captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Kodėl gandras – nacionalinis paukštis?

Jeigu savo mieluosius klausytojus šiandien imčiau ir pasveikinčiau su artėjančiais Naujaisiais metais, tikrai smarkiai nustebinčiau. Tačiau rytoj – labai reikšminga tradicinio kalendoriaus data. Taigi gandro, šio mielo žmogaus įnamio, parskridimo iš tolimos kelionės šventė. Gandrinės! Tiesa, pajūris gandrų sulaukė jau prieš porą savaičių.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Jeigu savo mieluosius klausytojus šiandien imčiau ir pasveikinčiau su artėjančiais Naujaisiais metais, tikrai smarkiai nustebinčiau. Tačiau rytoj – labai reikšminga tradicinio kalendoriaus data. Taigi gandro, šio mielo žmogaus įnamio, parskridimo iš tolimos kelionės šventė. Gandrinės! Tiesa, pajūris gandrų sulaukė jau prieš porą savaičių.

Šie mieli paukščiai, žmogaus sodybos įnamiai, skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai. Gandras – tai ir starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis. Lietuvoje jų peri apie 13 tūkstančių porų, bene tankiausiai Europoje. O gyvena gandrai netrumpai, net iki 20 metų; savo porai yra labai ištikimi.

Tikėtina, kad Gandrinės kitados, gal akmens amžiuje, prieš keletą tūkstančių metų, laikytos ir metų pradžia. Prasideda šiltasis pusmetis; ne tik kad jau visi paukščiai parskrido, bet ir meška iš savo irštvos išsiritusi, pradeda karaliauti miške. Visai natūralu nuo pavasario metus skaičiuoti... Taip senovėje darydavo romėnai bei kitos žemdirbių tautos. Po Lietuvos krikšto šventė buvo sutapdinta su Viešpaties apreiškimu švč. Mergelei Marijai. Kaime sakydavo – Blovieščiai. Žodis reiškia „gerąją žinią“, jis slaviškos kilmės, mat pirmieji kunigai mūsų krašte buvo atvykėliai iš Lenkijos.

Žiemojo mūsų nacionalinis paukštis neįtikėtinai toli, Afrikoje, pasiekdamas Nilo aukštupius ar net pietinį žemyno galą. Tai – 8–10 tūkstančių kilometrų! Mįslinga, kodėl gandrai į žiemavietes skrenda dviem keliais: dalis per Egiptą, palei Nilą, kita – Atlanto pakrante. Ir kaip nepavargsta tokioje ilgoje kelionėje, kaip išsimaitina, kaip sugeba nepaklysti ir sugrįžti tiksliai į gimtinę.

Vaikams sakoma, kad atskrisdami iš savo tolimosios kelionės, gandrai parneša pavasarį. Mat parskraidina po savo didžiuliais sparnais priglaudę kielę, kuri ir išspardanti paskutinius ledus nuo balų. Todėl vadinama ne tik kiele, bet ir „ledspira“. Belaukiant mielųjų įnamių, būtina apžiūrėti gandralizdžius, pataisyti, sutvirtinti jų pagrindus. Seniau žmonės gandrams įkeldavo aplūžusį vežimo ratą ar senas akėčias į audros nulaužtą medžio viršūnę arba ant daržinės stogo. Dabar tuo pasirūpina Ornitologų draugija.

Gandrui senovėje teiktos mitologinės reikšmės. Jei pavasarį gandrą žmonės pirmą kartą pamatytų skrendantį, – džiaugdavosi, kad visus metų darbus spėriai nudirbs, gal tik šeimininkės molinių puodų gali nemažai sudaužyti. Jei tupintį – tada vangiai darbai eisis. Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo, iš karto porą gandrų pamačiusios – šiais metais išskris iš gimtųjų namų. O pamačius tupintį gandrą, manydavo, kad šiemet dar „tupės“ pas tėvelį... Tačiau dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pamato vaikai. O džiaugsmo! Reikia mikliai kulvirsčia persiversti, tada galima nepiktai ir paerzinti šį namų draugą: „Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, Kad ir kepė – nedavė, Po tilteliu paslėpė“. Dar ir taip: „Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką šiųmetinį“. Vienas iš kito vaikai pasišaipo, kai nepavyksta greitakalbe sklandžiai pasakyti: „Eina starkus pro tarpgubį“.

Žmonės sako, kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, tai šeimyna susilauks vaikų. Jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora, reikia netrukus laukti piršlių. Dar tikėta, kad gandras galįs žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. O kitados gandrą Dievas buvo pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti – taip pasakojama sakmėje. Tik nepavyko lėtapėdžiui paukščiui tas žygis – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies paliko raudonas...

Gandrinės laikytos labai svarbia švente; sunkių darbų nevalia imtis, nes ir „paukščiai tądien lizdų nesuka“. Šeimininkės per Blovieščius keldavosi labai anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Be to, ir namų ruošos tądien daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapinių pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių“ bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų. Bandeles vadino įdomiai – kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. O įdomiausias pavadinimas – kaukorai, nes primena mitinę namų būtybę kauką. Būtinai pasidalydavo tomis bandelėmis su kaimynais; tai ir pasėti javai bus daigūs. Neabejotina, kad senovėje tai būta apeiginių valgių, paruošiamų ūkio darbų sėkmei: ir kad visi javai gerai užaugtų, ir kad karvės pieningos bei veršingos būtų. Ūkininkai šią dieną apžiūrėdavo javų sėklas, pažarstydavo savo rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę. Nuo Gandrinių privalu ir pavakarius šeimai ruošti: diena įveikė naktį, o nelengvi pavasario darbai jau čia pat.

Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį – laukia nederlius, sunkmetis. Per šienapjūtės darbų įkarštį gandras praneša šienpjoviui, koks bus oras – lis ar giedra. Ir žmonės iki šiol tebesako: jeigu gandras murzinas – prieš lietų, jeigu baltumu šviečia – prieš giedrą. Jei paukštis į lizdą neša šiaudus ar velėnas – tikrai bus lietaus, o jei žabus – bus giedra. O jei gandras tupi ant šieno kupetos, tai tą šieną lietus supūdys. Jeigu pradėjus lyti, gandras vis dar purvinas – lis ilgai. Tada kaip toje vaikiškoje dainelėje: „Lietus, lietus lyja lyja, gandras varles ryja, ryja. Kur didesnės – į terbikę, kur mažesnės – į gerklikę“.

Rudeniop gimtinę gandrai paliks per šv. Baltramiejų, apie rugpjūčio 24-ąją, kartu išsinešdami ir pavakarius, nes diena gerokai sutrumpės, o sunkių ūkio darbų – kaip ir nebeliks. Manoma, kad atsisveikinimo su gandrais diena užbaigdavusi vieną metų rato laiko tarpsnį, kuris senovėje buvo reikšmingas sudarant žemdirbiškąjį kalendorių, paremtą gamtos reiškiniais. Iš to, tikėtina, kilęs ir gandro, kaip ypatingo paukščio Lietuvoje, išaukštinimas, netgi mitologizavimas.

Komentaras skaitytas per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...