captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Blėstant krikščioniškam tikėjimui, kame rasti stiprybės?

„Europos ateitis glūdi jos praeityje“. Taip žurnale „American Conservative“ rašo žurnalistas, politikas, politikos komentatorius Patrickas J. Buchananas. Ką jis turi omenyje? Ir ar jis teisus?
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Europos ateitis glūdi jos praeityje“. Taip žurnale „American Conservative“ rašo žurnalistas, politikas, politikos komentatorius Patrickas J. Buchananas. Ką jis turi omenyje? Ir ar jis teisus?

„Europos anglies ir plieno bendrijai išsivysčius į Europos Sąjungą, – pradeda P. J. Buchananas, – buvo mums sakoma, kad pagal Jungtinių Amerikos Valstijų modelį bematant susikurs „Jungtinės Europos valstybės“. O Europos pavyzdžiu neišvengiamai seks ir kitos šalys bei žemynai.

Iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados bei Meksikos gims Šiaurės Amerikos Sąjunga, o iš Pietų Bendrosios Rinkos – Lotynų Amerikos Sąjunga“.

P. J. Buchananas duoda suprasti, kad taip neįvyko ir turbūt niekada neįvyks. Su tuo negalime nesutikti.

Toliau jis nurodo į JAV Stanfordo universiteto Huverio institute dirbančio  istoriko Bruce`o Thorntono esė „Europos Sąjungos eksperimentas nepavyko“. Šiame darbe, pasak P. J. Buchanano, istorikas, girdi, įrodo, kad nuosprendis Europai aiškus – svajonė žlugo, Europos Sąjunga išyra, vieningoji Europa priėjo liepto galą.

Šiai B. Thontono ir savo analizei paremti P. J. Buchananas pasitelkia rodiklius, pasak kurių Europos ekonomikai klojasi kur kas blogiau, negu Jungtinių Amerikos Valstijų ūkiui, net ir valdžią iš George`o W. Busho perėmus Barackui Obamai.

„Kritiškiausias rodiklis yra demografinė krizė. Kad šalis išliktų, jos moterys turi vidutiniškai pagimdyti truputį daugiau nei du vaikus. Europa šitokio gimstamumo nematė jau 40 metų. Šiandien ta norma yra tik 1,6 vaiko. Europiečiai yra senstanti, mažėjanti, dingstanti, išmirštanti žmonių padermė:, – teigia žurnalistas.

O Europoje negimusiųjų vietas užima vis didesni „skaičiai neasimiliuotų ir prieraišumo Europai neturinčių musulmonų imigrantų, pasiskirsčiusių rajonais, kaip antai Paryžiaus priemiesčiai ar Amsterdamo satelitinių antenų miesteliai.

Atkirsti nuo darbo rinkų, išlaikomi dosnių socialinių pašalpų, laisvai puoselėjantys demokratijai nedraugiškus įsitikinimus ir papročius, daugelis šių imigrantų savo naujuosius namus niekina ir radikalaus islamo religiniame įsipareigojime ir tikrume regi patrauklią alternatyvą.  

Kai kurie iš jų tampa teroristais, kaip antai iš Alžyro kilę prancūzai broliai, įvykdę žudynes „Charlie Hebdo“ redakcijoje. „Tokie smurto protrūkiai, – rašo B. Thorntonas, – drauge su kultūrinėmis praktikomis, kaip nužudymai dėl garbės, santuokos per prievartą, poligamija, kursto politinę reakciją prieš musulmonus“.

Dėl to ir kyla populistinės partijos, kaip antai Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija Didžiojoje Britanijoje, Nacionalinis Frontas Prancūzijoje, „Patriotiniai europiečiai prieš Vakarų islamizaciją“ Vokietijoje. Šios partijos greitai sustiprės tiek, kad įeitų į vyriausybes, suvaržytų imigraciją ir pareikalautų imigrantų asimiliacijos.

Tada kultūriniai konfliktai ir gali virsti smurto išpuoliais.

Pasak B. Thontono, Europos vienijimąsi nuo 1957 m. Romos sutarties pasirašymo drumstė fundamentalus klausimas:

„Kas sudaro tuos bendrus įsitikinimus, tas kolektyvines vertybes, kurios galėtų pagrįsti tikrą, nedirbtinę bendriją visos Europos pločiu? Kas yra tai, kuo tikėtų visi europiečiai?“

Juk Europą ir jos tautas kadaise formavo idėjos, idealai, įsitikinimai, kilę iš krikščionybės ir suteikę dievišką sankciją tokioms sąvokoms, kaip žmogaus teisės, asmens šventumas, politinė laisvė ir žmonių lygybė. Bet šiandien skersai išilgai Europos krikščioniškas tikėjimas tėra savo buvusios savasties šešėlis.

Vis mažiau europiečių reguliariai eina į bažnyčią. Dažnai pasitaiko, jog daugelyje Europos katedrų per pamaldas matyti daugiau turistų nei vietos parapijiečių.

Sekuliarizacijos procesas – jau gerai įsibėgėjęs 1887 m., kai F. Nietzsche įsimintinai tarė, jog „Dievas šiandien ne ką daugiau nei blankstantis žodis, netgi ne sąvoka“, mūsų dienomis beveik visiškai užbaigtas, taip palikdamas Europą be savo istorinio vienybės principo.

Politinės religijos – komunizmas, fašizmas, nacizmas yra Dievo pakaitalai, kurie pasirodė nevykę. „O ir pasaulietinė socialinė demokratija nesuteikė žmonėms transcendentinio principo, įprasminančio aukojimąsi dėl didesnio gėrio ar net duodančio žmonėms priežastį daugintis.

Bendras įsipareigojimas laisvalaikio palaimai, trumpai darbo savaitei, stipriam socialinės apsaugos tinklui nėra tai, už ką galima atimti ar aukoti gyvybę“.

O kas mirs už Donecką, Luhanską ar Krymą? Pacifizmas viliote vilioja. Kiekviena didelė Europos valstybė – Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Lenkija – gynybos reikalams 2015 m. išleis mažiau nei 2 procentus savo BVP.

„Vienos Europos idėja rėmėsi „patriotizmo ir nacionalinės savigarbos menkinimu, – rašo B. Thorntonas, – nors visos tautos yra tam tikros kultūros, kalbos, papročių, tradicijų, gamtovaizdžio, istorijos produktas. Tas priklausymo bendrijai, apibrėžtai bendros tapatybės, jausmas negali būti sukurtas vien bendros valiutos“.

Krikščionybė davė Europai jos tikėjimą, identitetą, tikslą ir valią užkariauti ir atversti pasaulį. Europą sukūrė krikščionybė. O krikščionybės mirtis žemyną palieka be jokio jungiančio principo, išskyrus skystą įsipareigojimą demokratijai ir saldžiajam gyvenimui.

Nuo Marine Le Pen Prancūzijoje iki Vladimiro Putino Rusijos nacionalizmas ir patriotizmas skleidžiasi Europoje, kadangi žmonės, kurie neteko senojo tikėjimo ar iš kurių jis atimtas, nori naujo tikėjimo, duodančio jų gyvenimams prasmę, tikslą, gyvybingumą, tikėjimo, už kurį galima gyventi, kovoti ir mirti.

Nesuskaičiuojami milijonai musulmonų savo senajame tikėjime atrado naująjį. O buvusių Europos krikščionių, atkritusių per XIX ir XX amžius, palikuonys šiandien randa savo naują tikėjimą senose gentinėse ir tautinėse tapatybėse.

„Multikultūralizmas arba daugiakultūriškumas vis mažiau atrodo kaip ateities banga“, – baigia savo straipsnį svetainėje „American Conservative“ politikos komentatorius P. J. Buchananas.

Apžvalga skaityta LRT Radijo eteryje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...