captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vokietijai – ir pyktis, ir pajuoka: jiems teks dar rimtai pasigailėti

Europos šalininkai Didžiojoje Britanijoje sunerimę: chaosas Europos pasienyje, spaudimas iš Briuselio priimti daugiau pabėgėlių, Vokietijos „atvirų durų“ politika gali neigiamai atsiliepti 2016 metais vyksiančiam referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje.
Sipa USA/Scanpix nuotr.
Sipa USA/Scanpix nuotr.

Britanijos pasitraukimo iš ES šalininkai, priešingai, trina rankas, – rugsėjo pradžioje vykdytos apklausos rodo, kad už išstojimą jau pasisako 51 procentas britų.

Pabėgėlių krizės akivaizdoje Vokietija priekaištauja Didžiajai Britanijai dėl solidarumo stokos, o britų žiniasklaida bei politologai negaili kritikos didžiausiai Europos Sąjungos valstybei, panūdusiai tapti kontinento moraline mokytoja.

Didžioji Britanija priimamų pabėgėlių skaičiais pastaraisiais metais išties neblizga. Nepriklausomo faktų tikrinimo instituto „Full Fact“ duomenimis, praėjusiais metais šalis iš pabėgėlių stovyklų pasiėmė 809 asmenis.

„Nuo 2014 metų iš viso buvo priimta 216 sirų pabėgėlių. Be to, valstybė pažadėjo per ateinančius penkerius metus iš pabėgėlių stovyklų parsigabenti 20 tūkst. sirų, taigi, maždaug po 4 tūkst. per metus“, – sakė instituto bendradarbis Joe O‘Leary.

Šie skaičiai vokiečiams atrodo tiesiog juokingi. Juk 20 tūkst. pabėgėlių Vokietija dabar neretai priima per dvi dienas. Tačiau britų premjeras Davidas Cameronas būgštauja, kad įsileisdamas daugiau imigrantų, net jei jie būtų karo pabėgėliai, jis pasirašytų sau politinį nuosprendį.

Kodėl britai taip priešiškai nusiteikę prieš imigraciją?

Suprasti britus padės trumpas žvilgsnis į šalies migracijos istoriją. Antrojoje praėjusio amžiaus pusėje Jungtinė Karalystė patyrė masinę imigraciją iš buvusių kolonijų, kadangi gimusieji britų imperijoje laikyti jos piliečiais.

Reaguodamas į susidariusią situaciją, 1968 metų pavasarį konservatorių partijos parlamentaras Enochas Powellas, genialus klasikinės filologijos specialistas ir puikus rektorius, perspėjančiais žodžiais kreipėsi į Jungtinės Karalystės visuomenę bei vyriausybę: „Esame bepročiai, tikrąja ta žodžio prasme bepročiai, jei kasmet įsileidžiame į šalį po 50 tūkst. imigrantų. Jaučiuosi taip, tarsi žvelgčiau į tautą, kuri pati krauna sau laužą, ant kurio bus sudeginta.“

Ugninga, prieš imigraciją nukreipta kalba kainavo E. Powellui politinę karjerą, nors jis ir išsakė tylinčios daugumos nuomonę (kaip parodė apklausų rezultatai, E. Powello kalbai pritarė 74 procentai britų). Po to dar ilgai vengta atvirai ir dalykiškai diskutuoti migracijos klausimais. Šalyje įsivyravo politiškai korektiška tyla, o multikultūralizmas tapo siektinu idealu.

Ir nors privilegijas buvusių kolonijų gyventojams valdžia septintajame dešimtmetyje panaikino, jie ir toliau imigravo pagal šeimų susijungimo direktyvą. Be to, aštuntajame dešimtmetyje šalis priėmė didelį skaičių politinio prieglobsčio ieškotojų iš buvusių kolonijų Azijoje ir Rytų bei Centrinėje Afrikoje.

Britai nebenori imigrantų iš Europos Sąjungos

Migracijos klausimas Jungtinėje Karalystėje vėl užaštrėjo po 2004 metų, kai į šalį ėmė plūsti atvykėliai iš Rytų Europos. Ir jau vidutiniškai nebe po 50 tūkst., o po keliskart daugiau naujų gyventojų per metus.

2011 surašymo duomenimis, į Didžiąją Britaniją iš naujųjų ES valstybių atvyko 730 tūkst. žmonių. Lenkai (579 tūkst.) skaičiumi netgi aplenkė pakistaniečius (482 tūkst.) ir pagal šį surašymą dabar sudaro antrą didžiausią tautinę mažumą po indų (694 tūkst.).

Pagal tą patį surašymą Jungtinėje Karalystėje 2011 metais gyveno 95 tūkst. lietuvių, tačiau realiai tas skaičius yra kur kas didesnis. Ambasadoriaus Davido Hunto teigimu, jo šalyje gyvena apie 230 tūkst. lietuvių.

Galvos skausmą britams kelia ne tik imigrantų skaičius, bet ir jų socialinis statusas. Šalis ginasi nuo savo patrauklumo pasekmių, – nuo imigracijos į socialinės paramos sistemas. Kai kuriuose imigrantų dominuojamuose Londono kvartaluose nedarbas siekia daugiau nei 50 procentų. Ypač daug bedarbių tarp atvykėlių iš Karibų regiono.

Dauguma rytų europiečių yra svarbi darbo jėga menkai apmokamuose sektoriuose, todėl taip pat neretai yra priversti papildomai prašyti socialinių pašalpų. Be to, britai vis labiau būgštauja, kad atvykėliai su savo kultūra bei įpročiais pakeis jų visuomenę.

Rugpjūtį paaiškėjo, kad per praėjusius metus į Didžiąją Britaniją atvyko 330 tūkst. žmonių, 183 tūkst. jų – iš kitų ES šalių. Būtent neribojama migracija iš kitų ES šalių ir yra viena priežasčių, kodėl britai nori išstoti iš ES, – teigia Londono protų kalvės „Centre for European Reform“ (CEPR) vadovaujantis ekonomistas Christianas Odendahlis.

Dėl ES pabėgėlių politikos kyla grėsmė Europos gyvenimo standartams

Didžiosios Britanijos valdžia kategoriškai atmeta ES primygtinai teikiamą pabėgėlių priėmimo kvotą. Vidaus reikalų ministrė Theresa May sakė ir „po tūkstančio metų“ neprisidėsianti prie ES vykdomos prieglobsčio teikimo politikos, kuri, pasak jos, skatina žmones rizikuoti savo gyvybe ir leistis pavojingon kelionėn į Europą.

„Be to, per didelis skaičius imigrantų neleidžia suformuoti vieningos visuomenės“, – argumentavo ministrė.

Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras Philipas Hammondas taip pat aštriai kritikavo Europos Sąjungos vykdomą pabėgėlių politiką: „Gyvenimo lygio skirtumas tarp Afrikos ir Europos reiškia, kad visada rasis milijonai afrikiečių, dėl ekonominių paskatų norinčių atvykti į Europą“, – sakė jis televizijos kanalui BBC.

Ph. Hammondas peikė Europos valstybių nuolaidžiavimą nelegaliems migrantams, nesugebėjimą ryžtingai išsiųsti jų atgal. Dėl to migrantai gali būti ramūs, kad atvykę į Europos Sąjungą, jie čia ir liks. Ministras konstatavo, jog Europa nesugeba apsiginti ir perspėjo, jog ji neįstengs išlaikyti savo gyvenimo lygio ir socialinių struktūrų, jei įsileis migrantus iš Afrikos.

„Europa negali priimti milijonų žmonių, ieškančių Europoje geresnio gyvenimo“, – teigė politikas.

Europos pirmūnais norintys būti vokiečiai britams „labai nesimpatiški“

Dėl Europą dabar užvaldžiusio chaoso britų politikai, ekspertai ir spauda kaltina pirmiausia vokiečių „atvirų durų“ politiką. Didžiojoje Britanijoje vokiečių svetingumo kultūra nėra populiari. Priešingai, britų komentatoriai įžvelgia joje vokiečių norą pasipuikuoti savo aukšta morale ar netgi užimti moralinio dresiruotojo pozą.

Pašaipos vokiečiams negailėjo britų politologas Anthony Gleesas, pavadinęs Vokietiją „hipių valstybe, kuri veikia vadovaudamasi jausmais.“ Komentuodamas vokiečių elgesį televizijos kanalo „3sat“ laidoje „Kulturzeit“, Gleesas teigė: „Ponia Merkel ir tie 50 procentų jos politikai pritariančių, „Welcome“ šaukiančių vokiečių elgiasi kaip naivūs hipiai, koks ir aš pats buvau prieš 40 metų. Kaip žmonės, kuriems taisyklės nieko nereiškia. Sumanei ką nors daryti – ir darai. Žinoma, būtų galima sakyti, kad tai vokiečių sprendimas. Pagal moto: jei vokiečiai nori priimti milijoną žmonių iš Sirijos, tai tegul ir priima. Bet turint omeny, kaip funkcionuoja ES, tai jau nebėra vienos Vokietijos reikalas. Savo politiką ponia Merkel primeta kiekvienai ES narei“, – priekaištavo A. Gleesas.

Duodamas interviu Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“, britų politologas Vokietiją pavadino „jausmais besivadovaujančia hipių šalimi“, kurios elgesio nebeįmanoma nuspėti, ir tai esą pavojinga. Jis sakėsi būgštaująs, kad Vokietijos nedemokratiškas sprendimas dėl pabėgėlių gali esmingai pakeisti Europos charakterį.

Pasak A. Gleeso, vokiečiai galbūt ir puikuojasi savo demonstruojamu svetingumu bei humaniškumu, bet britams jie yra „labai nesimpatiški“.

Be kita ko – ir dėl jų dominavimo Europoje, apie kurį pastaruoju metu plačiai rašoma britų spaudoje.

Britų kritikos susilaukė ir vokiečių nenoras atvirai diskutuoti migracijos klausimais. Komentatorė Melanie Phillips stebėjosi lemingų elgesį primenančia Vokietijos politine korekcija: „Jei žmonės, norintys ginti savo kultūrą, liberalių elitų paliekami likimo valiai ar netgi stigmatizuojami kaip naciai, jie neišvengiamai stumiami į tikrų rasistų ir fašistų rankas.“

Berlynas susilaukia pajuokos britų intelektualų klubuose

Kaip praneša dienraščio „FAZ“ korespondentas Londone Jochenas Buchsteineris, dėl savo pabėgėlių politikos Berlynas susilaukė pajuokos ir praėjusią savaitę vokiečių-britų leidėjo lordo Weidenfeldo organizuotoje konferencijoje. Joje dalyvavo intelektualų klubui „Club of Three“ priklausantys įtakingi vyrai ir moterys iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos bei Vokietijos, tarp jų – parlamentarai, buvę ministrai ir aukštų įstaigų vadovai.

Į konferenciją susirinkusius britus ir prancūzus ypač stebino nauja vokiečių valstybės suverenumo samprata, aiškėjanti iš Berlyno pareiškimų, esą, „nėra kitos galimybės, kaip tik atverti sienas“. Arba: „Kaip globalizuotame pasaulyje juda kapitalas, taip dabar teks susitaikyti ir su migrantų judėjimu.“

Toks išsižadėjimas daryti politinius sprendimus britams yra atgrasus: „Kai politikai aiškina, jog problemos neįmanoma išspręsti, privalo sunerimti visi tie, kurie tiki vyriausybės gebėjimu dirbti.“

Pragmatiškų britų požiūriu, kiekvienai problemai galima rasti sprendimą: „Priimdami milžiniškus žmonių srautus, problemų tikrai neišspręsime“.

Britų valdžios sprendimas aiškus: iš principo neįsileisti į šalį pabėgėlių nei migrantų, prasimušusių iki Europos, nes tai tik paskatintų kitus leistis pavymui. Iš kontinento, pirmiausia iš „naujosios moralinės galybės“ Vokietijos skambančią kritiką savo adresu britai pyktelėję atmeta: „Pamokslautojų mums nereikia.“

Gali būti, kad priimdamas pabėgėlius „jautiesi morališkai geriau“, „tačiau argi moralia galima pavadinti tokią politiką, kuri milijonus vilioja į Europą, kad paskui juos karčiai nuviltų, nes neįstengs jų priimti?“

D. Cameronas ir jo šalininkai įsitikinę, kad vokiečiams teks dar rimtai pasigailėti atvėrus savo sienas ir taip potencialiai sukūrus Europoje naują socialinės įtampos lauką.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...