captcha

Jūsų klausimas priimtas

Saugumo ekspertas: Sirija – mažas pasaulinis karas, kuris gali suskaldyti visus aljansus

Ilgą laiką saugumu ir ekonomine gerove besimėgavusios Vakarų Europos visuomenės išgyvena tikrą chaosą: saugumas nebėra nepaneigiama aksioma, nes teroristai atėjo į namus, ekonominė gerovė nebėra tokia užtikrinta, nes pro sienas plūsta pabėgėliai. Dėl šių priežasčių Rusijos grėsmė daugeliui europiečių iš vakarinės žemyno dalies atrodo kaip tolimas griaustinis, kuris nepridarys daug bėdos.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

„Antras dalykas, maniškėje Europos dalyje stebime radikalios dešinės kilimą. O tokios partijos labai žavisi tokiais lyderiais kaip Vladimiras Putinas“, – interviu DELFI sakė Strateginių studijų centro Hagoje direktorius Robas de Wijkas, Vilniuje viešėjęs tradiciniame „Sniego susitikime“.

– Kalbant apie NATO ir Aljansui kylančias grėsmes, Lietuvoje dažniausiai keliamas klausimas apie sąjungininkų vieningumą. Mūsų šalyje, faktas, kad po Paryžiaus atakų Prancūzija pagalbos kreipėsi ne į NATO, bet į Europos Sąjungą, priimtas kaip tam tikras antiamerikietiškumo įrodymas. Kita vertus, JAV skatina Vokietiją atlikti svarbesnį vaidmenį Europos reikaluose. Atrodo, kad transatlantizmas nebėra populiarus.

– Kai mes diskutavome apie Europos saugumą ir atgrasymą „Sniego susitikime“, aš kaip tik panašiai kalbėjau. Išskirčiau keletą elementų.

Pirmiausia, mes esame linkę diskutuoti apie gynybinę ir atgrasymo laikyseną pabrėždami turimus pajėgumus. Aš tai suprantu, bet tai sudaro tik 50 proc. visos problemos. Visa kita susiję su politiniu vieningumu, visuomenių vieningumu, politine lyderyste. O Europoje tai tikrų tikriausia problema.

Pavyzdžiui, jeigu pažiūrėsite į gynybos biudžetus kai kuriose Europos valstybėse – tarkime, Nyderlanduose, mano šalyje: nepaisant visų grėsmių iš Rusijos, Artimųjų Rytų, niekas nesikeičia. Ir tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių Europoje, ypatingai Vakarų.

Iš didesnių NATO šalių tik viena Lenkija stipriai padidino savo gynybos biudžetą. Kodėl? Manau, kad tiesiog šių šalių visuomenės nesupranta grėsmių masto. Politikai yra tik visuomenės atspindys. Viskas prasideda nuo eilinių žmonių. Ir jeigu jie nesuvokia ar nenori suvokti grėsmių, jie susitelkia ties kitais dalykais.

Vakarų Europoje visuomenės susitelkė į finansų krizę, į grėsmę iš pietų, nori pasiekti solidarumą su Graikija. Joms tai svarbiau nei Rusija – ji toli. Imigracija daugeliui Vakarų Europos valstybių tikrai svarbiau, taip pat terorizmas.

Tai reiškia, kad darbotvarkėje Rusija nėra prioritetas.

Antras dalykas, maniškėje Europos dalyje stebime radikalios dešinės kilimą. O tokios partijos labai žavisi lyderiais kaip Vladimiras Putinas.

– Gal galite paaiškinti – kodėl? Kad jis efektyvus?

– Jiems V. Putinas patinka, nes jis stiprus lyderis, autokratas, pateikia paprastus problemos sprendimus. Dauguma kraštutinės dešinės lyderių patys yra gana autokratiški ir tikrai norėtų būti stiprūs lyderiai: pažiūrėkite, kas vyksta Vengrijoje ir Lenkijoje. Tai aiški mano žodžių iliustracija.

Kalbant apie politinį solidarumą, tai gali sukelti esminių bėdų, nes pamina politinę valią naudotis turimais kariniais ar ekonominiais pajėgumais.

– Kokie yra svarbiausi saugumo iššūkiai Nyderlanduose, apie ką diskutuoja olandų visuomenė ir politikai?

Nyderlanduose viskas paprasta: tai vidaus stabilumas, susijęs su imigracija, pabėgėlių krize ir terorizmu. Yra kaip yra.

Tačiau Nyderlandai nėra išskirtinė šalis. Tas pats vyksta Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, daugelyje Šiaurės šalių, įskaitant Daniją.

Problema, kad tokie procesai vyksta turtingiausiose ir galingiausiose Europos valstybėse. Tai grasina solidarumui su sąjungininkais NATO ir Europos Sąjungoje.

– Minite, kad Nyderlanduose svarbi terorizmo problema. Ar daug fiksuojama atvejų, kai Nyderlandų piliečiai išvyksta kovoti už „Islamo valstybę“?

– Belgija tokių bėdų turi tikrai daugiau nei Nyderlandai. Tačiau viskas reliatyvu. Galima laisvai perdėti, bet, mano nuomone, mes su tuo galime susidoroti. Apskritai terorizmas yra suvaldoma grėsmė. Imigracija yra suvaldoma.

Tačiau eiliniai žmonės jaučiasi labai išgąsdinti: jaučiasi įbauginti dėl terorizmo, o imigracija grasina jų ekonominei gerovei. Jie mano, kad imigrantai paverš jų darbus, nors šiaip tai nėra tiesa.

Taigi jei žmonės jaučiasi nesaugūs fiziškai ir ekonomiškai, tai jau savaime yra grėsmė, nes pamina visuomenės stabilumo pamatus. Mano nuomone, jeigu neišspręsime šių pamatinių klausimų, atgrasymas ir gynyba bus sužlugdyti.

Tarptautinio radikalizacijos ir politinio smurto tyrimo centro (ICSR) duomenimis, 2015 m. iš Nyderlandų kovoti teroristinių organizacijų gretose išvyko apie 200-250 žmonių. Palyginimui: iš Belgijos išvyko apie 520, iš Prancūzijos – apie 1600, iš Vokietijos – apie 600, iš Rusijos – apie 2700.

– Kitaip tariant, Rusijos atgrasymas niekam nerūpės?

– Taip, trumpai tariant, daugeliui žmonių Vakarų Europoje paprasčiausiai tai nerūpi, veikiau erzina.

– Savo straipsnyje esate rašęs, kad po Šaltojo karo Nyderlandai pasuko nuo transatlantizmo, nes Europa JAV saugumo ir gynybos darbotvarkėje prarado prioritetą. Kaip užsienio politika apibūdinama šiuo metu?

– Nyderlandai apskritai yra puikus pavyzdys, kaip šalyje viskas gali susiklostyti blogai. Mano šalyje akivaizdi lyderystės problema. Bet tai atspindi visuomenės nuostatas. Olandų politikai, kaip ir daugelio šalių, negeba spręsti ilgalaikių problemų, bet apsimeta, kad bando: vis tik tos problemos per didelės.

Negali nacionaliniu lygiu išspręsti imigracijos krizės, negali per naktį rasti kompromiso tarp skirtingų visuomenės grupių, negali lengvai pažaboti terorizmo.

Taigi tokiose šalyse kaip Nyderlandai (bet ne išimtis ir kitos valstybės) žmonės žvelgia į lyderius, kurie žada kokius nors sprendimus. Tai pagrindinė priežastis, kodėl Nyderlanduose šiuo metu didžiausia partija yra radikali dešinioji Laisvės partija. Jos populiarumas visuomenės nuomonės apklausose siekia apie 30 proc.

Taigi žmonės ieško sprendimų arba tokių lyderių, kurie juos pateiktų, bet, aišku, galiausiai liks nusivylę, nes net ir Laisvės partija to sprendimo neras – juk negali apsitverti aplink tvoromis, mes gi prekiautojų tauta. Tik tiek kad Nyderlanduose problemos labiau regimos vizualiai nei kitose šalyse. Bet iš esmės tas pats vyksta Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje. Tiesiog atėjo tokie laikai.

– Po Rugsėjo 11-osios kalbėta, kad pasaulyje iš esmės keičiasi grėsmių pobūdis: esą didžiausią grėsmę dabar kelia ne valstybės, jų kariuomenės bei samdiniai, bet nevalstybiniai veikėjai – teroristinės organizacijos, kurios taikosi į pačius demokratijos pamatus, įbaimina visuomenes. Tačiau šiuo metu atrodo, kad valstybiniai veikėjai nedingo iš grėsmių sąrašo – bent jau taip atrodo iš Sirijos atvejo.

– Sirija – tai mažos apimties pasaulinis karas. Pažiūrėkite, Sirijos konflikte dalyvauja visi pagrindiniai tarptautiniai veikėjai, išskyrus Kiniją. Tai gana neįprasta. Dažniausiai jie remia kokius nors kitus nevalstybinius veikėjus, bet kitos įsitraukė pačios. Tai gana negirdėta.

– Ką tai reiškia vidutiniu laikotarpiu?

– Tai reiškia, kad jeigu nesugebėsime išspręsti Sirijos konflikto, nestabilumas išsiplės į tarpvalstybinį lygmenį tarp pagrindinių tarptautinės politikos veikėjų – JAV ir Rusijos, tarp NATO ir Rusijos, Europos Sąjungos ir Rusijos. Tai gali suskaldyti aljansus – štai kas vyksta.

– Užsiminėte apie tarpvalstybinį lygmenį. Jūsų nuomone, ar konkurencija tarp Saudo Arabijos ir Irano galėtų išvirsti į rimtesnį konfliktą?

– Taip, manau, net gana lengvai. Bet, tikiuosi, taip nenutiks. Tai gana tradicinė kova tarp arabų ir likusio islamo pasaulio (Irane didžiąją gyventojų dalį sudaro persai – DELFI), kuri nėra lengvai išsprendžiama.

Tai ir Vakarų valstybių bei Irano susitarimo dėl branduolinės programos pasekmė. Iranas dabar sugrįžta į tarptautinę bendruomenę ir galės būti svarbesniu žaidėju Artimuosiuose Rytuose. O tai grasina Saudo Arabijai.

Todėl nenustebčiau dėl nieko: net jei Pakistanas aprūpins Saudo Arabiją branduoliniu ginklu. Jei taip nutiktų, Irano reakcija būtų neprognozuojama.

Gali nutikti neįprastų dalykų, kurie mums šiuo metu atrodo pritempti. Bet aš nenustebčiau. Gal dėl to, kad aš jau niekuo nebesistebiu.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Karinis konfliktas Sirijoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...