captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kosovo premjeras: net negalvojame, kad mūsų visuomenė linktų į Rytus

Nepriklausomybę paskelbęs tuomet, kai pasaulyje prasidėjo ekonominė krizė, Kosovas iki šiol sunkiai ieško savo ekonominio ir valstybingumo pripažinimo kelio. Prieš keletą savaičių, daugiausia Serbijos pastangomis, UNESCO nubalsavo prieš Kosovo narystę šioje organizacijoje. Daugiausia šiemet Europoje prašiusiųjų prieglobsčio buvo karo kamuojami sirai, o štai antri – jauniausios ir naujausios Europos valstybės, Kosovo, piliečiai.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Karas Kosove baigėsi jau prieš keliolika metų, gyventojų jame – apie 2 mln., bet prieglobsčio prašytojų iš ten – vos perpus mažiau nei iš 11 kartų didesnės Sirijos. Ką apie šiandieninę migraciją į ES mano Isa Mustafa – premjeras valstybės, kurios trečdalis piliečių prieš 16 metų tapo pabėgėliais?

– Ar savo gyvenime kada buvote pabėgėlis?

– Pabėgėlis nebuvau, bet septynerius metus, nuo 1990-ųjų iki 1999-ųjų, gyvenau užsienyje. Turėjau išvykti, nes Kosove buvau persekiojamas serbų režimo. Pabėgėliais 1999-aisiais tapo mano šeima. Tada Kosovą palikti buvo priversti apie milijonas jo gyventojų. Dalis jų persikėlė į Albaniją, dalis – į Makedoniją, dalis – į kitas šalis. Tačiau, laimei, didžioji tų žmonių dalis grįžo į Kosovą.

– Kodėl norėjote grįžti į Kosovą, kodėl nenusprendėte pasilikti užsienyje?

– Niekad nemačiau savęs gyvenančio užsienyje. Mano likimas buvo susijęs su Kosovu. Visi norėjome, kad Kosovas taptų nepriklausomas, tai buvo pagrindinis tikslas, net politinį prieglobstį gavę žmonės vėliau grįžo.

– Nemanote, kad čia esama paradokso. Tuomet vyko karas, bet nuo jo pabėgę žmonės grįžo. Dabar Kosovas laikomas saugia šalimi, tačiau kosoviečiai sudaro antrą pagal dydį pabėgėlių grupę 2015-aisiais po sirų Europoje. Kodėl taip yra?

– Daug pabėgėlių buvo šių metų sausį ir vasarį. Bet iš tų žmonių 20 tūkst. vėl grįžo į Kosovą. Mūsų ambasados ir konsulatai Europoje praneša, kad 60 proc. tų žmonių į Kosovą grįžta savanoriškai, savanoriškai kreipiasi į ambasadas dokumentų – repatrijuosime visus tuos žmones. Jie veikiausiai vylėsi gauti pabėgėlio statusą ar darbus. Tačiau jie turi grįžti dirbti į Kosovą. Siekiame sukurti tam ekonomines sąlygas. Dabar manome esą praktiškai sustabdę tą migraciją, tai nebėra problema Kosovui.

– Tad šie žmonės tiesiog buvo suklaidinti pažadų apie Vakarų Europos gerovę?

– Mums nelabai aiškus šis staigus pabėgėlių iš mūsų šalies srautas. Niekas nesupranta, kodėl buvo atidarytas koridorius per Serbiją, kad mūsų žmonės galėtų bėgti į Vengriją, Austriją ir Vokietiją. Vėliau buvo sulaikyti 70 asmenų, organizavusių šią žmonių kontrabandą – Kosovo, Serbijos, Vengrijos, Prancūzijos piliečiai. Jie tiesiog pelnėsi iš žmonių. Neleisime tam pasikartoti. Dabar tokios migracijos nebėra. Mums reikia vizų liberalizavimo, kad žmonės galėtų laisvai vykti į Europos Sąjungos šalis ir grįžti į tėvynę.

– Pagal Pasaulio banko pateikiamus duomenis, Kosovo BVP nuo nepriklausomybės paskelbimo 2008 m. paaugo beveik pusantro karto. Tai didelis tempas naujai nepriklausomai šaliai, Lietuva tokio tempo per tą patį laiką nepasiekė. O Jūsų žmonės, atrodo, vis tiek nusivylę ekonomika. Jie tikėjosi, kad viskas bus greičiau ir geriau?

– Paveldėjome gana sudėtingą ekonominę situaciją. Nuo 1990-ųjų iki 1999-ųjų Kosove nebuvo absoliučiai jokių investicijų. Ir tas BVP augimas, kurį minėjote, prarastų metų nekompensavo. Šiemet BVP augs 3,4 proc., bet turėtume kilstelėti augimą iki 6 proc., kad išlaikytume darbo vietas naujai įsidarbinantiems žmonėms, kurių kasmet padaugėja po 25 tūkst.

– Ir tai todėl, kad Kosovas – viena jauniausių, jei ne jauniausia šalis Europoje. Paminėjau teigiamus Pasaulio banko duomenis, bet pilna ir priešingų. Beveik 15 proc. Kosovo BVP sudaro emigrantų namo parsiųsti pinigai, 8 proc. – užsienio pagalba, tai daugiausia pasaulyje. Koks Jūsų ekonominis planas? Kaip žadate iš viso to išsisukti?

– Kuriame paskatas žemės ūkiui, naujas darbo vietas ir bandome pakeisti importo – eksporto balansą. Prioritetine sritimi laikome energetiką, nes dabar neturime pakankamai energijos. Investuosime į naujus energetinius pajėgumus. Su prancūzais vystome svarbų turizmo projektą. Kuriame galimybes užsieniečiams investuoti į kalnakasybos ir mineralų sektorius. O jaunimas rodo daug potencialo informacinių technologijų srityje, tad mąstome ir apie šios srities vystymą. Pastaraisiais metais labai augo statybų verslai, bet dabar paklausa rinkoje stabilizuojasi, tad tą potencialą turime nukreipti į kitas sritis.

– O kokios tuomet didžiausios kliūtys greitesniam Jūsų valstybės vystymuisi – išorinės ir vidinės?

– Ilgą laiką neturėjome jokios vystymosi strategijos. Jos neturėjo ir tarptautinė bendruomenė – Kosovas iki 2008-ųjų buvo administruojamas Jungtinių Tautų. Dėmesys buvo kreipiamas neatidėliotiniems dalykams – nepriklausomybei, teisės valdžiai, saugumui, o ne tvariam vystymuisi. Dabar mūsų prioritetas – ekonomika. Šalies gyvavimo pradžioje buvo padaryta klaida – užsienio parama buvo skiriama ne verslumui skatinti, o tiesiog sunaudoti.

– 2004 metais didelė Lietuvos gyventojų dalis turėjo omenyje ekonominį narystės ES aspektą. Paprastai tariant – tapsime ES nariais, būsime turtingesni. Be ekonomikos, kodėl dar norėtumėte būti Europos Sąjungoje?

– Tikime, kad esama vertybių, kuriomis geriausiai galime keistis Europos Sąjungoje. Kaip šalis mes negalime egzistuoti vieni patys – nei ekonomiškai, nei socialiai, nei kultūriškai, nei kitomis prasmėmis. Net negalvojame, kad mūsų visuomenė galėtų linkti į Rytus. Vienintelė mūsų orientacija – Vakarai. Europos Sąjunga turi savų iššūkių, bet mes pasirengę jais dalintis, kad nebūtume izoliuoti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...