captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pradėk nuo savęs. Sąvokos

Pradėk nuo savęs – sako mums gyvenimo būdo mokytojai, dvasingos TV laidų vedėjos, išganytojai ir išganytieji. Nepatinka pasaulis, nepatenkintas situacija? – Keisk požiūrį, būk pats reikalingas, nusikask kiemą, susitvarkyk namus, išvesk kur nors tautą.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Pradėk nuo savęs – sako mums gyvenimo būdo mokytojai, dvasingos TV laidų vedėjos, išganytojai ir išganytieji. Nepatinka pasaulis, nepatenkintas situacija? – Keisk požiūrį, būk pats reikalingas, nusikask kiemą, susitvarkyk namus, išvesk kur nors tautą. Dar Vydūnas kalbėjo, kad turi būti pirmiausiai žmogus sau, po to tautai ir galiausiai žmonijai. Bet pradėti reikia nuo savęs. Pernai metais aš ir pradėjau.

Ryžtis buvo nelengva, nes to anksčiau nedariau. Bet visgi išdrįsau ir vienos nakties trečią valandą paskambinęs policijai įskundžiau šokančius ir rėkiančius (nors jie tarėsi, kad dainuoja) kaimynus. Nutilo. Po pusmečio jau buvo lengviau, kai kieme užsisėdėję bomžai gėrė iki penktos, nereaguodami į pažadintųjų pastabas.

Po to ėmiausi valdžios organų – išvydęs, kad kieme nupjauti keletas medžių, o niekas dėl to net nebuvo informuotas (juolab, vėliau paaiškėjo, buvo nupjautas ir sveikas medis) – įskundžiau savivaldybės skyriaus viršininką, t.y. paviešinau jo susirašinėjimą  su manimi spaudai. Medžio neatsodinsi, bet gal tai kada išgelbės kitą, naiviai pamąsčiau. Dosniai iškritus sniegui neatsižvelgiau į savivaldybės norą konkuruoti su Austrijos slidinėjimo kurortais  ir mūsų šaligatvius versti juodosiomis trasomis, ir parašiau į seniūniją. Atsakė. Naudos iš to tiek, kad šiandien galima konstatuoti: valdžios institucijos atsakinėti į laiškus išmoko.

Dar pernai metais buvo rinkimai, ir įskundžiau pilietį, platinusį vienos partijos reklamą tada, kai tą daryti jau buvo draudžiama. Dar – įsiveržiau į muzikantų akciją „Mums ne dzin“ ir apšaukiau juos kitos partijos reklamos įnagiais, rėkiau, kad ne vis viena turi būti visus ketverius metus – pabandykit, sakiau jiems, atšaukti prasikaltusį deputatą, tada pamatysiu, kad jums ne dzin. Kai tai bus darbas, o ne priplėkęs šou su pabodusiomis dainelėmis ir alumi. Tada ėjau į Seimą, tada rašiau į Strasbūrą ir t.t. ir pan. Jutau, kaip tampu žmogumi sau, nes pradėjau nuo savęs, t.y. nuo savo aplinkos...

Bet meskim fantazijas. Suprantama, bent pusės tų darbų nedariau, tik mąsčiau, tik iš įniršio  fantazavau, nors kai ką ir tiesų įvykdžiau. Tam tikrai reikėjo ryžto ir apsisprendimo, tegu ir  visiškam niekui. Kodėl? Nes kaltos sąvokos. Kalba, kuri mus reguliuoja. Sąmoningai rašau žodžius „įskundžiau“, „įdaviau“. Jie – nusėdę mano sąmonėje anos epochos dariniai, pilni neigiamos prasmės, susiformavę dar mokyklos suole, kai mokytis buvo nemadinga, o gražiai rengėsi tik prekybininkų vaikai. Kai nešti dešras per fabriko tvorą buvo norma ir gero gyvenimo pagrindas. Nes nešti – tai juk ne vogti, kadangi valstybė svetima, o ilgainiui tokia rezistencija  pasiteisino, išvirtusi į garažus ir vilas.

Skųsti – tai iškart ir rinktis, su kuo tu esi. Kita senos epochos nuostata – „niekšas, bet savas“. Todėl kenčiame, kai kaimynai triukšmauja, nes ir triukšmas toks – savesnis. Todėl mažo miestelio gyventojas nestabdys kito, sėdančio už vairo visiškai gatavo ir dar su dviem bambaliais rankose.  Vyrai vienas kitą supranta, čia kasdienybė – kol neužmušė vieno jų žmonos. O ir tai bus suprasta. Nes koks nors žodžių junginys „prevenciškai sulaikyti“ yra pernelyg griozdiškas, o liaudiškas neigiamas „skųsti“ – paveikus.

Todėl, jei negali pakeisti pasaulio, turi keisti požiūrį. Pastaraisiais metais daug kas keitė tašką, iš kurio žiūri, pakeitę pačią šalį. Bet ir likusieji įmano pažvelgti kitaip: magiškais žodžiais šiandien tapo „aš, kaip mokesčių mokėtojas“. Dar ne pilietis, nes į šį valdantieji dėmesio nekreipia, bet pinigai valdžiai visada rūpi. Todėl aš, kaip mokesčių mokėtojas, galiu reikalauti, kad už mano sumokėtus mokesčius būtų atitinkamai ir dirbama, t.y. aš už savo pinigus reikalauju kokybės: nuvalytų šaligatvių, geresnio aptarnavimo įstaigose, elektroninio bilieto ar apšviestų gatvių. To negavęs skundžiuosi, bet čia žodžio „skundas“  prasmė jau kita: čia aš esu apgautas, nes sumokėjau, o man prekė nepristatyta. Kas, kad biudžetas – ne prekybos centras, bet valdžios ir žmonių požiūriai į vieni kitus – kaip jame. Kol kas.

Kol dar viskas matuojama prekiniais – piniginiais santykiais. Kol mistiškas „ekonomikos augimas“ lieka gerovės matu ir vardan jo liepiama aukotis. Kol čekis ar kvitas yra svarbesnis už žmogaus išgyvenimą (ir dėl mokesčių naštos solidarizuojuosi ir tyliu, kai pernai aplankęs pusę Žemaitijos kvitus mačiau tik parduotuvėse, nors gyvenau poilsio namuose, nuomavausi valtis ir dviračius, lankiau kuklius miestelių muziejus). Kol „skaidrumas“ reiškia įtarinėjimą ir nepasitikėjimą, o nepagrįstų laiko sąnaudų reikalaujančios ataskaitos svarbesnės už žmones džiuginusius gražius koncertus ir solidžias parodas (todėl drauge su kitais renginių organizatoriais keikiuosi, kai Kultūros rėmimo fondas reikalauja datų, kvitų, sąskaitų ir darbų perdavimo ir priėmimo aktų numerių, kurių niekada niekas netikrins, bet taip absurdiškai gaištamas laikas, o visi drauge viens prieš kitą vaidiname krištolinį tyrumą).

Viskas ir toliau taip tęsis, kol netapsiu piliečiu, į kurį kreipiamas dėmesys ir kuris šalia pareigų turi teises. Kuris gerbia save, bet ir jį gerbia. Arba – jis priverčia kitus gerbti save. Kartais pavyksta, kaip kad pernai metais dalinai buvo išsivaduota iš absurdo su viešaisiais pirkimais, kada valdžia matė tik eilutes grafose, o projektų vykdytojai – tris valandas darbo dėl įsigyto tušinuko ar ilgus, šimtus litų kainuojančius  susirašinėjimus dėl nesutampančių trijų centų. Nacionalinių įstaigų direktoriai kas savaitę keletą mėnesių ėjo į Ūkio ministeriją, kad įrodytų ir pakeistų šį absurdą. Nepaskaičiuosime, kiek per tą jų laiko gaišimą netekome BVP, bet kad prieš tai dėl klestėjusių nesąmonių buvo išsyk atsisakoma įdomiausių sumanymų (nes už tai nepavyks atsiskaityti) – faktas. Vadybininkai ėmė mąstyti tik buhalteriškai: pirma – instrumentų kaina ir koprodiusavimo (ne)galimybės, po to – kas ir ką gros. Bet absurdo sistema buvo perlaužta. Namai aptvarkyti, kad juose dar būtų įmanoma gyventi.

Namai yra tai, ką tu kuri kasdien. Remontuoji sieną, meistrauji stalą, patogiausiu ir įprastu būdu darai valgyti. Kaip apie namus rašė Sigitas Parulskis, „tai net nelabai susiję su konkrečia vieta, tai labiau susiję su rutina, kurią susikuri, su būsena, kuri tave patvirtina, kurioje jautiesi jaukiai ir saugiai“. Miestelio kvapai ir garsai, vakariniai pasivaikščiojimai ir atplaukiančio laivo žiburiai – apie tai kalba Fellinio filmai, iš tokių smulkmenų mes kuriamės asmeninius „amarcordus“. Tai prisimename keisdami namus. Nėra tokios sąvokos kaip „nostalgija pinigams“ – tik savo susikurtiems namams, jei juos iš tiesų kūrei. Tik tada jie tampa tavo. Šis dvasinis egoizmas ir yra pilietiškumas. Todėl ne pro šalį prisiminti britus ir suteikti platesnę prasmę jų posakiui „mano namai - mano tvirtovė“. Tik asmeninės savanorystės dėka jų tvirtovė buvo svetinga Londono olimpiados metu. Amerikos savanoriai po darbo neatlygintinai dirba, kad agituotų už savo kandidatą, seka valdžios prasižengimus, nes mato prasmę tvarkytis savo namuose. Ir taip net pas mus vairuotojai ėmė siųsti policijai filmuotą medžiagą apie pažeidėjus. Ar tai galime vadinti skundais, įdavimais, jei iškyla pavojai gyvybei? Kitų erdvių greitkeliuose taip pat pavojų kyla, tik pernelyg neapibrėžtam mūsų gyvenimui.

Kaip gražiai apie autonomišką laisvę rašė Algis Mickūnas („Kultūros barai, 2012 Nr.11), „Lietuviai turi patys nuspręsti, kokiame pasaulyje norėtų gyventi. Svarbiausia, kad jaustųsi už jį atsakingi. Atsakomybės prisiėmimas, kartu reiškiantis laisvę ir lygybę, yra sunkiausia našta žmogui“. Šalia garbingo elgesio, tęsė jis, mums „reikia stropiai dalyvauti viešajame gyvenime, netoleruoti kriminalinio elgesio, reikalauti, kad išrinktieji patys garbingai atsistatydintų iš pareigų, jeigu sulaužys bet kokį įstatymą“. Ir – priduria filosofas – „Oriai, dorai gyventi ir reikalauti to paties iš kitų (išskirta mano – V. J.) yra labai sunki privilegija“.  Bet tai  verta – kad tikrai pasijustume  privilegijuoti.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...