captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Račius: Rusija rado dureles grįžti tarp pasaulio galingųjų

„Dabartinė JAV prezidento administracija, kuri netrukus skaičiuos paskutinius metus, didelių veiksmų Sirijoje nesiims ir Rusija puikiai supranta, kad rado progą stiprinti įtaką ir grįžti į pasaulio galingųjų tarpą“, – sako politologas Egdūnas Račius. Jo teigimu, po visiško fiasko Afganistane ir Irake Jungtinės Valstijos nesiryžo veltis į dar vieną konfliktą Sirijoje. Apie tai, kokią klaidą padarė Vakarai ir kas dabar vyksta Sirijoje – pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egdūnu Račiu ir Alfa.lt užsienio naujienų redaktoriumi Antanu Manstavičiumi. 
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

– Pone Račiau, Vakaruose dažniausiai teigiama, kad Sirijos pabėgėliai bėga nuo „Islamo valstybės“. Ar iš tiesų viskas taip paprasta ir aišku?

– Neramumai Sirijoje prasidėjo 2011 metais, tada apie „Islamo valstybę“ arba „kalifatą“ dar nebuvo jokios kalbos. 2012–2013 metais iš Sirijos pasitraukė keli milijonai žmonių, kurie buvo įsitikinę namus paliekantys tik laikinai, kol išsispręs vidinis konfliktas. Kuriantis „Islamo valstybei“, Sirija nebuvo pagrindinis veikėjas, „kalifatas“ praėjo kurtis vadinamajame sunitų trikampyje Irake ir persimetė į Siriją tik pamatęs, kad čia susikūrė palanki terpė atiminėti teritorijas jau ne iš Damasko rėžimo, o iš kitų maištininkų grupių, išsikovojusių tam tikras teritorijas.

– Pone Manstavičiau, panašu, kad Sirijos opozicija – Laisvoji Sirijos armija – jau nėra reikšmingas faktorius. Kalbame apie du didelius faktorius – prezidento Basharo al Assado režimą ir „Islamo valstybę“. Ką manote?

– Ne visai taip. Sirijoje yra daugybė įvairiausių grupuočių, kurios kovoja tarpusavyje ir su režimu bei „kalifatu“. Buvo kalbų, kad Laisvoji Sirijos armija yra sunaikinta, tačiau Sirijos pietuose daugėja ženklų, kad nuosaikieji sukilėliai dar turi galių.

– (E. Račas) Sirijoje jėgų balansas Basharo al Assado režimo naudai pasikeitė aktyviai įsitraukus Iranui bei atėjus „Hezbollah“, kai iš maištininkų grupių buvo atiminėjami strategiškai svarbūs objektai. Tuo metu „kalifatas“ dar nebuvo toks reikšmingas veikėjas. Taip, šiuo metu Assado režimas ir „kalifatas“ yra pagrindiniai konflikto veikėjai, tačiau yra ir daug kitų veikiančių grupių. Galime kalbėti apie kurdų krikščionių, kurdų musulmonų etnines grupes, kurios gali būti vadinamos palankiomis režimui, nes kovoja prieš „kalifatą“, tačiau tuo pat metu šios grupės kovoja ir už savo teritoriją, autonomiją. Panašių veikėjų yra ir daugiau, jie pripažįstami. JAV generolai kalba, jog reikėtų tas grupes kviesti prie derybų stalo, kad jos kovotų prieš „kalifatą“. Kalbama netgi apie tai, kad reikėtų pasitelkti „Al Qaeda“ ir mėginti išstumti „Islamo valstybę“ iš Sirijos teritorijos ir galiausiai iš Irako.

– Per karą Sirijoje žuvo ketvirtis milijono civilių, per 7 milijonus paliko namus, 4 milijonai paliko šalį. Iki karo čia gyveno per 22 milijonus žmonių. Kokią klaidą padarė Vakarai nuo karo Sirijoje pradžios?

– (A. Manstavičius) Vakarai ignoravo Siriją, tikėjosi, kad pavyks išvengti tiesioginio įsikišimo. Tačiau matome radikalių grupuočių intensyvėjimą, pabėgėlių srautus. Akivaizdu, kad 2012 metais buvo galima aktyviau remti sukilėlių grupes. Yra liudijimų, kad tuomet, kai islamistų grupuotės buvo dosniai finansuojamos, gaudavo ginklų, Laisvoji Sirijos armija nesulaukė paramos. Galiausiai dalis kovotojų iš nuosaikesnių grupuočių pereidavo į radikalesnes, nes matė, kad JAV ir Europos Sąjunga nevykdo savo pažadų. Kodėl taip įvyko, čia jau kitas klausimas.

– Greičiausiai tai valios klausimas arba problemos masto nesuvokimas?

– (E. Račius) Manau, kad po visiško fiasko Afganistane ir Irake Jungtinės Valstijos, ypač dabartinė JAV prezidento administracija, nenorėjo įsivelti į dar vieną konfliktą. To nebūtų palaikiusi nei JAV visuomenė, nei Kongresas. Reikėtų kalbėti ne apie valios nebuvimą, o apie suvokimą, kad dar vieno konflikto JAV nesugebės „pavežti“. 

– (A. Manstavičius) Dabar pagrindinis klausimas – kas bus su Sirija, nes padarytos klaidos veda prie dar vienos klaidos. Tikrai neaišku, ką daryti. Jungtinėms Valstijoms dabar sunkiau įvertinti, ar ginklai pateks į patikimas rankas. Iš esmės visiems yra surištos rankos.

– O tada ateina Vladimiras Putinas. Basharas al Assadas gauna akivaizdų pranašumą, nes 28 rusų kariniai lėktuvai jau yra režimo valdomoje teritorijoje, kalbama apie kelis tūkstančius sausumos pajėgų karių, stiprinamas jūrų laivynas. Kokios priežastys skatina Rusiją smarkiai įsitraukti į karą Sirijoje?

– (A. Manstavičius) Rusija siekia pripažinimo, ji nori dalyvauti derybose dėl Sirijos ateities, jei tokios įvyks. Rusija suvaidino ne paskutinį vaidmenį 2013 metais po cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje. Tada atrodė, kad Vakarų valstybių invazija į Siriją tuoj prasidės, tačiau vos ne paskutinę akimirką, ne be Rusijos pagalbos, buvo pasiektas tam tikras susitarimas. Ir dabar Rusija nori pasirodyti esanti galinga valstybė, pasaulinis žaidėjas. Be to, norima nukreipti dėmesį nuo Ukrainos. Šiuo metu akivaizdžiai matome, kad Europai skauda Sirija, o Ukraina jau nebeskauda.

– Pone Račiau, ką Jūs apie tai manote?

– Akivaizdu, kad Rusija nori įgyvendinti savo interesus Sirijoje. Dar nuo tarybinių laikų Rusijos ir Sirijos santykiai buvo geri. Rusija turėjo atspirties tašką šioje valstybėje, nes visos kitos valstybės po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo arba prarastos, arba naujų draugų jose neatsirado. Rusija visą laiką rėmė Siriją, tai nieko nauja. Dabartinė JAV prezidento administracija, kuri netrukus skaičiuos paskutinius metus, didelių veiksmų Sirijoje nesiims ir Rusija puikiai supranta, kad gali grįžti į pasaulio galingųjų tarpą per tam tikras dureles, nes iki šiol buvo išstumta iš visų „G“ formatų.

– Rusijos įsitraukimas komplikuoja bet kokias Vakarų operacijas prieš Assado režimą vien dėl to, kad čia dislokuoja gausią priešraketinę gynybos sistemą. Tai užtikrina bent jau tam tikrą režimo kontroliuojamo regiono saugumą. Ką manote?

– (E. Račius) Taip, tačiau, kita vertus, turime sutikti, kad rusai gal ir daro tam tikrus namų darbus arba tą purviną darbą, kurio Vakarai nedaro ir nebedarys. Jei sutiktume, kad Damasko režimas nekelia tiek daug iššūkių Europos Sąjungai, JAV, ir pagaliau Sirijos žmonėms kiek „kalifato“ režimas, tada rusų įsikišimą galėtume permodeliuoti kiek kitaip, nes Rusija skelbia norinti sustiprinti Damasko režimą prieš „kalifatą“. Dabar „kalifatas“ valdo apie pusę Sirijos teritorijos ir apie trečdalį piliečių, tačiau didelė dalį kontroliuoja ir Basharas al Assadas. Jeigu „Islamo valstybė“ į tą dalį įžengtų, mes kalbėtume ne apie 4, o apie 10–15 milijonų pabėgėlių.

– (A. Manstavičius) Pridurčiau, kad „Islamo valstybė“ iki šiol palyginti mažai kovojo su Assado režimu. Įdomiausia tai, kad režimas pasinaudojo „Islamo valstybe“ silpnindama sukilėlius – būtent tuos, kurie buvo palikti likimo valiai dėl Vakarų neryžtingumo. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Sirija

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close