captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Laimės kūdikiai politikoje

Jungtinės Karalystės monarchė Elžbieta II yra sakiusi, kad geriausia, ką tėvai gali duoti vaikams, yra geras auklėjimas ir tinkamos manieros. Viską daryti sąžiningai – tokį savo gyvenimo principą pabrėžė ir garsus lietuvis, buvęs Bogotos meras, Kolumbijos universiteto rektorius Antanas Mockus.

Jungtinės Karalystės monarchė Elžbieta II yra sakiusi, kad geriausia, ką tėvai gali duoti vaikams, yra geras auklėjimas ir tinkamos manieros. 

Viską daryti sąžiningai – tokį savo gyvenimo principą pabrėžė ir garsus lietuvis, buvęs Bogotos meras, Kolumbijos universiteto rektorius Antanas Mockus, atvykęs į Vilniuje vykusį festivalį „Kino pavasaris“, kuriame rodytas filmas apie jį. Kino ekspertai šią išskirtinę asmenybę praminė lietuviškuoju Gandžiu. 

Moralios politikos simboliu A. Mockus tapo pirmiausia todėl, kad tokį jį išauklėjo mama keramikė Nijolė Sivickaitė-Mockienė. Lietuvoje gimusi ir Antrojo pasaulinio karo metais į Lotynų Ameriką išvykusi menininkė su vaikais elgėsi panašiai, kaip su pagrindine savo darbo medžiaga moliu. 

Kolumbijos prezidento posto siekusiam mokslininkui moralė yra pagrindinė vertybė. Ta pačia atsakomybės dvasia jis auklėja savo ir vaikus, ir studentus. Dvylikametė dukra pirmoji klasėje prisiima kaltę už bendraklasių, bandančių išvengti bausmės, išdaigas.

Po filmo pristatymo su svečiais bendravęs matematikas ir filosofas ragino: nesvarbu, kas būtum, – prezidentas, meras, dėstytojas ar bedarbis, privalai nepamiršti, kad esi matomas ir girdimas Dievo, kolegų, žurnalistų ar bendrapiliečių. „Net apie savo konkurentus kalbėkite taip, lyg jie sėdėtų prie to paties stalo. Gerbkite juos. Tada dings ir neapykanta, ir keiksmai“, – savo gyvenimo filosofija dalijosi A. Mockus. 

Tačiau Lietuvoje toks požiūris yra retenybė. Klesti nepotizmas, kai ne talentas, darbštumas, profesiniai laimėjimai, bet žinoma pavardė išgarsina žmogų ir be konkurencijos atveria kelią į valdžią. Akivaizdžiausias pastarojo meto tokio elgesio pavyzdys – Lietuvos politikos patriarcho Vytauto Landsbergio vaikaitis Gabrielius, Europos Parlamento rinkimų išvakarėse įstojęs į Konservatorių partiją ir kaip jos narys laimėjęs daugelio išsvajotą mandatą į Europos Parlamentą, laikomą politikos mohikanų kapinėmis. Negana to, dabar jaunoji garbingos dinastijos atžala bando prisiimti valdžią partijoje, kurios garbės pirmininkas – jo senelis, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos faktinis vadovas. 

Suprantama, kad, vadinamųjų tradicinių Lietuvos partijų kandidatams į savivaldą pralaimėjus rinkimus nepartiniams, imta ieškoti naujų veidų. V. Landsbergio vaikaičiui atitekęs Europos Parlamento nario mandatas yra konservatorių duoklė savo politikos mohikanui. Atrodytų, jau pakanka pagarbos buvusiam Aukščiausiosios Tarybos, vėliau pervardytos Atkuriamuoju Seimu, pirmininkui.

Tačiau jauniausias Europos Parlamento narys iš Lietuvos, profesoriaus vaikaitis, nori dar daugiau valdžios. Tai, kaip atkakliai senelis jį remia siekiant Konservatorių partijos vadovo posto, primena ne demokratiją, o sovietinės nomenklatūros įpėdinių tradiciją, kurią taip mėgo kritikuoti pats politikos ilgaamžis. 

Mintyse ne kartą atsukdama „Kino pavasaryje“ matytą dokumentinį filmą apie A. Mockų, girdžiu jo valdingos mamos kartojamą raginimą būti paprastam, kukliam.

Net jeigu G. Landsbergis ir turi vadovo bruožų, būtų gerai pirmiausia juos patikrinti savivaldos taryboje, o ne iškart imtis atsakingų pareigų Lietuvoje ir užsienyje. Įdomu, ką apie tai mano šios partijos nariai, nuo Sąjūdžio laikų dalyvaujantys politikoje, kantriai lipę karjeros laipteliais? Negi Tėvynės sąjungai nieko nebereiškia darbai Tėvynei ir norint būti laimės kūdikiu tereikia turėti įtakingos šeimos geną?

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...