captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prof. T. Janeliūnas: EK pražiūrėjo pabėgėlių krizę

ES išorinių reikalų tarnyba turėjo padaryti daug daugiau, kad užkirstų kelią pabėgėlių krizei, sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas. Jo teigimu, finansinė parama šalims, į kurias pirmiausia patenka pabėgėliai, turėjo būti svarstoma net ne šiemet, o pernai. „Jau ir pernai, ir užpernai buvo galima matyti, kiek daug pabėgėlių pereina į Turkijos teritoriją, į Libaną, į Jordaniją. Natūralu, kad ten pritvinkus milijonams pabėgėlių, jie [...] bus priversti eiti toliau. [...] Ir čia EK turi labai mažai pasiaiškinimų, kodėl jie pražiūrėjo šitą klausimą“, – sako T. Janeliūnas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Šią savaitę Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko sukviesti į neformalų posėdį Briuselyje valstybių vadovai pagaliau deklaravo, kad ėmėsi spręsti ne migracijos pasekmes, o jos priežastis, tačiau išvadose konkretumo trūksta. Minimas Europos Sąjungos išorinių sienų apsaugos stiprinimas, skiriant papildomą finansavimą išorės sienų valdymo agentūrai „Frontex“, Europos prieglobsčio paramos biurui ir Europolui,  ir pabėgėlių srautų kontrolė – per kelis mėnesius turės būti įsteigti pabėgėlių registracijos centrai Italijoje ir Graikijoje, kuriuose bus atskiriami karo ir ekonominiai pabėgėliai, pastarieji bus grąžinami atgal.

Europos Sąjunga skelbia didinsianti diplomatines priemones, kad būtų sureguliuoti konfliktai Sirijoje, Irake ir Libijoje, taip pat didesnę paramą skirs Jungtinių Tautų jau įkurtoms pabėgėlių stovykloms Jordanijoje, Turkijoje ir Libane.

Diena anksčiau įvyko Bendrijos vidaus reikalų ministrų taryba, kurioje priimtas sprendimas dėl 120 tūkst. pabėgėlių pasidalijimo. Šįkart šalims narėms pirmąkart teko pasinaudoti Lisabonos sutartyje numatyta kvalifikuotos daugumos balsavimo teise, nes bendro susitarimo pasiekti nepavyko. Pagal kvalifikuotos daugumos taisyklę įpareigojantys sprendimai gali būti priimami, jeigu juos palaiko 55 proc. šalių, kurių gyventojai sudaro 65 proc. visų Bendrijos gyventojų. Vengrija, Čekija, Slovakija ir Rumunija balsavo prieš, o Suomija susilaikė.

Ir tai buvo savotiškas lūžio taškas, nes tikrovė paneigė ES vienybės viziją: prieš aštuonerius metus Bendrija nusprendė, kad vidaus reikalų klausimus galima spręsti daugumos balsavimu, bet pabėgėlių krizė parodė, kad tai pernelyg jautri sritis valstybėms narėms išsižadėti suvereniteto.

Apie tai, kaip ES sprendžia pabėgėlių krizę, „Savaitės“ vedėja Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Tomu Janeliūnu.

– Ar galima pasakyti, kad šalys sukilo prieš savo pačių 2007 m. pasirašytas taisykles, t.y., prieš Lisabonos sutartį, kai teisingumo ir vidaus reikalai buvo perkelti iš bendro susitarimo į kvalifikuotos daugumos balsavimą. Kiek tai yra ES skausminga, ką tai rodo, ar galima pasakyti, kad supratimas apie ES vienybę žlugo sulig šituo balsavimu?

– Iš tikrųjų kompromisas buvo labai reikalingas, bet klausimo svarba, ypač nacionalinėms vyriausybėms, parodė, kad jos nesugeba pasiekti to kompromiso. Visų pirma, dėl to, kad viduje sulauktų labai didelio pasipriešinimo. Šis klausimas yra susijęs su saugumu, su visuomenės lūkesčiais, ir todėl tai, ką politikai kalba savo visuomenėms šalių viduje, turi kartoti ir ES lygiu. Kaip tik dėl to dalis šalių nesugebėjo peržengti tos ribos. Tas vieningumas nebėra tokia vertybė, kaip politinis populiarumas savo šalyje.

– O kas atsitiko su Lenkija, nes ji buvo su Vyšegrado valstybėmis ir ji irgi prieštaravo, o per balsavimą, kai pasipriešino keturios valstybės, o Suomija susilaikė, Lenkijos tarp jų nebuvo?

– Aš nesu tikras, kas labiausiai nulėmė, bet neabejoju, kad čia, matyt, įtakos turėjo ir D. Tusko pozicija. Jam, kaip ES prezidentui, reikia šito sprendimo. Ir, be abejo, jis buvusius partijos kolegas Lenkijos vyriausybėje greičiausiai spaudė, kad bent jau nebūtų prieštaraujama. Dabartinė Lenkijos valdžia iš tikrųjų atsiduria labai nepalankioje situacijoje: jiems lygiai taip pat reikia rinkėjų paramos, tuoj bus parlamento rinkimai ir jie praranda balsus. Jiems reikia įrodyti, kad jie gins rinkėjų lūkesčius, bet, iš kitos pusės, jie nenori europiniu lygiu pasirodyti tokie pat radikalūs kaip, tarkime, Viktoras Orbanas Vengrijoje.

– Šiuo metu vis dar atviras nuolatinio pabėgėlių mechanizmo paskirstymo klausimas. Gali būti ir vėl panaudotas tas pats mechanizmas – kvalifikuotos daugumos balsavimo. Ir kas tada, jeigu ir vėl taip pat?

– Šiuo atveju pasipriešinimas gali būti daug didesnis. Netgi Lietuva yra pasakiusi, kad nepritartų automatiniam skirstymui. Tai reiškia, kad valstybės narės netgi negali tiksliai žinoti, kiek pabėgėlių bus priverstos priimti. Ir tam greičiausiai priešinsis žymiai daugiau narių, todėl netgi neaišku, ar užtektų kvalifikuotos balsų daugumos. Aš manau, kad EK, matyt, retkarčiais grįš greičiau prie tokio balsavimo ir dėl konkrečių skaičių besikeičiant situacijai, negu rizikuos gauti neigiamą sprendimą automatiniam paskirstymui. 

– Ko galima tikėtis ateityje? Ar tos valstybės ir ateityje į kažkokias grupeles vienysis? Tai išeitų Lisabonos sutartis nebegalios?

– Taip. Na, iš tikrųjų panikai kažkokių ženklų nereikėtų ieškoti. Net tos šalys, kurios balsavo prieš, vėliau sutiko laikytis to sprendimo, na, bent jau dalis šalių ketina jo laikytis. Jiems svarbiausia buvo parodyti, kad jie ištikimi savo principams prieš savo rinkėjus, kad jie nenusileido, kad ES, Briuselis neprivertė jų balsuoti taip, kaip jie nenori.

– Tai buvo žinia vidaus rinkai?

– Taip, žinia vidaus rinkai ir tam kartui įtampa galbūt nuslūgs. Bet, be abejo, precedentas jau yra ir tokiu precedentu galima naudotis kitais klausimais. Ir tai reiškia, kad mes tikrai „įdarbiname“ šį mechanizmą – kvalifikuotos balsų daugumos – ir, aišku, tai veda į didesnę įtampą tarp šalių narių. Neišvengiamai grupavimasis ir ieškojimas paramos arba kvalifikuotai balsų daugumai surinkti, arba kažkokiai opozicijai surinkti, be abejo, bus. Tai tikrai nėra geras ženklas – Europos vienybei toks sprendimas nėra palankus.

– Lietuvos prezidentė yra pasakiusi, kad, sprendžiant migracijos krizę, ES trūko ne vienybės, o išminties. Ir iš tiesų, kai pagalvoji – 9 mėnesius srautai tik didėjo ir tik dabar, šią savaitę, EVT buvo pagaliau pradėta kalbėti ne apie pasekmes ir jų likvidavimą, o apie priežasčių užkardymą, šalinimą. Jeigu taip būtų Lietuvoje, tai aš įsivaizduoju, į paviršių būtų ištraukti tie, kurie atsakingi, ir pareikalauta iš jų atsakomybės ir greičiausiai atsistatydinimo. Jūs jau užsiminėte, kad EK pražiūrėjo šitą problemą, bet kiek atsakomybės turėtų prisiimti konkretūs pareigūnai, t.y., EK vadovas ir, svarbiausia, užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini, kuri pati yra italė ir kuri turėtų labai gerai žinoti šitą krizę?

– Taip, jūs teisingai nurodote tuos galimus kaltininkus. Aišku, situacija yra tokia, kad šiuo metu kaltininkai yra valstybių vadovai, kurie priešinasi EK. Ir tai leidžia nukreipti dėmesį nuo kai kurių EK narių, tos pačios F. Mogherini. Manyčiau, kad, be abejo, ES išorinių reikalų tarnybai tikrai reikėjo padaryti žymiai daugiau. Sprendimai, net ir siūlant finansinę paramą toms prieglobsčio šalims, į kurias pirmiausia patenka pabėgėliai, turėjo būti svarstomi daug anksčiau. Jau net ne šiemet, o pernai. Nes jau ir pernai, ir užpernai buvo galima matyti, kiek daug pabėgėlių pereina į Turkijos teritoriją, į Libaną, į Jordaniją.

Natūralu, kad ten pritvinkus milijonams pabėgėlių, jie turės galimybę eiti dar toliau. Jie bus priversti tiesiog eiti toliau. Todėl tai, apie ką dabar tik pradedama kalbėti – apie rimtą, ne milijonais, o milijardais skaičiuojamą, paramą Turkijai ar kitoms Viduržemio jūros regiono šalims, turėjo būti padaryta gerokai anksčiau. Ir čia EK turi labai mažai pasiaiškinimų, kodėl jie pražiūrėjo šitą klausimą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...