captcha

Jūsų klausimas priimtas

Linas Kojala. Lietuvai laikas „perkrauti“ santykius su Lenkija

Tarptautinėje politikoje bandymai atversti naują puslapį arba, vaizdžiai tariant, „perkrauti“ santykius tarp dviejų šalių dažnai baigiasi be rezultatų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Tarptautinėje politikoje bandymai atversti naują puslapį arba, vaizdžiai tariant, „perkrauti“ santykius tarp dviejų šalių dažnai baigiasi be rezultatų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barrackas Obama pirmojoje savo kadencijoje inicijavo santykių su Rusija „perkrovimą“ teigdamas, kad atėjo laikas bendravimą grįsti ne konfrontacija, o pragmatiškumu ir abipusės naudos paieškomis. Nepaisant to, tokios politikos rezultatai buvo kuklūs, o šiandien JAV ir Rusijos santykiai yra labiausiai įtempti nuo Šaltojo karo laikų.

Lietuvoje „perkrovimo“ terminas taip pat populiarus – kone po kiekvienų Seimo rinkimų deklaruojama, kad būtina ieškoti naujų sąlyčio taškų su kaimynais, ypač Rusija ir Lenkija. Tokį tikslą kėlė ir dabartinė socialdemokratų vyriausybė. Apie Rusijos dėmenį praktikoje kalbėti nė neverta, tačiau antroji dimensija reikalauja atidumo.

Dabartiniame geopolitiniame kontekste kyla pagrįstų minčių, jog santykių su Lenkija dinamika turėtų būti pozityvesnė nei iki šiol. Paprastai tariant, kyla klausimas, ar Lietuva turi tiek bendrus interesus puoselėjančių draugų tarptautinėje arenoje, kad galėtų sau leisti net nepamėginti įveikti santykių su svarbia kaimyne „šaltuko“.

Juo labiau kad Kremliui dar glaudesnė Lietuvos ir Lenkijos partnerystė būtų tarsi akmuo po kaklu – pagrindiniu Kremliaus ideologu tituluojamas Aleksandras Duginas ne kartą rašė, jog šių šalių politinė vienybė kelia tiesioginę grėsmę Rusijos imperinėms ambicijoms. Iki šiol kliūčių glaudesniam Vilniaus ir Varšuvos dialogui netrūko: agresyvi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politika ir dirbtinai kurstoma Vilniaus krašto atskirtis, rietenos dėl asmenvardžių ir vietovardžių rašybos bei kitų klausimų, ne visuomet adekvati kai kurių Lenkijos politikų reakcija tapo pagrindine atšalusių Lietuvos ir Lenkijos santykių priežastimi.

Lietuva turėtų atrasti savyje valios imtis iniciatyvos, išeiti iš „aklinos gynybos“ ir pasinaudoti proga sušvelninti toną, o kartu – išmušti rusišką „skaldyk ir valdyk“ kozirį. Yra svarių priežasčių manyti, kad būtent dabar atsivėrė galimybių langas santykių su Lenkija reanimavimui:

1. Konfliktas Ukrainoje – iš didelį emocinį krūvį turinčių bendrų interesų stokos pereita į situaciją, kuomet abiem valstybėms kyla bendra grėsmė. Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė, nepaisant pašlijusios politinės retorikos, net ir pastaraisiais metais klostėsi konstruktyviai: aktyviai bendradarbiauta įgyvendinant tokius projektus, kaip „Rail Baltica“, taip pat tiesiant elektros jungtis į Lietuvą. Visgi šie klausimai turi gerokai mažesnį emocinį krūvį bei kasdienį visuomenės interesą, todėl netampa svariais veiksniais vertinant tarpvalstybinių santykių atmosferą. Įvykiai Ukrainoje tą keičia iš esmės: ukrainiečiai apklausose palankiausiais užsienio šalių lyderiais įvardija būtent Lietuvos ir Lenkijos vadovus, mat būtent jie stojo į pirmąsias gretas tarp šalių, keliančių paramos Ukrainai klausimą Europos Sąjungos ir NATO formatuose. Tuo stebėtis neverta: abiejų valstybių strateginiai interesai – saugumas bei stabilumas regione, Rytų partnerystės šalių demokratizacija bei suartėjimas su Vakarais, Rusijos sulaikymas ir energetinė nepriklausomybė – sutampa, todėl natūraliai dirbama ta pačia kryptimi.

2. Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ir Valdemaras Tomaševskis atskleidė prorusišką laikyseną. Įsisegęs į atlapą Rusijos imperializmo simbolį – Georgijaus juostelę – ir cituodamas Vladimiro Putino argumentus kalbant apie įvykius Ukrainoje, V. Tomaševkis pataikavo rusų tautinei mažumai, kurios dėka LLRA pirmą kartą perkopė 5 proc. ribą Seimo rinkimuose. Tačiau taip jis aiškiai parodė neatstovaująs tiems interesams, kuriuos Varšuvos politikai, sveikindami LLRA su sėkme rinkimuose, ilgą laiką laikydavo savais. Tokia nuomonė vyravo ir Lenkijos visuomenėje, kuriai LLRA nuolat skųsdavosi lietuvišku kietakaktiškumu. Visgi oksimoronas „prorusiška lenkų partija“, kuria virto LLRA, buvo išgirstas ir Lenkijoje. Šios šalies viešojoje erdvėje, o taip pat ir tokiuose tarptautiniuose leidiniuose, kaip „The Economist“ kardinalūs V. Tomaševskio partijos ir Lenkijos strateginių interesų neatitikimai neliko nepastebėti. Esamomis aplinkybėmis atsirado proga parodyti, jog V. Tomaševskis ir Lenkija neturi nieko bendro, todėl LLRA interesai ir reikalavimai negali tapti santykių perkrovimo įkaitu.

3. Pasikeitusi politinė situacija Lenkijoje. Pasitraukus premjero Donaldo Tusko vyriausybei užsienio reikalų ministro pareigose neliko Radeko Sikorskio, kuris nevengė atvirai kritikuoti Lietuvos ir girti V. Tomaševskio, bent jau tol, kol šis viešai nedemonstravo prorusiškos pozicijos. Asmenybės išlieka itin reikšmingu veiksniu ypač užsienio politikoje, todėl Vilniui pasitaikė palanki proga žengti žingsnį, kuris sukurtų tarpusavio pasitikėjimą su naujaisiais Lenkijos vyriausybės atstovais, ypač nuosaikesniu užsienio reikalų ministru Grzegorzu Schetyna. Pridėkime prie to ir patį D. Tuską, kuris tapo Europos Vadovų Tarybos pirmininku bei girdimu Rytų Europos interesų atstovu Europos Sąjungos lygmenyje. Jis galėtų atlikti „santykių perkrovimo“ mediatoriaus vaidmenį.

Ką galima padaryti? Pradžiai pakaktų geranoriškų gestų, kurie turėtų vesti prie geresnės tarpvalstybinių santykių atmosferos sukūrimo. Aukščiausių Lietuvos vadovų ne kartą žadėtas asmenvardžių klausimas yra konstitucinio reguliavimo dalykas, tačiau pradžia galėtų būti duota aptariant lenkų tautinės mažumos gyvenamų teritorijų ekonominio atsilikimo problemą – tam jau yra pažadėta kurti specialų fondą, bet jis vis dar neveikia – bei vietovardžių klausimus.

Svarbiausia atšilimui skirtus sprendimus pateikti per kryptingą visuomenės informavimo kampaniją – aukščiausio lygio vadovų apsilankymus regione, straipsnius, informuojančius apie progresą, susitikimus su bendruomenėmis – taip aiškiai parodant, kad proveržis pasiektas be LLRA indėlio ir netgi priešingai – tai tapo įmanoma tik jo nesant.

Tokio „perkrovimo“ bandymo sėkmė negarantuota: tai taptų politinių batalijų objektu, be to, daug kas priklausytų nuo Lenkijos, mat „perkrovimai“, kaip ir tango šokis, vyksta tarp dviejų partnerių. Visgi tokia kryptis būtų reikšminga ne tik Vilniaus ir Varšuvos santykių kontekste, bet ir stiprinant lietuvišką tapatybę: į Lenkiją, prisimindami istorinius skaudulius, turėtume pradėti žvelgti ne kaip į grėsmę, o kaip į gausybę bendrų su Lietuva interesų puoselėjantį vakarietišką, demokratišką, laisvą partnerį. Tai ypač svarbu šiandien, kai Rytuose vėl žvangina ginklais istoriškai į Lietuvą ir Lenkiją ne kartą kėsinęsis Kremlius.

Komentaras skaitytas per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...