captcha

Jūsų klausimas priimtas

Raimonda Agnė Medeišienė: tiems, kurie išdrįso išvažiuoti, ir tiems, kurie išdrįso pasilikti

Noriu kalbėti apie švietimą ir emigraciją. Apie mūsų visuomenės nuostatas bei požiūrį į šias temas. Prieš gerus 10 m. auklėtinės tėvelis, atėjęs pasikalbėti apie 12 metės dukters itin kuklius pasiekimus mokykloje, žiūrėdamas man į akis pasakė: „Kas bent kiek proto turėjo, tas jau seniai išvažiavo“.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Noriu kalbėti apie švietimą ir emigraciją. Apie mūsų visuomenės nuostatas bei požiūrį į šias temas.

Prieš gerus 10 m. auklėtinės tėvelis, atėjęs pasikalbėti apie 12 metės dukters itin kuklius pasiekimus mokykloje, žiūrėdamas man į akis pasakė: „Kas bent kiek proto turėjo, tas jau seniai išvažiavo“. Supratau, kad aš, jo nuomone, nesu tarp tų, kurie to proto turi. Nors labai norėjo, kad aš pagelbėčiau jo jaunylei.

O štai neseniai vienoje TV pokalbių laidoje nuskambėjo teiginys: „Iš Lietuvos bėga tinginiai ir netalentingi žmonės. Daug dirbantys, talentą kokioje nors srityje turintys puikiai įsitvirtina ir savoje šalyje.“

Turėčiau suprasti esanti tinginė ir netalentinga, nes savo noru 3 metus gyvenau ir dirbau ne Lietuvoje.

Šis komentaras apie tai, koks nepaprastas kiekvienas šių pasirinkimų. Mintyse tebesisuka puiki Paulinos Puklytės frazė:

Tiems, kurie išdrįso išvažiuoti,

Ir tiems, kurie išdrįso pasilikti.

Įsivaizduokime jauną žmogų, svarstantį, kur jam mokytis – Lietuvoje ar ne Lietuvoje.

Tarkim, jaunas žmogus išdrįso pasilikti.

Jis turi labai svarbų psichologinį saugumo pojūtį. Viskas aplink žinoma – kalba nesikeičia; aišku, kaip veikia sveikatos, transporto sistema. Kainos nuspėjamos. Net jei keliauji mokytis į kitą miestą, žinai – tėvai, giminės, vienas kitas draugas netoli.

Bet puikiai žinai ir tai, kad mokslo kokybė dažnai yra prastesnė, nei norėtumei. Net ŠMM ir Vyriausybės atstovai įvardino, kad skirtinguose Lietuvos universitetuose siūlomos tokios pačios studijų programos, kad tų programų yra per daug, ir jos „kepamos“ tik dėl mokyklos išgyvenimo. Kad masiškai ruošiami specialistai dažniausiai tampa bedarbiais.

Institucinė kultūra Lietuvos mokslo įstaigose dažniausiai, švelniai kalbant, liūdnoka, ir atrodo, kad nieko negali padaryti. Dar liūdniau, kad jaunas žmogus, 3–5 metus pabuvęs tokioje institucinėje kultūroje, persiima tradicijomis, ir tada jau tikrai nieko negali padaryti.

Taip, į mokymosi įstaigas dažnai einama su nuostata gauti diplomą, o kas ten vyksta tuos 3–5 metus – ne taip ir svarbu. Jaunimas atranda lengviausią būdą pasiekti diplomą, imituodamas mokymosi procesą. Nes lygiai taip pat procesą dažnai imituoja ir kita – dėstytojų – pusė. Tad kokia prasmė girtis, kad mes turime tiek daug aukštąjį mokslą įgijusių žmonių ir šis rodiklis ES yra vienas iš geriausių?

Tarkim, jaunas žmogus išdrįsto išvažiuoti. Daug nežinios ir jokio psichologinio saugumo.

Beveik visada išvažiuoji į nežiną, net jei ir turi pas ką prisiglausti pirmoms savaitėms ar mėnesiui, net jei tau pažadėtas ar net surastas darbas. Klausimų begalė: kaip klostytis santykiai darbe? Kaip tvarkysiesi su požiūriu į tave, kad esi tik dar vienas atvykėlis? Kaip leisi laisvalaikį? Su kuo bendrausi? Kaip ištversi vienišumą ir liūdesį? Kas padės tau, kai sirgsi ir pats net nepajėgsi nusipirkti vaistų?

Peršasi analogija, kad tokia išgyvenimo mokykla dažnai nė kiek ne paprastesnė, nei šauktinių mokymų programa.

Visgi jaunimas jau daugelį metų balsuoja kojomis, t.y. skrydžiais į kitų šalių universitetus ir kolegijas. Galimybių yra daug daugiau. Pabendravę su kiek vyresniais bendraamžiais sužino, jog ištisi kursai būna vertingi, mokymosi įstaigos kviečia įdomius žmones ir tyrėjus praktikus, kas padeda atrasti sritį, į kurią norisi gilintis. Universitetai bei kolegijos turi karjeros planavimo centrus, kur suteikiama reali pagalba ir patarimai. Studijos yra vertybė.

Ir kas svarbiausia, institucinė kultūra dažniausiai yra visiškai kita. Požiūris į jauną žmogų yra kitas – jis yra vertinamas.

Vien dėl pamatinių vertybinių nuostatų verta pagyventi tokioje aplinkoje. Verta patirti puikių ir skaudžių dalykų, daryti savas klaidas ir atvežti Lietuvon kitus standartus. Kad ir tokius paprastus: kopijuoti kursinius darbus ar baigiamuosius darbus yra netoleruotina. Vogti nuotraukas dizaino darbams iš interneto negavus autorių sutikimo ar nesumokėjus dažnai simbolinio mokesčio yra ne lygis, o visiškai nederamas elgesys.

Lietuva – maža šalis, su jau mažiau nei 3 mln. gyventojų. Juk tikrai įmanoma imtis ryžtingų permainų švietimo srityje. Nes būtent čia ir sukonstruojami pamatiniai standartai kitų institucijų kultūroms.

Galima grįžti prie nuostatos, kad ne visada būtina siekti aukštojo mokslo, ir nuo to žmogaus vertė nemažėja.

Galima grįžti prie nuostatos, kad pats mokymosi procesas vertingas ir malonus.

Galima galvoti, kad ir tie, kurie išdrįso išvažiuoti, ir tie, kurie išdrįso pasilikti, vienodai svarbūs šaliai.

Kad jauni žmonės, pakeliavę po pasaulį, sugrįžta Lietuvon auginti savo vaikų, nes čia saugu, čia geros mokyklos – tokia tendencija, tikrai žinau, yra Islandijoje, Alandų salose.

Galima įsivaizduoti, kad žmonės pergalvoja savo nuostatas ir atranda, jog yra ne tik dvi nuomonės: jų nuomonė ir neteisinga, bet galimi dar bent penki variantai. Ir visi galimi, ir visi vienodai teisingi.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...