captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ką Europai žada 2013-ieji?

Kur 2013-aisiais vyks svarbiausi pasaulio poslinkiai? Politologas George‘as Friedmanas, privačios strateginių tyrimų bendrovės „Stratfor“ steigėjas ir vadovas, mano, kad tai bus Europoje. Europa turės rinktis ir nuo jos pasirinkimo priklausys pasaulio likimas. Bet ar ji pasirinks gerai?
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Kur 2013-aisiais vyks svarbiausi pasaulio poslinkiai? Politologas George`as Friedmanas, privačios strateginių tyrimų bendrovės „Stratfor“ steigėjas ir vadovas, mano, kad tai bus Europoje. Europa turės rinktis ir nuo jos pasirinkimo priklausys pasaulio likimas. Bet ar ji pasirinks gerai?

Pagrindinis klausimas, – rašo G. Friedmanas savo bendrovės tinklalapyje, – yra tas, ar „Europos Sąjunga stabilizuosis, liausis skilinėjusi ir pradės ruoštis didesnei integracijai ir ekspansijai. Jei ne, tai jos viduje didės įtampa, jos institucijos praras dar daugiau teisėtumo, o ją sudarančios valstybės vis labiau žengs savais keliais, tiek vidaus, tiek užsienio politikoje“.

Politologas toliau rašo, kad nuo 2008 m. finansų krizė vis labiau tapo ekonomine krize, ir dabar Europa kentėte kenčia nuo ūkio nusmukio ir daugelyje savo šalių didesnio nei 10 procentų nedarbo lygio.

„Dar svarbiau tai, kad per tą laiką Europos steigimo metu sukurtas sprendimų priėmimo aparatas nesugebėjo rasti sprendimo būdų, kurie būtų ir plačiai priimtini, ir įmanomi įgyvendinti.

Užtat Europos Sąjungos šalys narės viena kitą mažiau laiko bendro politinio darinio dalimis negu atskiromis tautinėmis valstybėmis, kurios siekia savo pačių nacionalinių interesų taip, kad vienų sėkmė vis daugiau reiškia kitų nesėkmę.

Tai ryšku dviem matmenimis. Pirnasis matmuo tai tas: kurios šalys turi nešti finansinę euro zonos stabilizavimo naštą? Finansiškai stipresnės valstybės norėjo, kad tą naštą neštų silpnesnės – ir būtent neštų ją  taupydamos ir verždamosi diržus. 

Silpnesnės šalys norėjo, kad ją neštų stipresnės – ir būtent tuo, jog ir toliau skolintų pinigus silpnesnėms, nors tai ir didintų riziką, kad šios paskolos niekada nebus sugrąžinamos visu šimtu procentų.  

Antrasis matmuo – klasinis. Ar našta klius vidurinei ir žemesniosioms klasėms tuo, kad bus mažinamos valstybės biudžeto išlaidos programoms, kurios daugiausia naudos duoda būtent joms? Ar našta bus uždėta ant aukštuomenės (elito) pečių tuo, kad bus didinami jos nariams takomi mokesčiai ir labiau reglamentuojama jų veikla?

O kai kalbi su europiečiais, sutinkančiais su mintimi, jog Europa tikrai sprendžia savo problemas, tai klausimas toks: kokią problemą jie sprendžia? Ar tai bankų problema? Ar tai bedarbystės problema? O gal tai problema, jog šalys nesugeba rasti bendrų sprendimų?

Europos pareigūnai, – tarp jų kai kurie patys išmintingiausieji ir šviesiausieji pasaulyje, – užsiiminėja šia problema jau keletą metų. Tai, kad jie nesugeba prieiti prie sprendimo, nereiškia, kad jiems trūksta gerų idėjų ar kad jie nepakankamai atkakliai mąsto.  

Ne, bėda ta, kad visiškai nėra politinio sutarimo klausimu, kurios šalys ir kurie jų žmonės už sprendimą daugiausia turės sumokėti. Kitaip sakant, valstybes ir socialines klases kamuojančios įtampos neleido suformuluoti sprendimo, kuris būtų ir visiems priimtinas, ir įmanomas paversti tikrove“.                                                        

Taip rašo politologas G. Friedmanas ir priduria, kad „jeigu europiečiai nesukurs tokio sprendimo 2013-aisiais metais, tai reikės rimtai suabejoti, ar sprendimas išvis įmanomas, ir pradėti galvoti apie Europos ateitį be Europos Sąjungos ar bent su labai susilpnėjusia Sąjunga.

Bet jeigu Europa vis dėlto sukurs visuotinai palaikomą ir realiai įgyvendinamą planą, tada galėsime pasakyti, kad Europa pradeda iš krizės išbristi, – o tai ir būtų pats svarbiausias 2013-ųjų metų poslinkis“.   

Tada G. Friedmanas lygina Europą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurios irgi pergyvena sunkmetį, bet tik finansinį, o ne politinį. Joms „negresia JAV valstybės suirimas“, kaip Europai gresia Europos Sąjungos suirimas.

Be to, „Jungtinės Amerikos Valstijos išgyveno daugiau nei du šimtmečius ir pergyveno daug sunkesnes problemas, įskaitant Pilietinį karą ir Didžiąją depresiją. O Europos Sąjungai, jos dabartiniu pavidalu, tik apie 20 metų, ir šita yra jos pirmoji rimta krizė.

Prasto Jungtinių Amerikos Valstijų finansų sistemos valdymo pasekmės irgi mažų mažiausiai rimtos. Tačiau, kitaip nei Europoje, jos vis tiek nesudaro tiesioginės grėsmės politinės Amerikos valstijų sąjungos egzistavimui“. 

O Europoje, pasak G. Friedmano, būtent politinė krizė yra pati rimčiausia. Už savo bankų problemų sprendimą Europa moka ir ekonominiu nuosmūkiu, o svarbiausia nepaprastai dideliu nedarbo lygiu, kuris itin pavojingas politiškai ir gali vesti prie politinio sprogimo.

Šiuo metu nedarbo lygis Jungtinėse Amerikos Valstijose siekia apie 7,7 procentus. Yra tik penkios Europos Sąjungos valstybės su gerokai mažesniu nedarbo lygiu. Tai Austrija, Liuksemburgas, Vokietija, Nyderlandai ir Malta.

Septynios ES valstybės turi maždaug tiek pat bedarbių, kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Tai Rumunija, Čekija, Belgija, Danija, Suomija, Jungtinė Karalystė ir Švedija.

O likusios 15 Europos Sąjungos šalių narių, taigi dauguma, turi gerokai aukštesnius nedarbo lygius nei Jungtinės Amerikos Valstijos – nuo 11 procentų Prancūzijoje ir Italijoje iki daugiau nei 25 procentų Graikijoje ir Ispanijoje. Pastarasis skaičius priartėja prie bedarbystės lygio Jungtinėse Amerikos Valstijose per pačią Didžiosios depresijos gilumą.

Savo europiečius įspėjantį straipsnį Vengrijoje gimęs amerikiečių politologas G. Friedmanas baigia taip:

„2013-ieji bus metai, kada Europos problemos apibrėžimas privalės pereiti nuo finansų krizės prie šios krizės socialinių  pasekmių. Turės būti matomas, jei ne sprendimas, tai mažų mažiausiai pažanga sprendimo link.

Sunku įsivaizduoti, kaip besitęsiantis sąstingis ir tokio lygio nedarbas, kaip dabar, gali dar metus laikytis, neišprovokuodamas reikšmingo politinio pasipriešinimo, į valdžią įkeliančio vyriausybes, kurios ims draskyti esamą Europos audinį.

O tas audinys ne toks jau senas ir ne toks jau stiprus, kad išlaikytų tokį  iššūkį. Iš žmonių reikalaujama ne žūti kovos lauke už Europos Sąjungą, bet gyventi varganus ir nuviliančius gyvenimus. Kadangi pamatinis Europos Sąjungos pažadas buvo gerovė, tai nesugebėjimas tą gerovę pateikti, vietoj jos pasiūlant tik nevienodai paskirstytą vargą, daro situaciją nebepakeliamą.

Jei Europa atsidūrus krizėje, tai reiškia, kad ir didžiausia pasaulio ekonomika atsidūrus krizėje – finansinėje ir politinėje. O tai pasauliui turėtų rūpėti daugiau nei bet kas kitas“, – nelinksmai baigia politologas George`as Friedmanas savo straipsnį „Europa 2013-aisiais: sprendimo metai“ svetainėje „Stratfor“.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...