captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kad būti lietuviu nebūtų gėda

Kas laukia lietuvių tautos po trisdešimt ar penkiasdešimt metų? Išnykimas? Visiškas savo valstybingumo praradimas? Žvelgdami į dabartį daugelis apžvalgininkų ir visuomenės veikėjų daro tokią išvadą. O ko reikia, kad scenarijus būtų ne pesimistinis, o optimistinis? Kad tikėtume, jog ateityje mūsų laukia geresnė ateitis, o lietuvių tauta išliks stipri? 

Kas laukia lietuvių tautos po trisdešimt ar penkiasdešimt metų? Išnykimas? Visiškas savo valstybingumo praradimas? Žvelgdami į dabartį daugelis apžvalgininkų ir visuomenės veikėjų daro tokią išvadą. O ko reikia, kad scenarijus būtų ne pesimistinis, o optimistinis? Kad tikėtume, jog ateityje mūsų laukia geresnė ateitis, o lietuvių tauta išliks stipri?

Reikėtų prisiminti Vincą Kudirką, – jis ilgą laiką gėdijosi kalbėti lietuviškai, būti lietuviu. Ir tik į rankas patekus „Aušrai“, jo sieloje įvyko lūžis: jis nustojo gėdytis būti lietuviu. Leiskime jam pačiam kalbėti:

„Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir nebeatmenu jau visko, kas paskiau su manimi darėsi. Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio, rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, ir tas pasaulis man per ankštas... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs.“

Ne jis vienas XIX amžiuje pergyveno panašius jausmus: tvirtinant modernų lietuvių tapatumą reikėjo peržengti gėdos slenkstį. Štai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė taip rašė: „O mūsų tėvynė tokia puiki! Ir joje pievos žaliuoja ir miškai gaudžia, ir laukuose javai uždera  ne prasčiau, kaip kitur, ir mes niekuo ne prastesni už kitus žmones, todėl nesidrovėkime tarti balsiai: „Aš lietuvis! Tu lietuvis! Mes visi lietuviai! Mūsų tėvynė Lietuva!“

Kodėl pasakoju šias, atrodo, jau taip toli nuo mūsų nubėgusias istorijas? Ogi todėl, kad jos yra ypatingai aktualios šiandien.

Taip, be jokios abejonės, mūsų situacija visai kitokia, nei ji buvo prieš beveik pusantro šimto metų. Mes esame laisvi, o ne Rusijos imperijos dalis, mūsų kalbai šiuo metu – patys geriausi laikai, o viešai lietuviškai kalbėti anuo metu buvo daug kur draudžiama, be to, buvo įvesta visuotinai nekenčiama „graždanka“, lietuviškos knygos galėjo būti rašomos tik kirilica. Mes galime nevaržomi kurti savo kultūrą, stiprinti savo tapatumą ir būti ramūs dėl savo ateities. Tačiau kodėl giliai širdyje kirbžda jausmas, kad taip nėra? Kodėl mus kamuoja tos nelemtos liūdnos mintys dėl mūsų tautos ateities?

Galime vardinti gausybę problemų, kurios trukdo jaustis gerai tėvynėje. Bet vėlgi, prieš pusantro šimto metų jos buvo žymiai didesnės. Valstiečiai buvo ką tik paleisti iš baudžiavos, ir jei V. Kudirka būtų pradėjęs nuo jų ekonominių problemų sprendimo, jis niekada nebūtų tiek daug nuveikęs, o mūsų kraštas galbūt būtų surusintas ir tapęs integralia Rusijos dalimi.

V. Kudirka atsigręžė į lietuvišką tapatumą, jį kūrė, stiprino. Tai nereiškia, kad jam nerūpėjo ekonomika – daug straipsnių parašė, skatindamas lietuvius užsiimti prekyba ar sumaniai ūkininkauti. Visa tai buvo suvokta kaip tautos kūrimas. Ir tai buvo be galo efektyvu.

Ar nėra taip, kad ir šiandien reikia eiti panašiu keliu? Į ką mes galime atsiremti, siekdami iškopti iš krizės, sukurti tvirtus pamatus valstybei, kurioje būtų gera gyventi mūsų vaikams? Vienintelė reali jėga yra mūsų tapatumas, suvokimas, kad esame lietuviais, kurie yra atsakingi už šį žemės lopinėlį, kuriame gyvename. Mūsų patriotizmas leido okupantams priešintis pokaryje, leido prieš dvidešimt metų iškovoti nepriklausomybę. Ir dabar jis yra tas atspirties šaltinis, kuris gali padėti mums atsistoti ant kojų. Svarbu pasakyti, kad nėra gėda būti lietuviu.

Manau, kad šiuos žodžius nori sąžiningai ištarti kiekvienas Lietuvos pilietis. Ir suprantu, kad labai daugeliui tai nėra lengva padaryti. Valdžios skriaudos, neteisybės neleidžia didžiuotis savo tapatybe. Tačiau reikia suprasti, kad lietuvių tauta – tai ne vien tik valdžia. Ir nuo mūsų visų priklauso, kokie būsime. Esu giliai įsitikinęs, jog taip, kaip prieš beveik pusantro šimto metų V. Kudirka patikėjo, kad lietuvių tauta gali būti, taip šiandien mes privalome išmokti šią pamoką ir patikėti, kad savo turtingą – ne vien pinigų prasme – ateitį galime sukurti patys. Tereikia pasakyti – ne gėda būti lietuviu.

 Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...