captcha

Jūsų klausimas priimtas

Simbolinės dienos patosas ir skaičių titnagas

Kalbėti paskutinę nueinančių metų dieną yra ir kiek baugu, nes tai simbolinė diena, ir kiek nerimta. Nes ką šiandien, kai moterys laksto bandydamos padengti gražesnį stalą, kai vyrai renka vakarui vyną, o jaunimas krauna kuprines išvykai, dar gali dominti kažkieno nuomonė apie politiką ar ekonomiką? 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Kalbėti paskutinę nueinančių metų dieną yra ir kiek baugu, nes tai simbolinė diena, ir kiek nerimta. Nes ką šiandien, kai moterys laksto bandydamos padengti gražesnį stalą, kai vyrai renka vakarui vyną, o jaunimas krauna kuprines išvykai, dar gali dominti kažkieno nuomonė apie politiką ar ekonomiką?

Bandydamas vertinti tai, kas nutiko vakar ar užvakar, pažemintum nuo senovės išskirtinai simbolinę gruodžio 31-osios prasmę. Lygiai taip pat nėra prasmės ir svarstyti, kas svarbaus nutiko per šiuos metus.

Tai, kas nutiko, ir taip visi žino. Tarpušvenčiu paskelbti visi svarbiausių metų įvykių, politikų, sporto žvaigždžių ir net metų nevykėlių dešimtukai. 

Kita vertus, būtų perdaug lengvabūdiška ir spėlioti, kas nutiks kitais metais. Mes nė vienas nežinome, kas įvyks.

Žinoma, galime ateitį nujausti. Tačiau ir vėl – o kiek kartų mus šis jausmas apgavo? Tarkim, ar bent vienas iš mūsų, prieš keletą metų palydėdamas 2007-uosius, nujautė, kokios paimtų lengvų kreditų pagirios mus kamuos 2008-ųjų gruodį, kiek tūkstančių žmonių jau netrukus liks be darbo ir be buto?

Nenujautėme tada ir dabar nenujausime. Juolab, kad Naujųjų išvakarėse pasidarome pažeidžiami lyg kūdikiai, nes tiek sau, tiek savo artimui linkime, kad Naujieji metai būtų ir laimingesni, ir pelningesni.

Neapgauna mūsų tik skaičiai. Su kuriais – priešingai nei su žmonėmis – nepasiginčysi.

Tai štai šią akimirką, kai iki 2012 metų pabaigos liko tik kelios geros valandos, jei tik, žinoma, bent viena gyva dūšia dar klausosi LRT radijo, ir jei tai dūšiai rūpi, kad Lietuva ir po šimto metų sutiktų Naujuosius, norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad mes pernelyg ilgai užsižaidėme.

Todėl, kad vengdami ginčytis su mums širdį medumi tepančiais pažadukais ir statytojais, dauguma iš mūsų bandė ginčytis su skaičiais.

Šokinėdami lyg  ta varlė prieš dalgį jau imame kreditus, kad galėtume išmokėti bent vieno iš dvylikos metų mėnesio pensijas, kurių niekas neuždirbo. Planuojame baseinus ir sporto sales miestuose, kuriuose jau gerus penkiolika metų laidotuvių varpai skamba maždaug triskart dažniau nei krikštynų muzika.

Iškart po Kalėdų Anykščių laikraštis „Anykšta“ pranešė, jog šįmet rajone gimė tik 178 kūdikiai – vos dviem daugiau nei pernai. Tuo tarpu Anapilin iškeliavo net 487 anykštėnai. Pernai mirė dar daugiau anykštėnų – net 513.

Vienas gimsta, trys miršta. Gali lengvai apskaičiuoti, po kiek metų vienas gražiausių Lietuvos kampelių – su Šventąja, Puntuku ir vyskupo A. Baranausko apdainuotu šileliu liks be žmonių.

Kai kas pasakytų, kad Ukmergėje – kiek geriau, bet ir ten vietoj dviejų mirusių šįmet gimė tik vienas kūdikis. Ir kituose rajonuose – taip pat. 

Taigi tuo metu, kai valdžia planuoja atomines ir kitas dideles statybas, Lietuva tuštėja. Tai ar paklausėme bent kartą – kam mes tai statom, kelius tiesiam, jei tauta nebenori pratęsti pati savęs?

Sutinku – šiandien ne pati geriausia diena metuose svarstyti, kiek mes, lietuviai, dar sutiksime čia Naujųjų? Prieš užleisdami kitiems žmonėms Anykščių šilelį su Puntuku, Neringą su jos kopomis, Druskininkus su akvaparku, slidžių trasomis ir gydyklomis, Vilnių, dėl kurio net dabar dar mūsų karštos tautinės galvos nepaliauja kariauti su seniai mirusiais priešais. Žmonėms, kuriems nieko nesakys nei Puntukas, nei Anykščių šilelis, nei atstatyti Valdovų rūmai, tačiau kurie labiau už mus trokš gyventi ir pratęsti save.

Be abejo, taip: paskutinė metų diena – tikrai ne tas metas, kai turėtume tai svarstyti.

Tačiau kita vertus, o kuri diena ir kuriais metais ji išaus, kai pagaliau pažiūrėsime į skaičius blaiviai? Kaip pridera skaičiuoti mokėjusių ūkininkų palikuonims.

Kuri bus ta diena, kai atsitokėsime ir suprasime, jog negali išlikti valstybė, kurios gyventojų kasmet sumažėja keliasdešimt tūkstančių, o skola išauga dešimčia milijardų?

Kaip norėtųsi, kad ta diena išauštų tuoj po Naujųjų. Linkėdami sau ir kitiems, kad 2013-ieji būtų  geresni, pirmiausia palinkėkime sau, kad gandrai sugrįžtų į Lietuvą. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close