captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. Džiazo ritmu į beprotybės glėbį (kino recenzija)

Kino teatruose besisukantis Alejandro Gonzalezo Inarritu „Žmogus-paukštis“ yra nepraleistinas kino įvykis, į vieną žavingą visumą supinantis virtuozišką aktorių vaidybą, nuostabų kameros darbą bei nepakartojamą garso takelį.
Filmo kadras.
Filmo kadras.

Kino teatruose besisukantis Alejandro Gonzalezo Inarritu „Žmogus-paukštis“ yra nepraleistinas kino įvykis, į vieną žavingą visumą supinantis virtuozišką aktorių vaidybą, nuostabų kameros darbą bei nepakartojamą garso takelį.

Gali būti, kad nemažam skaičiui žiūrovų A. G. Inarritu filmas „Žmogus-paukštis“ jau yra gana senos naujienos. Lietuvos kino teatruose filmas pradėjo suktis beveik metams praėjus nuo pasaulinės premjeros ir keliems mėnesiams po „Oskarų“ ceremonijos, kurioje šis „nuskynė“ net 4 statulėles, tarp jų – ir kaip geriausias metų filmas. Jį jau buvo galima pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“, o patys nekantriausieji galbūt jau seniausiai rado alternatyvų kelią. Tačiau jei esate tarp tų, kurie šio filmo dar nėra matę, išgirskite, kodėl jį būtina pamatyti kino teatre.

Filmo centre – senstanti, tuščiagarbė Holivudo žvaigždė Rigganas Thomsonas (geriausias aktoriaus Michaelo Keatono karjeros vaidmuo), kurio didžiausios šlovės dienos jau seniai praeityje. Žiūrovų atmintyje jis vis dar įstrigęs kaip aktorius, kuris prieš dvidešimt metų nepaprasto populiarumo sulaukusioje trilogijoje suvaidino superherojų „Žmogų-paukštį“. Dabar aktorius siekia susigrąžinti buvusią šlovę debiutuodamas Brodvėjuje, kuriam adaptuoja Raymondo Carverio apsakymą „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę“.

Jei aktoriaus M. Keatono, kuris labiausiai žinomas dėl Batmano vaidmens Timo Burtono filmuose, ir Thomsono karjeros keliai atrodo panašūs, tai todėl, kad parašęs scenarijų A. G. Inarritu neįsivaizdavo jokio kito aktoriaus, kuris galėtų suvaidinti Thomsoną. Ir tokių nuorodų į už ekrano egzistuojančią tikrovę yra gausybė, nes „Žmogus-paukštis“ yra šou verslo satyra. Vos per pirmąsias penkias filmo minutes išgirstame minint tokių aktorių, kaip Michaelas Fassbenderis, Woody Harrelsonas, Jeremy Renneris, kurie vaidina didžiausiose šių dienų frančizėse, pavardes.

Emma Stone, vaidinanti ką tik iš reabilitacijos klinikos sugrįžusią Thomsono dukterį Sam, čia atlieka iki šiol geriausią savo karjeros vaidmenį. Vienu puikiu monologu, kai savo tėvui šaukia, kad ignoruodamas „Twitter`į“, neturėdamas paskyros „Facebook`e“ jis praktiškai neegzistuoja, ji puikiai atskleidžia šių dienų įžymybių gamybos aparatą.

Be E. Stone, filme puikius antraplanius vaidmenis atlieka ir kiti Holivudo aktoriai: buvusią Thomsono žmoną vaidinanti Amy Ryan, dabartinę meilužę bei kartu pjesėje vaidinančią aktorę vaidinanti Andrea Riseborough bei kitą pjesėje pasirodančios aktorės vaidmenį atliekanti Naomi Watts. Net Zachas Galifianakis, žinomas iš „Pagirių“ trilogijos, puikiai suvaidina Thomsono geriausią draugą ir prodiuserį.

Tačiau bene stipriausias filmo vaidmuo priklauso aktoriui Edwardui Nortonui, kuris šiame filme vaidina Mike`ą – talentingą aktorių, kuris turi didžiulį ego ir su kuriuo dirbti beprotiškai sunku. Jis priklauso tiems aktoriams, kurie mano, kad reikia ne vaidinti, bet tapti savo personažu („method acting“). Jis primygtinai reikalauja scenoje iš tiesų gurkšnoti džiną užuot gėrus vandenį, pareikalauja netikrą pistoletą pakeisti tikru ir pan. Būtent Mike`o scenos kartu su Thomsonu labiausiai suteikia filmui gyvybės.

Tačiau „Žmogus-paukštis“ yra šiek tiek daugiau nei vien daug sykių matyta perdegusio aktoriaus gyvenimo drama. Jau pirmojoje scenoje matome pagrindinį veikėją, levituojantį persirengimo kambaryje, kai jo alter ego, „Žmogus-paukštis“, tvirtina, jog jis daug geresnis nei visi aplink jį esantys, kurie net nesupranta, kokių jis turi supergalių. Tad jau nuo pat pradžių filme gausu fantastiškų, realybę peržengiančių elementų, kurie tarsi byloja, kad veiksmas vyksta ne vien teatro užkulisiuose, bet ir pagrindinio veikėjo galvoje.

Visa ši drama, kuri pamažu aktorių veda link beprotybės, yra fiksuojama be galo talentingo kino operatoriaus Emmanuelio Lubezkio kamera. Nors šis kino operatorius dažniausiai dirba su tokiais režisieriais, kaip Terrence`as Malickas, Alfonso Cuaronas, o dabar ir A. G. Inarritu, iš principo vien jo pavardės užtektų tam, kad žinotum, jog filmas bus išties įspūdingas. O „Žmogus-paukštis“, ginčytinai, netgi galėtų būti vadinamas geriausiu jo darbu.

Filmas yra filmuojamas tarsi vieno kadro technika, taip sudarant iliuziją, jog veiksmas vyksta duotuoju laiku. Filme yra ne vienas kirpimas (kai kurių šaltinių duomenimis – 16), tačiau jie paslepiami aktoriams įeinant į tamsesnes erdves. Be to, nepaisant kuriamos iliuzijos, filmo veiksmas vyksta apie keletą savaičių.

Dauguma scenų filme yra labai ilgos ir tai veikia kameros judėjimą, visą filmo gamybą, nes visos scenos turėjo būti tiksliai surepetuotos ir apskaičiuotos. Kuriant vieno kadro iliuziją, filmą montuojant negalima buvo atsisakyti jokios scenos. Todėl filmo montažas atliekamas kamera pačioje filmavimo aikštelėje. Visa tai veikė ir aktorių vaidybą, kurie neabejotinai vaidino kamerai. Tačiau kinui nebūdingi ilgi epizodai, filmavimo būdo nulemta choreografija (kiekvienas aktoriaus pasirodymas buvo iki smulkmenų suplanuotas: kažkam padarius klaidą, visa scena filmuojama nuo pat pradžių) šią vaidybą labai priartina prie teatro.

Be to, pats filmas yra satyra, o paprastai komedijos žanro sėkmė labai priklauso nuo gero montažo, jo metu kuriamo ritmo. Daugelis teigė, kad tokį filmo žanrą sujungdamas su tokiu ypatingu filmavimo būdu, A. G. Inarritu praktiškai automatiškai save pasmerkia nesėkmei. Tačiau nepaisant išankstinių prognozių, filmas neabejotinai yra vienas puikiausių 2014 metų kinematografinių darbų.

Ir paskutinis akcentas, kuris šį filmą padaro tiesiog nepakartojamu, – fantastiškas perkusininko Antonio Sanchezo sukurtas garso takelis. Daugeliu atvejų filme šis garso takelis yra tarsi kylantis ne iš filmo scenos vidaus. Tačiau apėmus tokiai iliuzijai, kamera kartais nejučia nukrypsta nuo pagrindinių veikėjų ir parodo džiazo muzikos virtuozą, grojantį tiesiog gatvėje ar teatro užkulisiuose.

Galbūt būtų galima ginčytis, jog „Oskarų“ ceremonijoje geriausiu filmu visgi turėjo būti pripažintas beprecedentis, 12 metų filmuotas Richardo Linklaterio darbas „Vaikystė“, tačiau man vis dėlto kyla noras pasakyti, kad bent šįkart „Oskarai“ nesuklydo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...