captcha

Jūsų klausimas priimtas

Skambėdavo pievoje dalgeliai

Birželio 13-oji yra Antaninės, viena iš reikšmingesnių žemdirbiškojo kalendoriaus vasaros švenčių. Mūsų tradicijose priimta dar išvakarėse visus Antanus sveikinti, kaime – sutemose, nemačiomis ant varduvininko namų durų užkabinant vainiką. 

Birželio 13-oji yra Antaninės, viena iš reikšmingesnių žemdirbiškojo kalendoriaus vasaros švenčių. Mūsų tradicijose priimta dar išvakarėse visus Antanus sveikinti, kaime – sutemose, nemačiomis ant varduvininko namų durų užkabinant vainiką.

Įdomūs ir labai saviti yra tradiciniai Antaninių papročiai. Šv. Antanas laikomas saugotoju nuo gamtos stichijų šėlsmo. Kaimo žmonės tądien melsdavosi, kad viesulai stogų nenuplėšytų, pasėlių neišguldytų. Aukštaitės moterys per Antanines linų neverpdavo, nes augančius laukuose gali „rūdas“ nudeginti. Manyta, kad tai toks reiškinys, kai kažkur toli žaibuoja, bet griaustinio nesigirdi. Ir augalus nuo to tariamai nusėjančios rudos dėmės.

Dar įdomesnis yra draudimas tądien eiti į medžioklę. Mat tikėta, kad iššauta kulka sugrįžtanti atgalios ir galinti susprogdinti šautuvo vamzdį, o kartu sužeisti ir patį medžiotoją. Ar tai nebus kokios prosenoviškos mitinės būtybės, globojusios miško žvėris, šventės reliktai?

Į šventąjį Antaną maldoje kreipiamasi ieškant kokio pradanginto ar pamesto daikto. Šventojo pagalbos tikėdavosi jaunamartės, jeigu ilgai nesusilaukdavo pirmagimio. Bažnyčioje ant šv. Antano altoriaus jos uždegdavo žvakelę ir padėdavo išaustą juostelę – tokią pat, kokia perjuosiamas kūdikėlis, kai vežamas krikštyti. Gi netekėjusios merginos prie šio altoriaus maldoje išsakydavo savo meilingas svajones.

Neabejotinai Antaninių diena sureikšminta ir todėl, kad nuo jos būdavo pradedamas didelis vasaros darbas – šienapjūtė. Žinoma, sėkmingai užbaigus sėjos darbus. Priežodis sako: „Šv. Antanas sėtuvę pakabina“. O tada kitas priežodis: „Griežlė jau rėkia, reikia eit pievų šienaut“.

Retas darbas su tokia gera nuotaika, taip smagiai dirbamas. Kitados kaimai turėdavo bendras pievas. Tad ir šienapjūtė buvo bendras, talkos darbas. Išeidavo vyrai į lankas saulei tekant, kai kiekviename rasos lašelyje sutviska po mažytę vaivorykštę. Pats gamtos gražumas, pats gyvybinės energijos šėlsmas. Suskamba, sužvanga plakami dalgeliai. Išvarę pradalgę, kitą vyrai sustoja galulauky, pasirėmę ant dalgių užtraukia dainą.

Šienapjūtės dainos pagal dažnai jose skambantį priedainį „valio“ vadinamos valiavimais. Ir būdavo dainuojamos tęsiamai, lėtai, kad plauktų per visas paupių pievas, grįžtų aidu nuo miško, paupio šlaitų:

Valioj mano dalgeli, valioj, valioj!

Nepapustęs dalgelio, nepapjausi šienelio...

Ir iš kito kaimo atsiliepia: „Valioj, valioj…“

Išties, valiavimas – tai tikra vyrų daina. O šienavimas – tikras vyriškas darbas. Jei jau paaugusį bernioką priims į šienpjovius – gali save skaityti tikru vyru.

Per poilsio valandėlę šienpjoviai užgroja, iš builio stiebo pasidarę skudučius, iš karklo ar sedulos – birbynėlę, lumzdelį. Vidurdienį į lauką jiems lauknešėliuose atnešami pietūs: žalibarščiai, rūgpienis su karštomis bulvėmis, lašinukai su svogūnais, atsigėrimui – sula, rauginta po sudygusių avižų pluta.

Keletas prosenoviškų papročių bei tikėjimų išlikę ir sutinkant pirmosios šienapjūtės dienos pabaigą. Į namus žengiančius pjovėjus ir grėbėjas šeimininkė perliedavo vandeniu, sakydamos „kad šienapjūtė sausa būtų“. Padedant dalgius nakčiai, juos reikia papustyti, antraip laumės ant jų jodinės, ašmenis išlankstys.

Dalgiu mūsų krašte žolė pjaunama nuo labai seniai. Archeologai randa dalgelius, įdėtus į vyrų kapus III–IV amžiuje po Kristaus. IX–XII amžių dalgių forma jau labai panaši į mūsų laikų. Sakmė pasakoja, kad  dalgį žmogus gudrumu išviliojęs iš velnio. O senojoje baltų mitologijoje velnio būta ir kalviu, ir gyvulių augintoju.

Mūsų laikais  dalgį jau tenka kabinti ant muziejaus sienos. Kaip ir daugelį kitų tradicinių darbo įrankių. Tokia istorinė lemtis teko mūsų kartai... Šiandien kaime šienaujama visai kitaip, ir sparčiau, ir lengviau, ir nepaisant oro sąlygų. O švelnų dalgio šnarėjimą pakeitė čaižus žoliapjovės burzgimas... Tad tolesnis pasakojimas tebus „requiem“ dalgiui, taip įprastam lietuvio rankai.

Įdomu, kad Lietuvos etnografiniuose regionuose dalgiai būdavo tveriami labai skirtingai. Yra trys pagrindinės dalgiakočių atmainos: su viena rankena ties viduriu koto, su dviem rankenomis, su viena rankena bei ranktūriu. Dviejų rankenų dalgis vadinamas glėbiniu, nes jį reikia laikyti tarsi glėbyje, plonasis galas – virš kairės rankos. O tas su ranktūriu – tai šunakojis. Vienos rankenos dalgiu pjaunama Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, glėbiniu – šiaurinėje Lietuvos dalyje, šunakoju – Žemaitijoje ir kai kur Suvalkijoje.

O tų rankenų pavadinimų – tikras margumynas!  Iš liauno medžio išpjautas dalgiakotį apjuosiantis lanketas dar vadinamas balžienėliu, jungu, kojele, lankeliu, rankele, rankavėtu, rukavečiu, runkajetu. Beje, tokie dalgiai žinomi Baltarusijoje ir Rusijoje, net iki Uralo, ir visur jie vadinami litovkomis. Pasirodo, XVI amžiuje jie, nusižiūrėjus iš mūsų krašto, pakeitė trumpakotes rusiškas  gorbušas. O geriausius dalgius visoje Rusijos imperijoje XIX amžiuje gamino Naujojoje Vilnioje pastatytas fabrikas.

Dalgio geležtis turi būti kieta, bet ne perdaug – kad plakant netrupėtų. Gerumas būdavo bandomas braukiant peiliu ar nagu per ašmenis, lenkiant juos arba iš garso: paėmus už smaigalio, suduodama per akmenį – geras dalgis skamba ilgai, aukštu tonu. Geležties ašmenys išploninami plakimu. Sakydavo, kad ašmenis reikia iškalti, ištinti: „Dalgės tinti tingėjo – šienaujant pilvą skaudėjo“.

Apskritai lietuvis labai kruopščiai rengdavosi šienapjūtei, puikiai pasiruošdavo įrankį. Todėl ir patarlių apie dalgį gausu: „Dalgis žolei ne brolis“, „Su dalgiu giedros nelauk“, „Atsikirto kaip dalgis į akmenį“. Ir mįslė apie dalgį graži: „Juoda lydeka nėrė – žalią girią pakėlė“. 

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...