captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ukraina ir jos oligarchai

Daug dėmesio pasaulio spaudoje sulaukė tai, kad Ukrainos prezidentas Petro Porošenka atleido milijardierių oligarchą Ihorį Kolomoiskį iš Dnipropetrovsko gubernatorių pareigų. Ką tai reiškia? Ar tai, kad Ukrainos prezidentas imasi rimtai vykdyti pažadą pažaboti oligarchų galią? O gal jis tik šluoja iš kelio konkurentus?
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Daug dėmesio pasaulio spaudoje sulaukė tai, kad Ukrainos prezidentas Petro Porošenka atleido milijardierių oligarchą Ihorį Kolomoiskį iš Dnipropetrovsko gubernatorių pareigų. Ką tai reiškia? Ar tai, kad Ukrainos prezidentas imasi rimtai vykdyti pažadą pažaboti oligarchų galią? O gal jis tik šluoja iš kelio konkurentus?

Anot Maskvos nepriklausomo dienraščio „Vedomosti“, Ukrainoje vyksta vidaus kova dėl įtakos. „Oligarchas I. Kolomoiskis vaidino svarbų vaidmenį pietryčių Ukrainos gynyboje per savo finansuojamus savanorių batalionus. Tačiau jis buvo per godus ir nesilaikė naujųjų taisyklių.

Tarp jų – draudimas naudoti politinę galią savo ekonominių interesų labui. Iš savo pusės prezidentas P. Porošenka savo politikos tikslus suformulavo nepakankamai aiškiai ir naujųjų taisyklių netaikė visiems oligarchams ir pareigūnams vienodai – savajai aplinkai jis netgi teikė privilegijų“, – rašė šis Maskvos laikraštis.

Londono dienraščio „Financial Times“ nuomone, „jeigu gubernatoriaus I. Kolomoiskio atleidimu prezidentas P. Porošenka pradeda plačiai užsimojusią kampaniją prieš oligarchus tam, kad ir jie laikytųsi įstatymų, būtų tai žingsnis teisinga linkme.

Tačiau jeigu visa tai liktų vien asmeninis ginčas tarp ko gero dviejų galingiausiųjų Ukrainos vyrų, tai būtų pavojingas žaidimas, iš kurio pelnytųsi tik Maskva“, – darė išvadą Didžiosios Britanijos sostinės dienraštis.

„Jeigu Ukraina nori integruotis į Vakarus, ji turi sukurti modernią valstybę, kuriai priklauso ir ginkluotųjų pajėgų monopolis, – rašė Bratislavos dienraštis „Dennik N“, – o tai reiškia ryžtingą oligarchų galios sumažinimą.“

Tačiau tokią užduotį patikėti būtent prezidentui P. Porošenkai reiškia ožį paskirti sodininku. O vis dėlto, kiek bereiktų akylai stebėti, ar jis, P. Porošenka, nenori tik išjungti konkurentus, jeigu pasirodytų, kad jis tikrai kovoja už valstybės interesus, tada jis nusipelno visokeriopos paramos“, – teigė Slovakijos sostinės dienraštis.

Maskvos verslo dienraščio „Komersant“ požiūriu, „net ir atsistatydinęs iš Dnipropetrovsko gubernatoriaus pareigų, I. Kolomoiskis liks Ukrainos politikoje svarbi figūra. Tikėtina, kad jis dalyvaus būsimuose parlamento rinkimuose ir sieks koalicijos su dešiniosiomis partijomis“, – teigė Rusijos sostinės dienraštis.

Jungtinių Amerikos Valstijų strateginių tyrimų institutas „Stratfor“ savo svetainėje pranešė, jog I. Kolomoiskis Dnipropetrovsko vadovų pareigų neteko kovo 25-ąją, dvi dienas po to, kai Ukrainos prezidentas įsakė pašalinti Kolomoiskiui ištikimus ginkluotus vyrus iš naftos ir gamtinių dujų bendrovės „Ukrnafta“ Kijevo būstinės.

Šie vyrai buvo perėmę būstinės kontrolę po ginčo anos savaitės pabaigoje tarp I. Kolomoiskio ir Ukrainos vyriausybės dėl šios firmos savininkystės.

I. Kolomoiskio įtaka Ukrainoje per pastaruosius metus smarkiai padidėjo, jam subūrus dešimčių tūkstančių ginkluotų savanorių pajėgas Dnipropetrovskui apginti ir Rusijos remiamiems separatistų daliniams Donbase atremti.

Jo turtai ir jo pasiryžimas juos panaudoti kariaujant su separatistais pavertė I. Kolomoiskį labai svarbiu iš visų pusių spaudžiamos Ukrainos valdžios sąjungininku.

Kita vertus, tai padaro jį ir potencialia grėsme, ypač kai ekonominiai ir politiniai skauduliai išryškina didėjantį P. Porošenkos valdžios susiskaldymą. I. Kolomoiskis yra pasigyręs, kad vieno jo signalo užtektų per porą valandų į Kijevo gatves sutraukti daugiau nei du tūkstančius kareivių.

Jo pirmasis žingsnis po atstatydinimo iš Dnipropetrovsko gubernatoriaus pareigų ir buvo savo paskyros „Facebook“ sukūrimas. Tai gali būti pagrindas pradėti kampanijai pakeisti P. Porošenką Ukrainos prezidento poste.

I. Kolomoiskio atvejis primena tai, ką daug kas Vakaruose pamiršta. Būtent, fundamentali moderniosios Vakarų valstybės problema yra ta, kaip geriausiai valstybės aparatą suvaldyti taip, kad jis netaptų per daug viską valdantis, nes iš esmės stiprios valstybės buvimas yra priimamas kaip savaime suprantamas.

Tačiau daugelyje kitų pasaulio šalių, įskaitant Ukrainą, prieš sprendžiant valstybės galių apribojimo problemą reikia pirma išspręsti dar fundamentalesnę problemą – kaip iš viso valstybę įtvirtinti, padaryti ją stiprią, valdžią joje sukoncentruoti, sukurti administracines struktūras, pajėgiančias apginti valstybės sienas, reguliuoti joje prekybą, suteikti žmonėms elementarias socialines paslaugas.

Ukrainoje V. Janukovyčiaus vyriausybei žlugus, šalis atsidūrė prieš Rusijos palaikomą  ginkluotą sukilimą rytuose, o jos ekonomika laisvai krenta į bedugnę.

Vis dėlto V. Janukovyčiaus nuvertimo įkandin susidaręs valstybinės galios vakuumas, kurį I. Kolomoiskis išnaudojo, kad padidintų savo įtaką santykyje su Ukrainos vyriausybe, tuo pačiu padėdamas Kijevui stiprinti savo kontrolę rytinėje šalies dalyje, nėra tik Ukrainai būdingas reiškinys“ – rašo savo analizėje tyrimų instituto „Stratfor“ vadovas George’as Friedmanas ir tęsia:

„I. Kolomoiskis veikia pilkojoje zonoje tarp viešosios ir privačiosios sferų, tarp politinio legitimumo ir jo nebuvimo. Šiuo atžvilgiu jo gyvenimo kelias šiek tiek primena italų mafijos pastangas įsiteisinti pirmosios XX amžiaus pusės Amerikoje, kurias pavaizdavo Mario Puzo savo trilogijoje „Krikštatėvis“.

Kaip ir Corleone šeima, kuri teikė apsaugą ir galimybes užsidirbti mažai teisių  ir turto turintiems imigrantams trečiojo ir ketvirtojo  dešimtmečio Niujorke, I. Kolomoiskis nėra vien tik privatus pilietis ar parazitas, bet ir viešų paslaugų, toli pranokstančių paprastą apsaugą, parūpintojas.

Iš esmės jo vaidmuo yra būti potenciali alternatyva valstybei. Būtent šią funkciją atlikdamas jis ir iškyla kaip varžovas vyriausybei, kurios sugebėjimas teikti viešąsias paslaugas kasdien mažėja.

Ukrainos vyriausybės ateitis apskritai priklauso nuo to, ar ji išlaikys kažką panašaus į politinį susiklausymą kraštutinių politikos, ūkio ir saugumo  iššūkių sąlygomis. Ar Kijevas sugebės ir toliau pritraukti finansų paramą iš Vakarų, sykiu užkirsdamas kelią ginkluotam sukilimui rytuose? Tai klausimas.

O Vakarai turi suprasti, kad pirma reikia valstybės valdžią įtvirtinti prieš imantis priemonių ją apriboti“, – rašo tyrimų instituto „Stratfor“ vadovas George‘as Friedmanas.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...