captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Atsisveikinimas su A. Kubiliumi

Andrius Kubilius buvo partijos pirmininku ilgiau nei Vytautas Landsbergis – net dvylika metų. Tokį pirmininkavimo partijai stažą Lietuvoje turi tik vienas žinomas politikas – Rolandas Paksas.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Andrius Kubilius buvo partijos pirmininku ilgiau nei Vytautas Landsbergis – net dvylika metų. Tokį pirmininkavimo partijai stažą Lietuvoje turi tik vienas žinomas politikas – Rolandas Paksas.

„Pražydo žibutės, šviečia saulė, mane gruodžio mėnesį perrinko, nestoviu toje eilėje“, – apie besitraukiančius partijų vadovus, žibutes ir amžinąjį save LRT.lt sakė R. Paksas.

A. Kubilius, kitaip nei R. Paksas, nutarė nebepirmininkauti. Būdamas lyderiu jis labai sustiprino Tėvynės sąjungą po šiai nesėkmingiausių per visą jos istoriją 2000 metų Seimo rinkimų. Jis smarkiai pakeitė partijos politinį veidą: ji tapo intelektualesnė, idėjiškai brandesnė, labiau miestietiška ir jaunatviška, palyginti su 1993–2003 metais.

Net ir gana gūdžiu politinio mąstymo atžvilgiu 1995–2000 m. laikotarpiu A. Kubilius mėgino orientuoti partijos bendražygius į ideologinio tapatumo paieškas ir konservatyviosios minties pažinimą. Ir nors ši pastanga tada nebuvo labai vaisinga, kaltas dėl to buvo ne tiek A. Kubilius, kiek partijoje vyravusi seklyčios ir cepelinų lygio politinė kultūra, ideologinė mąstysena ir vaizduotė.

A.Kubiliaus pirmininkavimo metai Tėvynės sąjungai naudingi buvo ir tuo, kad sugebėta gerokai atnaujinti bei atjauninti politinį elitą, neleista partijos viršūnėms priplėkti ir užsiverti. Tiesa, paties A. Kubiliaus vaidmuo šiuo atžvilgiu buvo dvejopas. Viena vertus, jo vadovaujama partija praturtėjo politiškai ir intelektualiai, suteikusi ryškios karjeros galimybes tokiems žmonėms, kaip Mantas Adomėnas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Gabrielius Landsbergis.

Kita vertus, A. Kubilių kažin kodėl dažnai traukė žmonės, apie kuriuos sunku susidaryti palankią nuomonę net ir stengiantis iš visų jėgų. Prieš gerą dešimtmetį teikęs ideologinę pirmenybę vadinamosioms „minkštosioms vertybėms“, jis drąsino partijos „vertybinius“ talibus – daugiausia nenustygstančias davatkas, gąsdinusias aplinkinius savimi ir savo karingais užmojais drausti, bausti bei auklėti įstatymo bizūnu nedavatkiškąją visuomenės dalį.

A. Kubilius nuleido atrankos į partijos elitą kartelę taip žemai, kad per ją praėjusį dešimtmetį persirito net buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas ir, kone bučiuodamas partijos pirmininko batus, būsimas davatkų tribūnas Rimantas Dagys.

Ne kažin kaip atrodė ir pirmininko žavėjimasis ryškiausiais šalies narcizais, tarp kurių Vygaudas Ušackas buvo turbūt pati sau gražiausia gėlė Tėvynės sąjungos atradimų puokštėje. A. Kubilius buvo tapęs tuo veidrodžiu, kuris į V. Ušacko bei kitų jautresnių numylėtinių kasdienį klausimą „veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia?“ netingėdavo atsakyti „tu“.

Pats būdamas technokratas, A. Kubilius ir būrė aplink save pirmiausiai technokratus, o humanitarinio, filosofinio sukirpimo žmonės jo aplinkoje paprastai nepritapdavo. Tai, kaip pernai pasielgta su buvusiu Vilniaus konservatorių lyderiu M. Adomėnu, yra tik vienas atgrasesnių šios tendencijos pavyzdžių. Anksčiau A. Kubilių besąlygiškai palaikęs Kęstutis Masiulis jau prieš keletą metų neapsikentęs perėjo į Irenos Degutienės stovyklą.

Turėdamas nemažai politinės išminties ir inteligencijos, būdamas aukštos politinės kultūros žmogus, A. Kubilius kažin kodėl šių savybių beveik nereikalavo iš tų, kuriuos kviesdavosi į bendražygių gretas. Šiuo atžvilgiu jo siūlymas Mildai Dargužaitei tapti Tėvynės sąjungos kandidate į Vilniaus merus buvo labai simptomiškas. Nesvarbu, kad ji politikos neišmano ir nepasižymi inteligencija; svarbu, kad moja A. Kubiliaus akiai maloniu blizgučiu – CV, savos karjeros aprašymu, kuris, tiesa, rinkėjams neįdomus.

Na, o po to, kai A. Kubilius Vilniuje parėmė Mykolo Majausko kandidatūrą, apskritai galėjo susidaryti įspūdis, kad idėjų apie galimus lyderius jis ima semtis jau net ne iš politinio gyvenimo, o iš „Eurovizijos“ arba kokio nors serialo paaugliams apie paauglius.

Nors politikai mėgsta skelbti, kad juos turėtume vertinti pagal darbus, o politikos analitikai dairosi idėjų, ideologinių bei programinių nuostatų ir kitokių viešų minčių, vis dėlto lyderių ir jų veiklos vertinimai, ko gero, labiau priklauso nuo jų asmeninio patrauklumo ir to, kokie žmonės partijoje juos supa. Besitraukiantis konservatorių pirmininkas privačioje erdvėje buvo daug patrauklesnis žmogus nei politiniame gyvenime, o didelė dalis įvairiais laikotarpiais jo išskirtinį palankumą pelniusių bendražygių partijos vaizdą ne pagerino, o pablogino.

Tiesa, pranešęs, kad nebekandidatuos pirmininko rinkimuose, A. Kubilius padarė gan stiprų ėjimą, susisaistęs politiškai su G. Landsbergiu kaip savo „įpėdiniu“. Jei jau viskas krypsta į tai, kad greičiausiai teks pralaimėti rinkimus I. Degutienei, tai kam aukotis pačiam, jei galima paaukoti savo artimą? O jei G. Landsbergis vis dėlto laimės, tai gal A. Kubiliui ir jo įtakingiems pagalbininkams pavyks išsaugoti didelę galią, formaliai nebevadovaujant partijai.

Šiaip ar taip, I. Degutienės ir G. Landsbergio šansai dabar galėtų būti apylygiai, nors su nedidele persvara greičiausiai pirmautų I. Degutienė, kurią palaiko krikdemiškasis partijos sparnas ir dauguma kitų skyriuose iškeltų kandidatų.

Beje, I. Degutienę ir G. Landsbergį smarkiai skiria ne tik pasaulėžiūra, retorika, amžius ir politinės patirties keliai. Svarbiausia takoskyra yra tai, kad jie atstovauja dviem skirtingoms Tėvynės sąjungoms. Nė vienas iš jų nėra kompromisinis kandidatas. Ir I. Degutienė, ir G. Landsbergis veikiau artikuliuoja nei sutaiko du idėjinius kraštutinumus: tradicionalistinį krikdemišką su kiek didesne atrama provincijoje ir nuosaikiai (liberaliai) konservatyvų, labiau vakarietišką, sąlyginai šiuolaikišką.

Partija, kuriai vadovautų I. Degutienė, mobilizuotų „vertybių“ pasigendančius Tėvynės sąjungos narius bei rinkėjus ir aiškiai atskirtų politikos centro dešinėje krikdemus-konservatorius nuo liberalų. Tradicionalistų flange toks atskyrimas, tikėtina, sukeltų entuziazmą ir stiprintų ryžtą auklėti visuomenę krikščioniškųjų bei tautiškų vertybių dvasia. Kai šitokios partijos kandidatai varžytųsi rinkimuose su Liberalų sąjūdžio kandidatais, rinkėjų pasirinkimą lemtų ne tik tai, kuris iš jų fainesnis (kaip antai R. Morkūnaitė-Mikulėnienė pirmajame rinkimų ture Žirmūnuose buvo fainesnė už Šarūną Gustainį), bet ir tai, kad liberalams oponuotų nuoseklūs ne liberalai.

Vis dėlto svarstomas tradicionalistinio partijos tapatumo išryškinimas turi ir trūkumų, kurie gal net didesni už privalumus. Liberalumo elementų atsisakymas reikštų, kad Tėvynės sąjunga savo noru užleidžia didžiuosius miestus ir kone visą liberaliai konservatyvų idėjinės kovos lauką liberalams. Tokia partija konkuruotų dėl rinkėjų simpatijų jau ne tiek su Liberalų sąjūdžiu, kiek galbūt su „valstiečiais“, „tvarkiečiais“ ir socialdemokratais. Bet ar ne svarbiau kovoti kaip tik už didmiesčius, ne tik už pamažu išvažiuojančią į tuos pačius didmiesčius arba užsienį Lietuvos provinciją?

Kita vertus, daliai partijos narių ir rinkėjų gali nepatikti G. Landsbergio kandidatūra. Vadinamajam I. Degutienės flangui jis gali pasirodyti per liberalus, o permainų Tėvynės sąjungos vadovybėje siekę A. Kubiliumi nepatenkinti partiečiai G. Landsbergį gali vertinti kaip viso labo jaunesnįjį A. Kubiliaus avatarą. Jei G. Landsbergis taptų pirmininku, nusivylę partijos nariai ir rinkėjai vargu ar pultų balsuoti už „tvarkiečius“ arba „valstiečius“, tačiau jų motyvacija ir politinis aktyvumas gali pastebimai prislopti. Maža to, krikdemiška partijos dalis gali ryžtis pradėti vidinę kovą, kuri nepridėtų populiarumo artėjant Seimo rinkimams ir keltų skilimo grėsmę.

A. Kubiliaus partijai visad buvo būdingas vienas itin nemalonus bruožas – nenoras į įsiklausyti į visuomenės nuotaikas ir siekis primesti savo sprendimus prievarta iš neva neginčijamos kompetencijos aukštumų. Ji mėgo drausti, bausti, veržti, riboti, atimti. Kartais net susidarė įspūdis, kad A. Kubiliui ir jo aplinkai teikė sadistinio malonumo svarstymai apie tai, kaip, tarkime, gera dvigubai apkarpyti nedarbingumo išmokas sergantiesiems arba mažinti nedarbo dienų
skaičių kalendoriuje.

Šiuo požiūriu du realiausi pretendentai į Tėvynės sąjungos pirmininko postą atrodo ir nuosaikesni, ir socialiai jautresni, ir ne tokie arogantiškai visažiniai. Ir, žinoma, ne tokie technokratiški, kas teikia vilčių ateityje pamatyti kiek spalvingesnę ir įdomesnę partijos politiką.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...