captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvos garbės konsulė Malyje: prancūzų vėliavėlės perkamos kaip cukrus

Pietų Malis jau antrą savaitę bando atsilaikyti prieš islamistinių grupuočių puolimą, kurios beveik metus valdo šiaurinę valstybės dalį. Būtent islamistinių grupuočių keliama grėsmė ne tik Afrikai, bet ir likusiai pasaulio daliai, paskatino Prancūziją imtis ryžtingų veiksmų ir siųsti karinius dalinius į savo buvusią koloniją.
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Pietų Malis jau antrą savaitę bando atsilaikyti prieš islamistinių grupuočių puolimą, kurios beveik metus valdo šiaurinę valstybės dalį. Būtent islamistinių grupuočių keliama grėsmė ne tik Afrikai, bet ir likusiai pasaulio daliai, paskatino Prancūziją imtis ryžtingų veiksmų ir siųsti karinius dalinius į savo buvusią koloniją.

Prancūzijos intervenciją į Malį palaimino tiek NATO, tiek Jungtinės Tautos, o jai artimiausiu metu žada padėti ir kitos Europos Sąjungos šalys. Kova su sukilėliais, siejamais su teroristų organizacija „al-Qaeda“, pasak Prancūzijos politikų, truks tol, kol pasauliui nebekils grėsmė sulaukti teroristinių atakų iš Malyje besikuriančių islamistų.

„Iš tikrųjų Malyje vyksta tikras karas“

Praėjusią savaitę pasaulio žiniasklaidos dėmesys nukrypo į retai naujienų laidose aptariamą Šiaurės vakarų Afrikos valstybę – Malį. Iš tikrųjų dalis Malio jau beveik metus išgyvena islamistinių grupuočių priespaudą, tačiau, kai jos pradėjo veržtis ir į laisvą pietinę šalies dalį, tolesnei Malio egzistencijai iškilo grėsmė. Į įvykius buvusioje kolonijoje skubiai sureagavo Prancūzija, į Malį išsiuntusi savo karinius dalinius, kurie stengiasi sustabdyti islamistų veržimąsi.

Malio sostinėje Bamake gyvenanti Lietuvos garbės konsulė Malyje Viktorija Prėskienytė-Diawara sako, kad maliečiai prancūzams jaučiasi dėkingi. „Visi maliečiai, kurie buvo prieš prancūzus, dėkojo prancūzams, kad juos išlaisvino nuo islamo. Ir tos prancūzų vėliavėlės Bamake ir visur kitur yra perkamos kaip cukrus“, – teigia V. Prėskienytė-Diawara.

Jos teigimu, šiuo metu Bamake mokyklos jau atidarytos, tačiau universiteto durys kol kas neatvertos. Moteris teigia laiką leidžianti namie ir laukianti skambučio, pranešančio, ar galima važiuoti į miesto centrą. „Šiandien pirmą dieną Malio televizija nebešoka ir nebedainuoja, bet duoda informaciją, kas dedasi fronte. Kiekviename rajone jie kuria apsaugos komitetus ir duoda informaciją, ką ir kaip daryti. Bet iš tikrųjų čia vyksta tikras karas, kuris, neaišku, kaip baigsis“, – sako V. Prėskienytė-Diawara.

Šalis padalyta į dvi dalis

Prieš penkiasdešimtmetį iš kolonijinės sistemos išsivadavęs Malis tapo etniškai suskaldyta valstybe. Šiaurės rytinėje šalies dalyje gyvena tuaregai, kurie savo etnine kilme labai skiriasi nuo pietiniame Malyje gyvenančių juodaodžių afrikiečių. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus politologo Egdūno Račiaus, nuo pat Malio nepriklausomybės paskelbimo tuaregai siekė sukurti atskirą valstybę. Tai jiems pavyko padaryti prieš metus įvykdžius perversmą, tačiau greitai tuaregų valdžią Šiaurės Malyje pakeitė islamistai.

„Po praėjusiais metais įvykusio karinio perversmo tuaregų lyderiai tiesiog pasinaudojo situacija, kad Bamako mieste, sostinėje, nebuvo tvirtos valdžios ir paskelbė savo nepriklausomos, visiškai naujos – Azavado valstybės įkūrimą. Tokiu būdu, galima sakyti, de facto, Malis buvo padalintas į [dvi dalis]: su sostine Bamaku – pietinę dalį, tebevaldomą pirmiausia karinės chuntos, dabar, galima sakyti, civilinės administracijos, ir šiaurinę dalį, kurią pradžioje, atrodė, pradės valdyti tuaregų separatistai. Bet, kaip mes matome, vėliau patys tuaregai buvo nustumti į šoną, kai iš Alžyro ir kitų Pietų Afrikos valstybių atvykę radikalūs smogikai kovotojai išstūmė juos į paraštes ir patys pradėjo kontroliuoti Azavado valstybę“, – pasakoja politologas E. Račius. Jis taip pat pabrėžia, kad šioje valstybėje atvykėliai pradėjo kurti alternatyvią sistemą ne tik Malio, bet ir Azavado tuaregų etninei valstybei.

Karas prasidėjo dėl prancūzų įsikišimo?

Malio kaimyninėje valstybėje Nigeryje gyvenantis Vakarų Afrikos šalių politologas Ramanas Idrissa akcentuoja, kad konfliktas visuomenės dėmesio centre atsirado tik dabar todėl, kad iki praėjusios savaitės tarp islamistų grupuočių valdomo Šiaurės Malio ir maliečių valdomos pietinės šalies dalies veikė taikos sutartis. „Praėjusią savaitę islamistai nusprendė sulaužyti susitarimą ir pulti Pietų Malį. Jie užėmė vieną labai strategiškai svarbų miestelį – Koną, kuris atveria duris į Pietų Malį. Taigi tai rodo, kad jie nusprendė pulti Malį, o staigi prancūzų reakcija sustabdė tolimesnį šalies puolimą. Bet dėl prancūzų intervencijos, galima sakyti, Malyje prasidėjo karas“, – įsitikinęs politologas R. Idrissa.

Tai, kas šiuo metu vyksta Malyje, stebi dešimtys žurnalistų iš viso pasaulio. Tačiau žiniasklaida skelbia, kad kol kas patekti į karo zonas beveik neįmanoma. Tuo metu Prancūzijos valdžia pripažįsta, kad konfliktas Malyje sudėtingesnis nei atrodė. Jungtinei Prancūzijos ir Malio kariuomenei tenka susidurti, prancūzų teigimu, su stebėtinai stipriu, gerai ginkluotu ir pasirengusiu priešu.

Pasak LRT radijo bendradarbio Paryžiuje Valdo Papievio, Prancūzijos valdžia skubiai sureagavo į kilusį konfliktą ne tik dėl Malio gyventojų saugumo, bet ir dėl ten gyvenančių prancūzų bei baimės, kad islamistinės grupuotės Malį gali paversti teroristine valstybe. „Prancūzijos gynybos ministerijos aiškinimu, užimdami Koną, islamistai sukilėliai peržengė raudonąją ribą, virtualią demarkacijos ribą, skyrusią Pietus ir Šiaurę. François Hollande`as piktinosi žiaurumu ir fanatizmu su „al-Qaeda“ susijusių grupuočių, kurios keliančios grėsmę pačiam šios šalies egzistavimui, jos gyventojų saugumui ir 6000 joje gyvenančių prancūzų“, – sako V. Papievis.

Jis pasakoja, kad Prancūzijos prezidentūra patikslino, esą sprendimas intervenciją pradėti buvo priimtas susitarus su Malio prezidentu. „Vos prasidėjo Prancūzijos karinės operacijos Malyje, iš karto pasipylė islamistų grasinimai keršyti. Vos tik buvo pasiųstos Prancūzijos pajėgos į Malį, šalyje sustiprintas saugumas“, – tvirtina V. Papievis. Anot jo, pastaruoju metu įvestas raudonojo lygio antiteroristinės parengties planas.

Malyje klesti skurdas ir korupcija

Malis – Šiaurės Vakarų Afrikos valstybė, kurios pusę teritorijos sudaro Sacharos dykuma. Šalis mažai industrializuota, o visos naudingųjų išteklių paieškos baigėsi nesėkmingai. Beveik 13 mln. gyventojų turinti valstybė – viena neturtingiausių šalių pasaulyje. Skaičiuojama, kad 60 proc. maliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Dauguma gyventojų įsikūrę kaimuose, bet dėl sausrų ir prastos dirvos, žemės ūkį jiems plėtoti sudėtinga. V. Prėskienytės-Diawaros teigimu, didžiausia Malio problema – milžiniška korupcija ir nemokėjimas arba neretais atvejais nenoras spręsti kylančių rimtų problemų.

„Kai aš čia atvažiavau, prancūzai ir kanadiečiai buvo vadovaujančiuose postuose, o paskui jie pareiškė, kad yra pakankamai doktoratus baigusių maliečių. Jie paskyrė maliečius ir tada pradėjo viskas žlugti. Tai buvo maždaug 1984 metais“, – sako V. Prėskienytė-Diawara. Pasak jos, Malyje veikia klanų sistema. „Vienas ateina iš to klano ir susitempia visus žmones. Pavyzdžiui, vieną paskirs ministru, tai visas klanas pas jį atvažiuos gyventi, priverstas vogti. Ir jie visi viską  išvagia. Čia korupcija yra tokiame lygyje“, – teigia Malyje jau trisdešimtmetį gyvenanti moteris. Ji pasakoja, kaip švietimo ministras vaikams į mokyklas, kuriose iki tol mokiniai neturėjo iš ko mokytis, nupirko vadovėlių, bet jau kitą dieną šie buvo pardavinėjami gatvėse.

Pastangos stiprinti šalies ekonomiką – bergždžios

V. Prėskienytė-Diawara taip pat pabrėžia, kad šalyje tarpsta skurdas. „Yra žmonių, kurie valgo vieną kartą. Dabar kainos tokios, kad, kai aš nueinu į turgelį apsipirkti... Reikia pamatyti, ką perka tos namų šeimininkės ir kaip jos skaičiuoja kapeikas“ – sako V. Prėskienytė-Diawara. Pasak jos, Malyje šiuo metu – didžiulė infliacija, bet niekas apie tai nekalba lyg situacija būtų normali.

Pasak Nigerio politologo R. Idrissos, vis dėlto pastangos stiprinti ekonomiką neretai žlunga ir dėl nestabilios politinės situacijos šalyje. „Vis dėlto galima pamatyti, kad Malyje dedamos pastangos sustiprinti ekonomiką: Malis tampa labai dideliu medvilnės gamintoju ir tiekėju, taip pat ryžių auginimas stiprėja ir auga. Bet ekonomikos augimas susijęs su politine situacija. Šaliai reikia stabilumo“, – tvirtina politologas R. Idrissa. Jis pasakoja, jog Malis turėjo sukūręs demokratiją, kuri buvo laikoma viena stipriausių šioje Afrikos dalyje, nors ir turėjo labai daug trūkumų. Tačiau po Šiaurės Malio užgrobimo, kurta sistema iš esmės sužlugo. „Malis neturi jokios dirbančios vyriausybės ir tai taip pat kelia problemų, sprendžiant šią krizę“, – įsitikinęs R. Idrissa.

Islamistų valstybė būtų pavojinga pasauliui

Vargu, ar derybos su iš daugiausiai kaimyninių valstybių atvykusiais islamistais gali būti šio konflikto sprendimo būdas. Islamistinės grupuotės, kurios kol kas vieningai veikia Malyje, yra sudarytos iš trijų skirtingų grupių. Viena jų – tuaregų nacionalistai, kiti – taip pat tuaregai, bet neretai į Malį atvykę po Libijos režimo nuvertimo, jie pasižymi religiniu fanatizmu. Trečioji ir daugiausiai nerimo kelianti grupė – arabiškai kalbantys islamistai iš Šiaurės Afrikos, būtent jie siejami su teroristine „al-Quedos“ grupuote. Pasak politologo Egdūno Račiaus, kalbos, kad neužkirtus kelio Malyje įsikurti islamistinei valstybei, kiltų terorizmo grėsmė visam pasauliui, turi pagrindo.

„Kad tiek Prancūzijai, tiek turbūt visai pasaulio bendrijai, naujos valstybės de facto (o vėliau galbūt ir de jure), tokios kaip Azavado susikūrimas nėra toks didelis iššūkis. Tokių naujų valstybių per pastaruosius dešimtmečius buvo sukurta tikrai nemažai. Problema ne tame, kad tuaregai turėtų savo valstybę, o tame, kad toje teritorijoje pradėtų veikti smogikų – džihadžių mokymo centrai, bazės, kuriuose būtų ruošiami asmenys savižudiškiems išpuoliams“, – sako prof. E. Račius.

Jo įsitikinimu, vėliau tuos išpuolius esą stengtųsi surengti prieš Jungtines Valstijų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų Vakarų valstybių interesus tiek Afrikoje, tiek Europoje ir Šiaurės Amerikoje. „Šis baiminimasis turi pagrindo, nes patirtis rodo, kad apleidus tam tikras teritorijas (jeigu tai yra žlugusios valstybės, tokios kaip, pavyzdžiui, Afganistanas, Jemenas ar Somalis), jose pradeda kurtis įvairios smogikų stovyklos, kurios realiai tampa pirmiausia regionine, o paskui net ir globalia grėsme“, – tvirtina prof. E. Račius.

Islamistinės grupuotės suaktyvėjo pastaruoju metu. Šis suaktyvėjimas, anot prof. E. Račiaus, susijęs su „arabų pavasariu“ ir valstybės žlugimu. Esą buvo vykdytas karinis perversmas, po kurio, tos separatistinės grupės, puoselėjusios lūkesčius sukurti savo suverenią valstybę, rado progą tai padaryti. „Bet, aišku, galima sieti pirmiausia su visu „arabų pavasariu“, Libija, kur dalis tuaregų kovojo M. Gaddafi pusėje. Žlugus M. Gaddafi režimui, didžiuliai ginklų arsenalai iškeliavo iš Libijos tiek į Nigerį, tiek į Alžyrą, tiek galiausiai ir į Malio Šiaurę“, – teigia prof. E. Račius.

75 proc. gyventojų yra neraštingi

Malyje gyvenanti V. Prėskienytė Diawara sako, kad šiuo metu islamistinės jėgos siekia į savo veiklą įtraukti kuo daugiau jaunimo ir islamistinę Malio visuomenę supriešinti su likusiais šalies gyventojais. „Mečetėse jie ten tokias kalbas skelia, jaunimą ginkluoja... Aš buvau svečiuose pas vienus maliečius. Jis yra musulmonas, bet jis buvo pasitikslinęs, kad mula skelia tokius pamokslus, kad negalima skust barzdų, negalima sėdėt už vieno stalo ir sveikintis su kitataučiais ir kitatikiais ir t.t.“, – sako V. Prėskienytė Diawara. Ji pasakoja, kad tokios kalbos prasidėjo, todėl, kad nebuvo kontrolės. Esą šie musulmonai – šiitai, ir nors šalyje jų yra mažuma, jie turi pinigų ir yra užėmę mečetes.

Anot V. Prėskienytės Diawaros, demokratijos šalyje nėra ir apie ją nėra ko svaičioti. „Apie kokią demokratiją mes galime šnekėti, kada 75 proc. žmonių – neraštingi. Mano namuose dirba tarnas. Jis neturi nei asmens liudijimo, nežino, nei kada gimęs, nei kas jis toks yra“, – teigia moteris. Jos teigimu, tokių žmonių Malyje – minios ir vyriausybė tokiais piliečiais niekada nesirūpino – esą neraštingais žmonėmis lengva manipuliuoti.

Ekspertai tiki, kad konfliktas bus trumpas

Vis dėlto, pasak R. Idrissos, ar islamistams pavyks pasiekti savo tikslą ir Vakarų Afrikoje įkurti islamistinę valstybę, priklauso ne tik nuo paties Malio ar Prancūzijos, bet ir Malio kaimyninių valstybių pastangų. „Tikiu, kad šis konfliktas gali būti trumpas, ypač, jei Malio kaimynai greitai susivienys su Prancūzija ir padės šaliai, kovojant su džihadistais. Ir svarbiausi kaimynai šiam tikslui pasiekti yra Mauritanija ir Alžyras. Ypač Alžyras, nes dauguma islamistų atvyksta iš šios šalies ir nuo tada, kai jie užėmė Šiaurės Malį, jų gaunama ginkluotė tikriausiai yra pervežama per Alžyro sieną“, – svarsto R. Idrissa.

Jo manymu, jei Mauritanija ir Alžyras susivienytų su Prancūzija, jie šį konfliktą galėtų paversti nežymiu kariniu veiksmu. Tuo metu, jei susivienyti nepavyktų, kova esą nebūtų tokia veiksminga ir padariniai galėtų būti labai dideli. „Tai gali paveikti ne tik Malį, tai paveiks visą regioną ir  galimas daiktas netgi Europą“, – mano Nigerio politologas R. Idrissa.

Analitikų vertinimu, jei islamistų grupuočių veikla nebus efektyviai užgniaužta, Vakarų Afrikos regionas gali atsidurti islamistų įtakos zonoje. Ekspertų teigimu, grėsmė pirmiausia kyla Malio kaimyninėms šalims: Nigeriui, Mauritanijai ir Alžyrui.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...