captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Kodėl šv. Velykos švenčiamos vis kitu metu?

 Šiemet kovo mėnuo baigiasi, o balandis prasideda Didžiąja savaite, tradiciškai vadinama Šventąja arba Kančios. Bažnyčios liturgijoje šią savaitę prisimenama Jėzaus Kristaus kančios istorija: jo išdavimas, Pontijaus Piloto teismas, vainikavimas erškėčiais, nukryžiavimas ir palaidojimas.
Margučiai. V. Skaraičio (BFL) nuotr.
Margučiai. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

 Šiemet kovo mėnuo baigiasi, o balandis prasideda Didžiąja savaite, tradiciškai vadinama Šventąja arba Kančios. Bažnyčios liturgijoje šią savaitę prisimenama Jėzaus Kristaus kančios istorija: jo išdavimas, Pontijaus Piloto teismas, vainikavimas erškėčiais, nukryžiavimas ir palaidojimas. Tikinčiųjų jausmai Didžiosios savaitės metu ypatingi: tai rimties, susikaupimo, religinių išgyvenimų metas. Tačiau kartu tai yra ir paskutinės laukimo dienos prieš džiaugsmingąją Prisikėlimo šventę.

Šv. Velykomis išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį. Tai įvyko trečią dieną po nukryžiavimo,  kai mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmės. Didžioji pavasario šventė kasmet švenčiama skirtingomis datomis, pagal tokią taisyklę: artimiausią mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji buvo nustatyta 325 m. pirmajame Visuotiniame Bažnyčios susirinkime Bitinijos miestelyje Nikėjoje (dabar tai Turkijos miestelis Iznikas).

Libertas Klimka. Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Dažnas klausimas: iš kur toji kilnojamos datos tradicija, derinant ją prie mėnulio? Taigi iš Šventojo Rašto nuorodos, kad Jėzaus Kristaus pasiaukojimas žmonijos išganymui įvyko prieš žydų (izraelitų) Pesach šventę. Pavasarį, apie lygiadienį, išrinktoji tauta pažymi išsilaisvinimą iš Egipto vergijos, trukusios 400 metų. Šventės data nustatoma pagal tuomet naudotą mėnulio kalendorių, būdingą klajoklių kultūrai. Juk Mozės vedami žydai 40 metų keliavo dykumomis, ieškodami pažadėtosios žemės. Vėliau jie, tapę žemdirbiais, sukūrė mišrų saulės – mėnulio kalendorių, gana sudėtingai derinantį dangaus šviesulių ciklus. Kalendorinių švenčių laiką apskaičiuoja dvasiškiai, todėl jie vadinami išminčiais.

Savo ruožtu žydų šventė turi dar senesnes pirmtakes, minimas Senajame Testamente, – tai Pascha ir Matzot. Pirmoji kilusi iš senoviškų gyvulių augintojų klajoklių papročių: pavasario pradžioje vienas ėriukas iš bandos būdavo aukojamas dievams – metų ganiavos sėkmei. Antroji yra neraugintos duonos šventė, kilusi jau iš pirmųjų žemdirbių kultūros – jos metu pasidžiaugiama užaugintu nauju derliumi. Žydų tradicijose abi šventės sutapo. Nes Egipte mirties angelas nepalietė tų namų, kurių durys buvo pažymėtos ėriuko krauju (žodis Pesach reiškia „praėjo pro šalį“). Ogi dykumų klajonėse buvo kepami tik neraugintos tešlos papločiai – macai. Kur juos kepdavo? – Ant lauže įkaitinto akmens.

Pirmieji krikščionys įsiminė Kristaus pasiaukojimo datą ir jos nustatymo būdą. Kartais krikščionių ir judėjų šventės sutampa, nes šiaip ar taip, jų laikas skaičiuojamos panašiu būdu. Rytų apeigų krikščionys laikosi šv. Velykų datos nustatymo Nikėjos taisyklės, tačiau pagal Julijaus kalendorių. Tuomet šv. Velykos visados būna prieš Pesach šventę.

Liaudiškieji šv. Velykų papročiai mūsų krašte saviti, kiek skirtingi nuo kitų krikščioniškų tautų. Čia išlikę net labai archajiškų dalykų, prosenoviškų tikėjimų, jau kadaise netekusių sakralumo, tačiau atspindinčių tautos pasaulėjautą. Tie ypatumai, galimas dalykas, kilę net iš senosios baltų religijos Pavasario šventės, pažymimos lygiadienio metu. Kad ji turėjusi nekintamą datą, rodo toks įdomus paprotys: Didįjį ketvirtadienį, saulei tekant, reikia nusiprausti ar nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų – būsi sveikas, skaistus visus metus. Tačiau saulė, nuauksinanti vandenį,  tiksliai iš rytų pateka tik per lygiadienį! Jeigu namų langas „žiūri“ į rytus, tai tekanti saulė lango rėmo šešėlį nuves statmenai per kambarį. Ant palangės angliuku pasižymėjus jo vietą, kasdieną galima džiaugtis vis toliau nubėgusiu pavasariop. Būta senovėje tokio papročio...

Na o balandžio mėnesio pradžia  pasižymi orų išdaigomis. Nereta, kad ir „kėpį pateikia“; šis pasakymas reiškia staigią orų permainą: iš šiltos dienelės – į vėjuotą šlapdribą. Kita šio žodžio prasmė – toks varškės paplotis iš grikinių miltų su pakraščiais iš ruginės tešlos. Tikėtina, kad tai būta apeiginio valgio, skirto pavasarinės orės pradžiai pažymėti. Kaip orai, taip ir žmonių nuotaikos... Gal todėl balandžio pirmoji, skirta pokštams ir žaismingoms apgaulėms.  Dar ir kalendorinės reformos prie tos sumaišties yra prisidėjusios.

O Lietuvos istorija balandžio pirmąją sureikšmina dviem svarbiais įvykiais: 1557 m. tądien buvo paskelbtas Valakų reformos įstatymas, labai pakeitęs socialinę sanklodą ir net kraštovaizdį. Nuo tada formavosi gatviniai kaimai, žemę įdirbantys trilauke sėjomaina. Žodis valakas, reiškiantis žemės sklypą, kilęs nuo lenkiško Italijos pavadinimo, mat reformos iniciatorė buvo Milano kunigaikštytė Bona Sforca, valdovo Žygimanto Augusto žmona.
O 1579 m. balandžio 1 d. valdovas Steponas Batoras įsteigė Vilniaus universitetą. Beje, tą pačią dieną universitete įvyko naujojo rektoriaus Artūro Žukausko inauguracija – pareigų vykdymo pradžios šventė. Palinkėkime mūsų aukštojo mokslo flagmanui sėkmės ir gerų permainų jau artimiausiu metu įsiterpti tarp 500 geriausių pasaulyje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...