captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ronaldas Reaganas į pagalbą?

Šioje Vakarų spaudos apžvalgoje dar liksime prie šeštadienį užgriebtos ūkio politikos temos – ir prie to paties ekonomisto, Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano, kuris sako, kad dabar, sunkmečiu, reikia valstybėms ne taupyti, bet didinti išlaidas, idant užsivestų stagnuojančios ekonomikos variklis. 

Šioje Vakarų spaudos apžvalgoje dar liksime prie šeštadienį užgriebtos ūkio politikos temos – ir prie to paties ekonomisto, Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano, kuris sako, kad dabar, sunkmečiu, reikia valstybėms ne taupyti, bet didinti išlaidas, idant užsivestų stagnuojančios ekonomikos variklis.

Tuo P. Krugmanas ryškiai atsiriboja ne tik nuo Estijos prezidento Toomaso Hendriko Ilveso ir Lietuvos Premjero Andriaus Kubiliaus, bet taip pat, ir tai dar svarbiau, nuo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, iki pat paskutiniųjų dienų davusios toną visai Europos ūkio politikai.

Kita vertus, jis pučia į tą pačią dūdą su naujuoju Prancūzijos prezidentu Francois Hollande`u bei daugumą Prancūzijos parlamente laimėjusiais kairiaisiais – bet ne tik su jais. Nuostabiu būdu P. Krugmanui pritartų ir buvęs Amerikos prezidentas Ronaldas Reaganas, jei tas dabar atsikeltų iš numirusiųjų.

Taip bent teigia pats P. Krugmanas – ir tai nuostabu dėl to, kad R. Reaganas buvo dešinysis, kurio dažnai šaukiasi ir dabartiniai respublikonai, aiškindami, kodėl jų politika greičiau ves prie atsigavimo, negu ta, kurią vykdo demokratas B. Obama.

Tačiau, pasak P. Krugmano, R. Reaganas, nors respublikonas, buvo ir keinsistas, t. y. Johno Maynardo Keyneso ekonomikos politikos šalininkas. O J. M. Keynesas mokė, kad sunkmečiu reikia valstybės išlaidas didinti, kartais net smarkiai, tuo užsitraukiant žymų biudžeto deficitą, o paskui, ekonomikai vėl atsigavus, galima išlaidas ir mažinti bei biudžetą subalansuoti.

Kaip birželio 7 d. „New York Times“ išspausdintame savo straipsnyje „Reaganas buvo keinsistas“ teigia P. Krugmanas, „Amerika šiuo metu kenčia nuo klasiško skolų defliacijos atvejo: visose ūkio srityse žmonės bando išlįsti iš skolų mažindami išlaidas, tačiau taip darydami jie tik sukelia depresijos lygio nuosmukį, kuris dar labiau pasunkina jų velkamą įsiskolinimo kryžių. 

Kaip tik čia vyriausybė turėtų laikinai padidinti savo išlaidas tam, kad atsvertų privačių išlaidų mažėjimą ir kad duotų privačiajam sektoriui laiko sutvarkyti savo finansus. Bet būtent to ir nedaroma.“

„Dalykas čia tas, – tęsia P. Krugmanas, – kad mums eitųsi daug geriau, jeigu laikytumėmės R. Reagano stiliaus  Keyneso ūkio politikos. R. Reaganas galbūt pamokslavo apie mažą valdžią, bet praktikoje jis vykdė didėjančių išlaidų politiką – o kaip tik to šiandien Amerikai ir reikia“.

Kad to žūtbūt reikia ir Europai, teigia kitas „New York Times“ straipsnis, prie kurio netrukus prieisime. Tačiau prieš tai dar norėtume paaiškinti, kodėl, P. Krugmano nuomone, to nedaro nei Baltuosius rūmus valdantys B. Obamos demokratai, nei Kongrese šeimininkaujantys respublikonai.

O nedaro dėl to, kad Vašingtonas dabar tiesiog nebeturi tiek laisvų pinigų, kiek jų turėjo R. Reagano laikais, nes Amerika „nuo 2007 metų atsidūrusi depresijoje, ilgame ūkio silpnumo ir didžiulio nedarbo periode“, kurį galima palyginti tik su  XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio didžiąja depresija.

Respublikonai, žinoma, bando šią aplinkybę išnaudoti savo partinei naudai, visai ignoruodami ne tik tai, kad respublikono George`o Busho valdžia sudarė sąlygas dabartinei depresijai atsirasti, bet ir pamiršdami skirtumus tarp to nuosmukio, kuris įveiktas vadovaujant R. Reaganui, ir to, su kuriuo dabar sunkiai dorojasi ir nesusidoroja B. Obama. 

„Tiesa yra ta, – teigia P. Krugmanas, – kad bent vienu požiūriu tarp šių abiejų prezidentų buvo didžiulis skirtumas: valstybės išlaidos prie pirmojo augo daug sparčiau negu prie antrojo.

„Tai R. Reaganas, bet ne B. Obama, reiškėsi kaip didysis išlaidautojas. Ir nors būta trumpai trukusio, bet didelio vyriausybės išlaidavimo B. Obamos valdymo pradžioje – daugiausia skubios pagalbos programoms, kaip draudimui nuo nedarbo ir maisto kuponams, tas išlaidavimo periodas jau seniai baigėsi. O šiuo metu valstybės išlaidų lygis greitai smunka, kaip dar neregėta nuo demobilizacijos po Korėjos karo laikų.

Tai kodėl valstybė leido daug daugiau pinigų prie R. Reagano negu dabartiniame ūkio sunkmetyje? Todėl, kad R. Reaganas užsimanė stiprinti ginkluotąsias pajėgas, tai reikalavo keinsistinės biudžeto politikos, bet dar daugiau dėl didelio Amerikos sudėtinių valstijų ir savivaldybių išlaidavimo, kuris R. Reagano laikais nenustojo augęs, bet dabar ženkliai sumažėjo. 

O tai savo ruožtu atspindi pasikeitusią politinę aplinką. Viena vertus, valstijos ir savivaldybės galėjo gauti dalį centrinės valdžios surinktų mokesčių įplaukų – šią automatinės pagalbos iš centro programą R. Reaganas ilgainiui panaikino, bet tik tada, kai nuosmukis buvo įveiktas.

Antra vertus, P. Reagano laikais (devintąjį dešimtmetį) valstybinių mokesčių mažinimo dogma dar nebuvo taip įsitvirtinusi kaip šiandien, užtat valstijų ir savivaldybių valdžios buvo daug labiau pasirengusios, negu šiandien jos  yra, padengti laikinus savo biudžeto deficitus laikinai keldamos mokesčius ir taip išvengdamos didelių žmonėms teikiamų paslaugų sumažinimo“.

Nuo savęs paaiškinsime, kad Amerikoje valstybinius mokesčius rinkti ir paskirstyti turi teisę ne tik centrinė valdžia, bet ir valstijų bei savivaldybių valdžios. Lietuvoje valstijų išvis nėra, o savivaldybės turi daug mažiau teisių (palyginus su Amerika, jos neturi beveik jokių).

P. Krugmanas baigia savo straipsnį tokiais žodžiais: „Šviesiai tiesiai sakant, jeigu nori pamatyti vyriausybę, reaguojančią į ekonominį sunkmetį tokiomis „apmokestink ir išleisk“ priemonėmis, kurias konservatoriai visada smerkia, turi žiūrėti į R. Reagano, bet ne į B. Obamos, valdymo laikotarpį. [...]

Iš tiesų, devintojo dešimtmečio pradžios recesija, kurią daugmaž sąmoningai sukėlė Federalinis rezervinis bankas tam, kad numuštų infliaciją, labai skyrėsi nuo mūsų dabartinės mūsų depresijos, kuri yra privačiojo sektoriaus perlenkimų, ypač namų ūkių skolų išpampimo G. Busho laikais, išdava.

R. Reagano laikų nuosmukis galėjo būti ir buvo greitai baigtas, kai Federalinis rezervinis bankas nutarė sumažinti palūkanų normas, taip sukeldamas didžiulį naujų būstų statymo ir pirkimo bumą. Šio pasirinkimo dabar nėra, nes palūkanos jau ir taip arti nulio“, – rašo P. Krugmanas, vietoj to ragindamas Vašingtoną laikinai dar daugiau skolintis, kad pradėtų savo šalį traukti iš depresijos.  

O Europą gelbėti Harvardo universiteto istorijos profesorius Charlesas S. Maieris siūlo Vokietijai, kaip stipriausiajai žemyno šaliai. Jai po Antrojo pasaulinio karo iš griuvėsių atsistatyti ir iš vargo išsikapstyti padėjo amerikiečių sugalvotas Marshallo planas, suteikęs Vakarų Europai milijardinę paramą.

Dabar „Europai reikia vokiško Marshallo plano“ dienraštyje „New York Times“ išspausdintame straipsnyje teigia C. S. Maieris, aiškindamas, kad „išgelbėti eurą“, o tuo pačiu ir visą Europą, „yra svarbiau negu laikytis varžančių taisyklių, saistančių Europos centrinį banką“.

Neužtenka, jo nuomone, Berlyno neseniai primesto „fiskalinio susitarimo“, numatančio automatines, bet sunkiai išieškomas baudas nusižengus biudžeto ortodoksijai.

Vietoj to Vokietija turėtų ieškoti būdų kaip visoje Europoje „įveikti ekonominę stagnaciją nepriverčiant imtis skausmingo taupymo, kuris stiprina ekstremistines partijas ir kelia pavojų demokratinei politikai“.

„Kaip buvęs kancleris Helmutas Kohlis 1989–1990 m. turėjo drąsią viziją ir ėmėsi priemonių suvienyti Vokietiją, taip dabar kanclerė A. Merkel lai imasi uždavinio suvienyti Europą augimo gerovės link pagrindu“, – ragina istorikas C. S. Maieris. 

Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...