49 milijonų dirbti galinčių žmonių, kurių amžius 20–64 metai.

Priklausomai nuo didesnės ar mažesnės imigracijos, 2060 m. tokio amžiaus žmonių bus 34 arba 38 milijonai. Kitaip tariant, darbingo amžiaus žmonių sumažės arba 30 proc., arba 24 proc.

Remiantis šiomis prielaidomis, Vokietijos visuomenė vis labiau sens, jaunų ir darbingo amžiaus žmonių skaičius menks, tai turės neigiamos įtakos ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai.

Taigi jauni ir dirbti galintys imigrantai Vokietijai tikrai labai reikalingi.

Žada naudą iš pabėgėlių

Kaip rašoma Mercelio Fratzscherio ir Simono Junkerio tyrime apie pabėgėlių integracijos ekonominę naudą, publikuotame Ekonominių tyrimų instituto Berlyne svetainėje, ilguoju laikotarpiu pabėgėlių integracija Vokietijai turės konkrečios ekonominės naudos. Bet investicijos po truputį pradės atsipirkti tik po penkerių ar šešerių metų.

Net ir trumpuoju laikotarpiu pabėgėliams skiriami pinigai įsilieja į ekonomiką, mat pabėgėliai gyvena ir pinigus leidžia Vokietijoje, o tai naudinga produkciją vietoje parduodančioms įmonėms ir paslaugų sektoriui.

Mokslininkai suformulavo keletą prielaidų ir sukonstravo tris scenarijus – pesimistinį, neutralų ir optimistinį. Tačiau net pagal blogiausią scenarijų imigracija turėtų turėti teigiamos įtakos Vokietijos ekonomikai.

Kuriant scenarijus buvo remiamasi keletu prielaidų. Pavyzdžiui, ne visi į Vokietiją atvykę pabėgėliai gaus pabėgėlio ar panašų statusą. Skaičiuojama, kad pagal pesimistinį scenarijų legalų statusą Vokietijoje įgis apie 40 proc. visų prašančiųjų, pagal neutralų – 45 proc., pagal optimistinį – 50 proc.

Legalaus statuso neįgiję imigrantai arba paliks Vokietiją, arba liks joje nelegaliai ir nepateks į darbo rinką, bet galbūt bus toleruojami. Mokslininkai daro prielaidą, kad po penkerių metų Vokietijoje gyvens apie penktadalį imigrantų, neįgijusių legalaus statuso, po dešimties – apie aštuntadalį.

72,7 proc. prieglobsčio prašytojų yra darbingo amžiaus. Daugiau nei pusės jų amžius siekia iki 34 metų. Tyrėjai daro prielaidą, kad darbingo amžiaus pabėgėlių kiekis sieks apie 70–75 proc., bet atsižvelgia ir į faktą, kad vienas iš šeimos narių gali susilaikyti nuo dalyvavimo darbo rinkoje dėl vaikų.

Remiantis neutraliuoju scenarijumi, skaičiuojama, kad darbo rinkoje turėtų dalyvauti apie 80 proc. pabėgėlių, nes didžioji jų dalis yra jauni vyrai.

Mokslininkai mano, kad iš pradžių pabėgėlio statusą įgiję žmonės natūraliai papildys bedarbių gretas, nes neturės darbo rinkai būtinų įgūdžių ir nemokės kalbos. Pabėgėlio statusą įgijusių žmonių nedarbas turėtų nykti bėgant laikui.

Pagal neutralų scenarijų, manoma, kad pirmais metais tik 4 iš 10 pabėgėlių ras darbą. Pagal optimistinį – kas antras. Pabėgėlių nedarbas išliks gana ryškus net praėjus dešimčiai metų.

„Pastarojo meto debatai labai susitelkia į Vyriausybės patiriamas išlaidas pabėgėlių paramai, tačiau pozityvūs ekonominiai padariniai ignoruojami. Pirma, įsidarbinę pabėgėliai naudingi šalies ūkiui, nes skatina tiek gamybą, tiek paslaugų sektoriaus augimą. Antra, pabėgėliams išleidžiami pinigai paskatina paklausą, tai padeda verslui apskritai“, – rašoma mokslininkų tyrime.

Iš esmės manoma, kad viešosios investicijos į pabėgėlių apgyvendinimą ir mokamos socialinės išmokos sujudina šalies ekonomiką.

Tačiau Ifo institutas Vokietijoje pabrėžė, kad apie trečdalį įmonių Vakarų Vokietijoje ir apie 60 proc. Rytų Vokietijoje didžiausiu trukdžiu įdarbinti pabėgėliams įvardijo minimalaus atlyginimo ribą.

Kitaip tariant, įmonės nekvalifikuotiems darbuotojams, kurie galbūt net nemoka kalbos, norėtų mokėti mažesnį nei minimalų atlyginimą.

Minimalus atlygis Vokietijoje siekia 8,5 euro už valandą arba 1473 eurai iki mokesčių.

Pagal Europos Komisijos prognozes, sveika darbo rinka, palanki finansavimo politika ir papildomi viešieji finansai, skirti apgyvendinti ir integruoti itin didelius prieglobsčio prašytojų kiekius prisidės prie ekonomikos augimo. Todėl tikimasi, kad 2016 m. Vokietijos BVP augs 1,9 proc. ir panašiai 2017 m.

Imigrantai naudingi, ekonominiai – juo labiau

Tarptautinės migracijos organizacijos Lietuvoje Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė pabrėžia, kad skaičiuojant migracijos kaštus ir naudą valstybėms labiausiai apsimoka priimti ekonominius imigrantus, kurie paprastai būna labai motyvuoti dirbti.

„Imigrantų kategorijos yra labai įvairios. Darbo imigrantai duoda didelę ekonominę naudą ir juos net labai dažnai išnaudoja. Pavyzdžiui, lietuviai dirbdami Jungtinėje Karalystėje duoda tikrai didelę naudą: jų indėlis tikrai didesnis nei pačių gaunama nauda. Bet prieglobsčio prašytojai, pabėgėliai daugelyje šalių išvis negali dirbti, todėl iš pradžių yra tik išlaikomi, jiems reikalingas būstas. Taigi pirminiame etape jie tampa našta“, – sako A. Sipavičienė.

Pašnekovė pasakoja, kad britų mokslininkas Christianas Dustmannas dar prieš pabėgėlių iš Sirijos krizę tyrė imigracijos poveikį Jungtinės Karalystės ekonomikai ir priėjo prie išvados, kad imigrantai vis tik yra naudingi, nes ilguoju laikotarpiu nauda iš jų didesnė nei patiriami kaštai.

Tačiau iškart kyla kitų bėdų: nepaisant įgyto išsilavinimo, imigrantų vaikams vis tiek sunkiau įsidarbinti, jie gauna mažesnį darbo užmokestį, todėl mažėja motyvacija dalyvauti darbo rinkoje.

R. Lazutka: visko neišmatuosi

Vilniaus universiteto profesorius R. Lazutka teigia, kad imigracijos naudą ir imigrantų integracijos sėkmę galima vertinti skirtingais kriterijais: kaštų/naudos ir moraliniu – juk imigracija šiaip ar taip keičia šalies visuomenės etninę ir religinę sudėtį.

Profesorius pažymi, kad politinis korektiškumas daugelyje šalių verčia nutylėti plika akimi matomus skirtumus: pavyzdžiui, daugelyje šalių labai mėgstami imigrantai iš Pietryčių Azijos, nes jie gana sėkmingai integruojasi, dažnai imasi smulkaus verslo.

Imigrantai iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių Vakarų visuomenėse integruojasi sunkiau ir yra linkę labiau kliautis sava bendruomene, buriasi į uždaras grupes, miestuose kuriasi getai.

„Tačiau suskaičiuoti kaštus ir naudą labai sudėtinga. Jei skaičiuoja koks verslininkas, tai jis skaičiuoja paprasčiau: koks procentas jų dirbs, kokį produktą sukurs, kadangi jie dar ir vartotojai – keliamas klausimas, kokią papildomą paklausą sukurs. Bet yra pinigais neįvertinamų aspektų. Tarkime, vietiniai gyventojai pradeda vengti rajonų, kuriuose gyvena imigrantai. Kuo išmatuoti tą baimę?“ – klausia mokslininkas.

R. Lazutka atkreipia dėmesį, kad į tokias kaštų ir naudos analizes galima įtraukti tikimybę, jog islamą išpažįstančių imigrantų šeimoje moteris tikriausiai nedirbs, tačiau kaip apskaičiuoti jos nedalyvavimą rinkimuose, bendruomeninėje veikloje.

„Tačiau tai prisideda prie visuotinės gerovės ar negerovės, nors yra kiekybiškai neišmatuojama“, – sako ekonomistas.

Pašnekovas sako, kad apskaičiuoti neišeina ir nusikalstamumo lygmens. Ar jis išaugs, ar neišaugs, jei išaugs – tai kiek? Kiek padidės policijos, vaikų teisių apsaugos tarybų išlaidos, išlaidos įkalinimo įstaigoms, bylų nagrinėjimui teismuose?

„Visko nesuskaičiuosi, bet neatsižvelgti į kitus aspektus irgi neteisinga. Jei skaičiuosime tiesioginį efektą tik per darbo rinką, vartojimą, gamybą, tai tikrai toli gražu ne viskas“, – teigia R. Lazutka.

„Pavyzdžiui, kaip apskaičiuoti, į ką pavirto kai kurie Europos didmiesčių rajonai? Turistai ten nevažiuoja, o vietiniai žmonės išsikelia. Viso to neįmanoma suskaičiuoti“, – priduria profesorius.

Migracijos srautai į Vokietiją

Vokietija apskritai yra viena labiausiai imigrantus pritraukiančių šalių nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Į dabartinės Vokietijos teritoriją 1945–1949 m. suplūdo apie 12 mln. etninių vokiečių. Tai buvo arba vokiečiai iš anksčiau Vokietijai priklausiusių teritorijų, arba vokiečiai iš Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Jugoslavijos.

Kaip žinoma, po karo keitėsi Vokietijos sienos: Lenkijos siena buvo stipriai perstumta į Vakarus.

1945–1961 m., kai buvo pastatyta Berlyno siena į Vakarų Vokietiją atvyko apie 3,8 mln. vokiečių iš Rytų Vokietijos. Nepaisant sienos, 1961–1988 m. iš Rytų į Vakarus pabėgo apie 400 tūkst. vokiečių.

1950–1987 m. į Vakarų Vokietiją atvyko dar apie 1,4 mln. etninių vokiečių iš Rytų Europos, patekusios po sovietų padu.

1988–2003 m. susijungus Vokietijoms ir pasibaigus Šaltajam karui iš buvusių sovietinio bloko šalių į Vokietiją sugrįžo apie 2,2 mln. vokiečių.

Tačiau tai vokiečių srautai. Kadangi po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos ekonomika buvo sugriauta, o daug piliečių, ypač vyrų, žuvo, šaliai prireikė įvežtinės darbo jėgos.

1960 m. Vokietijoje buvo apie 686 tūkst. užsieniečių, daugiausia iš Italijos. Iki 1973 m. užsieniečių skaičius padidėjo iki 4 mln.: tai buvo atvykėliai iš Turkijos, tuometinės Jugoslavijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos.

1973 m. per pasaulį ritosi ekonominė krizė, todėl Vokietija apribojo užsieniečių įvažiavimą, mažėjo darbo vietų, todėl dalis darbo imigrantų išvyko. Tačiau nepaisant to, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Vokietijoje gyveno apie 4–4,5 mln. imigrantų.

1988–1992 m. Vokietija tapo prieglobsčio prašytojų taikiniu, nes griuvo geležinė uždanga, Balkanuose prasidėjo krivini konfliktai. Šiuo laikotarpiu prieglobsčio Vokietijoje pasiprašė apie 1,1 mln. žmonių.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje Vokietija priglaudė apie 345 tūkst. pabėgėlių iš Bosnijos ir Hercogovinos, tačiau iki 2002 m. apie 90 proc. jų grįžo į namus.

Apie 2002–2003 m. daugiausia žmonių į Vokietiją atvyko iš Turkijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Irako, Rusijos. 2003 m. Vokietijoje legaliai gyveno apie 7,3 mln. užsieniečių, iš kurių 1,9 mln. buvo atvykėliai iš Turkijos, jų vaikai, apie 1 mln. iš buvusios Jugoslavijos šalių, apie 600 tūkst. italų, apie 355 tūkst. graikų, taip pat lenkų, austrų. 25 proc. užsieniečių buvo iš Rytų Europos.

R. Lazutka teigia, kad visuomenės senėjimo problemos sprendimas per imigraciją bet kokiu atveju yra laikinas sprendimas, nes galiausiai bendras gimstamumas vis tiek yra menkas: tinkamai integruoti imigrantai nebegimdo tiek daug vaikų.

Be to, profesorius pažymi, kad menkai kvalifikuotų imigrantų srautai, tikėtina, menkina technologinę pažangą: jei yra kas dirba už mažus atlyginimus, sumenksta poreikis investuoti į technologijas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...