captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ekspertas: potencialus naujas V. Putino taikinys – Baltijos šalys

Nors Rusijos ekonomika svirduliuoja, o jos karinės pajėgos vis labiau įsitraukia į karus Sirijoje ir Ukrainoje, NATO vadai, vyriausybės ir analitikai yra sunerimę, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino avantiūrizmas dar neišseko.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Daugiausia nerimo kyla dėl Baltijos valstybių, galinčių tapti nauju Rusijos kariniu taikiniu, Atlanto tarybos svetainėje atlanticcouncil.org rašo Rusijos užsienio politikos ir gynybos ekspertas Stephenas Blankas.

Rusija Baltijos šalyse turi daug pranašumų. Rusų padėtis šiose valstybėse, ypač Estijoje ir Latvijoje, kur daugelis rusų neturi šių šalių pilietybės, suteikia Maskvai pretekstą pakurstyti įtampą. Rusijos federalinės saugumo tarnybos taip pat skiria daug dėmesio Baltijos šalių verslininkų, politikų ir buvusių savo narių verbavimui. Rusijos žvalgybos skvarba šiose valstybėse yra aukšto lygio, kaip ir jos žiniasklaidos įtaka. Rusija dominuoja tiekiant energiją ir elektrą Baltijos valstybėms ir nesivaržo naudoti šių svertų, kad darytų įtaką šioms šalims.

Maža to, Rusijos konvencinės ir branduolinės ginkluotės dislokavimas padengia visą Baltijos jūros regioną. Iš savo bazės Kaliningrade Rusija savo jėgą gali nukreipti ne tik į Baltijos jūrą, bet ir pasiekti Lenkiją ir net Vokietiją.

Rusija NATO atžvilgiu turi plataus masto konvencinį pranašumą. Iš tikrųjų, NATO vadai viešai ir privačiai pripažįsta, kad turint galvoje Rusijos pajėgumus sausumoje, jūroje ir ore, NATO patirtų milžiniškų nuostolių, jei mėgintų ginti Baltijos šalis nuo atakos. Turint galvoje viešai Vakarų žiniasklaidoje aptarinėjamus NATO ir Vakarų valstybių žvalgybos trūkumus, Maskvai būtų palyginus lengva surengti invaziją per vienerias iš jos „staigių karinių pratybų“, Jungtinėms Valstijoms net nespėjus laiku jos pastebėti.

Nepaisant po 2014 metų Velso viršūnių suvažiavimo suaktyvėjusių NATO veiksmų, faktas tas, kad šiandien JAV pajėgų Europoje yra mažiau negu policininkų Niujorke. Nors Baltijos šalys iki šiol vertina Vašingtono ir NATO reakcijas, turi būti padaryta kur kas daugiau. NATO pajėgų dislokavimas ir padidintas finansavimas gynybai galėtų svariai sustiprinti jos gynybinius pajėgumus, kurie atgrasytų ar bent priverstų Rusiją rimtai atidėti savo invaziją. Strateginė pusiausvyra Baltijos regione pasikeistų ir tuomet, jei išaugtų Suomijos ir Švedijos bendradarbiavimas su NATO.

Lenkija ir Lietuva pradeda eksploatuoti SGD terminalus ir virtinę elektros jungčių, kad sumažintų „Gazprom“ bei Maskvos įtaką ir pasiektų tikrą energetinį saugumą, pagrįstą tiekimo įvairove. Latvija taip pat svarsto naują energetikos įstatymą ir pradėjo saugojimo infrastruktūros statybas. Kai eksportuotojai pradės tiekti Baltijos valstybėms daugiau suskystintų gamtinių ir skalūnų dujų ir Europa įgyvendins elektros jungčių programą, bus galima sumažinti Rusijos svertus dėl dujų tiekimo Rytų ir Vidurio Europai.

Visos šios tendencijos Maskvai yra nepalankios ir sustiprina tikimybę, kad Rusija viena ar kita forma gali smogti vienai ar daugiau Baltijos šalių. Pagrindinis Rusijos tikslas neabejotinai būtų sužlugdyti šių valstybių galimybes apginti savo suverenumą bei teritorinį vientisumą ir, galiausiai, pakirsti Europos integraciją į Europos Sąjungą bei NATO, taip pat Baltijos šalių gyventojų tikėjimą šiomis organizacijomis.

Svarbu pasvarstyti, kaip galėtų prasidėti Rusijos ataka. Rusija gali imtis virtinės koordinuotų bandymų (iš pradžių ne karinės ir ne kinetinės prigimties), kurie neleistų naudotis naujuoju Lietuvos terminalu Klaipėdoje, sutrukdytų Latvijai priimti naują energetikos įstatymą ir užkirstų kelią gausesnių ir pajėgesnių NATO pajėgų dislokavimui kurioje nors iš Baltijos valstybių.

Iš pradžių galime pastebėti masinę žiniasklaidos kampaniją prieš tariamus Baltijos šalių žmogaus teisių pažeidimus, bandymus pasodinti jas į pasaulio nuomonės „teismo suolą“, suintensyvėjusias pastangas sudaryti energijos sandorius su Vokietija, kad būtų apeitos ir izoliuotos Baltijos valstybės ir kitos jas palaikančios šalys, taip pat sustiprėjusį žvalgybos duomenų rinkimą tiksliniuose regionuose.

Augant įtampai, galime sulaukti daugiau atviros retorikos ir karinių pratybų, kuriose dalyvautų Rusijos tolimojo nuotolio bombonešis, povandeniniai laivai ir branduolinė ginkluotė, nukreipta į Jungtines Valstijas, Švediją, Suomiją, Daniją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją i Baltijos valstybes, taip pat viešų kalbų apie tai, kad Kaliningrade bus dislokuotas branduolinis ginklas. JAV žvalgyba veikiausiai užfiksuos intensyvėjančio pasiruošimo ženklus.

Kol vyks visa ši politinė ir žvalgybinė veikla, ne karinės operacijos gali dar labiau padidinti įtampą, kuri prasiveržtų streikais, demonstracijomis ir net riaušėmis. Tarp jų gali pasitaikyti bandymų pakurstyti incidentus prieš rusus, kurie įrodytų, kad Baltijos šalys prarado kontrolę – tai savo ruožtu pateisintų Rusijos intervenciją.

Be to, tikėtina, kad Rusija griebtųsi plataus masto kinetinio scenarijaus. Jam galėtų priklausyti visos elektroninio ir informacinio karo formos, tarp kurių būtų svetainių veiklos trikdymas, kibernetiniai nusikaltimai ir ištisų bendruomenių ar net vyriausybių darbo žlugdymas, kaip Rusija mėgino padaryti 2007 metais Estijoje ir 2008 metais Gruzijoje.

Galiausiai tikėtina, kad sulauktume staigių karinių pratybų, taip pat Rusijos galios projektavimo pajėgų operacijų, kuriomis būtų bandoma atitverti Baltijos jūrą ir užgrobti teritorijas. Judant šioms pajėgoms, užgrobtose teritorijose lygiagrečiai būtų formuojama tariamai demokratiškesnė, bet iš tikrųjų Rusijos organizuojama vyriausybė.

Kadangi karas yra neprognozuojamas reiškinys, įvykiai gali plėtotis daugeliu skirtingų krypčių. Čia pavaizduotas kursas yra paremtas gerai žinoma Rusijos taktika ir instrumentais. Itin svarbu tai, kad bendra Rusijos strategija iš esmės nėra karinė. Pastarasis instrumentas pasitelkiamas tik po ilgo, švelninančio periodo, kurio metu stipriais, nekariniais spaudimais sužlugdomas vidinis pasipriešinimas. Ukraina yra kraštutinis pavyzdys, bet tokią taktiką galima įžvelgti ir Rusijos praeities bandymuose užimti kitas valstybes.

Turint galvoje visus šiuos faktus, akivaizdu, kodėl Lenkijoje ir Baltijos valstybėse reikalingos didesnio masto, stipresnės, konvencinės atgrasymo priemonės, ir kodėl reikėtų stiprinti Skandinavijos šalių bendradarbiavimą su NATO. Ne ką mažiau svarbu stiprinti Europos ekonomikas ir valdymą. Jei Vidurio ir Rytų Europoje dėl korupcijos, ardomosios veiklos ar politinių ir ekonominių krizių žlugtų valdymas, Rusijai būtų itin lengva įgyvendinti savo tikslus ir tam reikėtų mažiau pajėgų. Taigi strategija neturi būti tik karinė. Politika ir ekonomika taip pat yra vienodai svarbios, kaip ir prieš 70 metų, kai Vakarai susidūrė su Sovietų Sąjungos grėsme.

S. Blankas yra Amerikos užsienio politikos tarybos vyresnysis bendradarbis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...