captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Valatka: „Teisės ir teisingumo“ triumfas – Lenkijos žingsnis atgal

Sekmadienį Lenkijoje vykusius rinkimus į Seimą ryškia persvara laimėjo ekspremjero Jaroslawo Kaczynskio vadovaujama konservatyvi, katalikiška „Teisės ir teisingumo“ partija. Kaip tai keis Lenkijos politiką? Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Seimo opozicijos lyderiu Andriumi Kubiliumi, savaitraščio „Veidas“ vyr. redaktoriumi Rimvydu Valatka ir ambasadoriumi, Nepriklausomybės akto signataru Česlovu Okinčicu.
Jaroslawas Kaczynskis. Reuters/Scanpix nuotr.
Jaroslawas Kaczynskis. Reuters/Scanpix nuotr.

– Adamas Michnikas, „Gazeta Wyborcza“ vyriausias redaktorius, sako, kad „Teisės ir teisingumo“ pergalė turės katastrofiškų padarinių dėl šios partijos ksenofobijos. Pone Valatka, kokių esminių pokyčių jūs tikitės?

– Atėjo į valdžią partija, kuri jau žaidė tą žaidimą ir daug kas yra aišku. Pirmiausia, man yra keista, kad tą partiją vadina konservatorių partija. Ne tik lyginant su Britanijos konservatoriais, bet ir lyginant su Lietuvos konservatoriais, lenkiškoji nėra konservatorių partija. „Teisė ir teisingumas“ turėtų būti klerikalinė. Galų gale kas dabar yra Kaczynskis? Valstybės viršininkas, kaip Pilsudskis. Kitaip tariant, visos prieškario bėdos Lenkijoje dabar yra sukoncentruotos toje partijoje. Ko galima laukti iš šios valdžios? Visiško abortų uždraudimo, pasisakymo prieš dirbtinį apvaisinimą – čia tie klerikaliniai momentai. Socialistiniai: sumažinti pensinį amžių, didinti mokesčius bankams ir prekybos centrams, taip pat – nemokami vaistai pensininkams. Tai yra visiškas socializmas, beveik komunizmas. Aš suprantu Adamą Michniką, kuris sako, kad Varšuvai gresia turėti Orbaną arba kažką panašaus. Man atrodo, kad Lenkija vis dėlto žengė žingsnį atgal. O „Piliečių platformos“ pagrindinė problema, manau, yra ta, kad ši partija į Briuselį išleido Donaldą Tuską. Lenkija ir Lietuva yra panašios šalys tuo, kad abi reaguoja į lyderius.

– Ambasadoriau, kaip jūs vertinate, ko reikėtų tikėtis, kokios bus permainos?

– Visų pirma aš nemanau, kad atsitiko kažkokia katastrofa, apie kurią kalba Michnikas. Juk vienaip yra kalbama prieš rinkimus, o paskui viskas vyksta kitaip. Populistinių kalbų prieš rinkimus tikrai buvo. Ponas Valatka dar nepaminėjo pažado skirti po 500 zlotų (117 eurų) per mėnesį už antrą ir visus likusius vaikus. Tai yra dideli pinigai ir juos surasti bus labai sunku. Reikia labai atsargiai vertinti šios partijos veiksmus, kai ji jau atsiranda realioje valdžioje. Manau, kad toje partijoje dabar yra pakankami daug naujų, jaunų žmonių, kurie suprato savo buvusias klaidas ir jie tikrai nori padaryti ryškų pozityvų šuolį vidaus politikoje. Kita vertus, jie nori tapti ir regiono lyderiais. Nori suburti tam tikrą vidurio Rytų Europos grupę bendravimui su ES. Tam, kad ES neprimestų sprendimų naujoms valstybėms. Manau, jei Kaczynskis tikrai eis šiuo keliu, tai jis ras paramą daugelyje valstybių, Lietuvoje – taip pat.

– Pone Kubiliau, kokia dabar turėtų būti Lenkijos užsienio politika? Aštresnė, agresyvesnė, Lenkija turėtų save pristatyti kaip didžiąją ES valstybę?

– Iš dalies pritariu tam, ką kolega Česlovas tik ką minėjo. Manau, Jaroslawo Kaczynskio užsienio politika neturėtų labai skirtis nuo jo brolio vykdytos politikos. Abiejų brolių geopolitinė filosofija iš dalies priminė Pilsudskio filosofiją – pagrindinė grėsmė yra Rytų kaimynė Rusija. Iš dabartinio prezidento taip pat girdime raginimus telkti visą centrinę Rytų Europą ne tiek kovoti su Briuseliu, kiek priešintis potencialiai Rusijos grėsmei. Kita vertus, Sikorskis Lenkijos vaidmenį matė šiek tiek kitokį – bendradarbiaujant su Vokietija ir Prancūzija, tarsi kartu vadovauti Europos Sąjungai. Manau, kad Kaczynskio politikos grįžimas gali padėti ir mūsų tarpusavio santykiuose. Manau, kad dabar, kai Lenkija turi tos pačios partijos ir prezidentą, ir premjerą, geopolitinės nuostatos gali būti žymiai aiškesnės.

– Reikia pastebėti ir tai, kad daugeliui likusios partijos, kurios pateko į Seimą, yra staigmena. Iki šiol gerai žinoma yra tik „Piliečių platformos“ partija. Iki šiol buvo valdžioje, dabar dirbs opozicijoje. Bet, pavyzdžiui, Pawelo Kukizo judėjimas. Pone Okinčicai, tai yra A. Valinsko analogas? Kas tai per partija, kas tai per veikėjas?

– Panaši situacija. Jis labai sėkmingai dalyvavo prezidento rinkimuose ir jau ten parodė, kad yra pakankamai aktyvus lyderis. Jo populistinė ideologija įsiminė – ypač apie norą keisti visą rinkiminę sistemą. Juk jis į rinkimus ėjo su šūkiu – tik vienmandatės rinkiminės apygardos. Jokių partijų, jokių judėjimų. Vienu metu ir Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis pasidavė šiam šūkiui ir prieš pat antrąjį rinkimų turą pateikė įstatymą dėl referendumo šiuo klausimu. Populistiniai šūkiai ir toliau yra Kukizo retorikoje. Dar šeštadienį jis kalbėjo, kad padarys revoliuciją apskritai politiniame Lenkijos gyvenime: pakeis Konstituciją, per du metus, neva, neliks jokių politinių klanų.

– Taip pat į Seimą pateko ekonomisto Ryszardo Petru vedama „Modernioji“ partija. R. Petru – vienas žymiausių Lenkijos ekonomistų. Kas tai per partija?

– Taip, tai vienas populiariausių ir žinomiausių Lenkijos ekonomistų. Jo pranešimai visada buvo turiningi. Jais naudodavosi ir bankų analitikai, ir atskiri ekonomistai. Jis dažnai kalbėdavo ir tarptautiniuose forumuose. Taigi be pigu jam buvo steigti partiją ir dalyvauti rinkimuose. Jis išaugino labai daug studentų ir būtent jie yra jo elektoratas.

– Ir paskutinioji partija „per plauką“ prasmukusi į Seimą – „Korwin“. Kas tai per partija, pone Okinčicai?

– Čia yra irgi savotiškas artistas, kuris dabar yra Europos Parlamento narys. Jis iš esmės prieštarauja visoms europietiškoms iniciatyvoms. Panašiai jis elgiasi ir Lenkijoje. Taip jam pavyko surinkti nemažai, ypač jaunimo, balsų. Šie Lenkijos vidaus rinkimai yra tikrai didžiulė jo sėkmė.

– (R. Valatka) Aš į šių partiją atsiradimą Seime žiūrėčiau kiek kitaip. Jeigu mes žiūrėtume į kokius paskutinius trejus Seimo rinkimus Lenkijoje, tai, pavyzdžiui, paskutiniuose rinkimuose buvo toks Januszas Palikotas – nei kairysis, nei dešinysis. Dabar vėl turime tai ekonomistą, tai roko muzikantą. Kitaip tariant, Lenkija rodo, kad iš esmės ideologija, deja, ne taip ir svarbu, o svarbu, ar yra lyderis. Apskritai solidarumas Lenkijos politikoje kaip ir pasitraukė. Beveik visos partijos Lenkijoje yra naujos, jeigu lygintume su mūsų partijomis. Žiūrėkime, mes tebeturime Lietuvos konservatorius, kurie įsikūrė 1993 m., mes tebeturime jungtinę Socialdemokratų partiją, tebeturime Liberalų sąjūdį, kuris dabar minės 25-erius metus. Kitaip tariant, pas mus yra tam tikras stabilumas, kuriuo dalis lietuvių yra nepatenkinti. Lenkai tokio stabilumo jau seniai net ant pagalio nėra palikę. Tai irgi tam tikras vektorius, kad modernioje visuomenėje gali būti taip, kad jei neturi lyderio – neik į rinkimus.

– (A. Kubilius) Man norėtųsi dar pastebėti, kad pirmą kartą nuo „Solidarumo“ laikų į Lenkijos Seimą nepateko kairiųjų pažiūrų partija. Lenkijoje dabar atrasti kokią nors partiją, kuri turi sąsajų su buvusia Komunistų partija – praktiškai nebeįmanoma. Mes, deja, tai vis dar turime. Kitas dalykas, kurį aš pastebėčiau – mes nebepažįstame Lenkijos politikų. Tai, ką ponas Česlovas vardino: ir pavardės, ir veiklos, ir tos pačios partijos. Donaldo Tusko nebėra, J. Sikorskio nebėra ir mes nieko nebepažįstame. Aš čia matau didelę problemą, nes esame praradę labai svarbius politikos instrumentus, kuriuos reikia atstatyti. Ir atstatyti reikia neformaliomis priemonėmis.

– Trumpai aptarkime Ukrainos vietos savivaldos rinkimus. Buvo įvairių nuogąstavimų, kad gali tragiškai pasirodyti su dabartine valdžia susijusios partijos. Tačiau prasti šių partijų rezultatai tik labiau rytiniuose Ukrainos regionuose. Kokią žinią tai siunčia pirmiausiai prezidentui Porošenkai?

– (A. Kubilius) aš tai vertinu labai paprastai – dar vienas Vladimiro Putino pralaimėjimas. Jo tikslas buvo vienas – chaosas Ukrainos viduje, tačiau tie rezultatai, kuriuos matome, rodo, kad Ukraina gyvena normalų vakarietiškos demokratijos gyvenimą. Atrodo, kad P. Porošenkos blokas laimės įtikinamu rezultatu. Julija Tymošenko, regis, negaus tokių gerų rezultatų, kaip jai anksčiau žadėjo apklausos. Manau, rezultatai dėsningi ir visiškai nerodo, kad Ukrainai grėstų pakliūti į politinį chaosą.

– (R. Valatka) Mes neturėtume stebėtis tuo, kad šių rinkimų rezultatai yra nuosaikūs. Kodėl? Todėl kad karas ir bet kokia grėsmė geriausiai išblaivo visuomenę. Ukrainiečiai nėra kvaili. Jie supranta, kad jeigu tik pradės daryti staigius judesius, tai bus naudinga tik vienam tipui. Ir tas tipas sėdi Kremliuj. Ukrainiečiai supranta, kad kvailai elgtis jie negali, nes tai būtų paskutinis jų poelgis. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...