captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Karų dar bus, bet vis rečiau

Žvilgtelėkime į Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“ paskelbtą istorijos temomis rašančio žurnalisto Peero Teuwseno pokalbį su Stanfordo universitete Amerikoje dėstančiu anglų istoriku Ianu Morrisu, ginančiu daug kam neįtikėtiną tezę, kad šiuo metu žmonija gyvena daug geriau nei bet kada anksčiau.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Žvilgtelėkime į Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“ paskelbtą istorijos temomis rašančio žurnalisto Peero Teuwseno pokalbį su Stanfordo universitete Amerikoje dėstančiu anglų istoriku Ianu Morrisu, ginančiu daug kam neįtikėtiną tezę, kad šiuo metu žmonija gyvena daug geriau nei bet kada anksčiau.

Pokalbio pradžioje istorikas pripažįsta, jog beveik kiekviena šioje planetoje gyvavusi rūšis kada nors išmirs ar jau išmirė. Žmonija čia ne išimtis: „Mes kažkada pranyksime – arba persimainysime į kitą rūšį“.

Žurnalisto klausiamas, kodėl jis mano tai žinąs, istorikas atsako: „Aišku, tiksliai ir absoliučiai tvirtai to nežinau. Tačiau tai mano tyrimų ir rašymų išvada. Juk niekada neturime reikalų su neabejotinomis tikrybėmis, greičiau susiduriame tik su tikimybėmis“. 

Tada žurnalistas pažymi, kad tuos, kurie skaito šio istoriko knygas apie paskutiniųjų 15 tūkstančių metų žmonijos istoriją, apima gera nuotaika. „Jūs esate žmonijos klausimu istorikas optimistas?“ „Taip, toks esu“.

„Jūs teigiate, jog gyvename labai maloniais, taikiais laikais“, provokuoja žurnalistas istoriką, bet šis nesutrikdamas atsako: „Kiekviena praėjusi istorijos epocha, palyginus su mūsiške, buvo siaubinga. Žmonės gyveno trumpiau, jie daugiau vargo, turėjo iškentėti daugiau ligų, smurto, patyrė daugiau priespaudos ir nelaisvės. Tad mes gyvename geriausiasis laikais, kurie bet kada buvo. Vis daugiau žmonių džiaugiasi gerove, ir nors prieš mus dar ilgas kelias, padėtis tampa vis geresnė“.

„Bet ir ligi šiandieninio taško kelias buvo labai ilgas“, – konstatuoja žurnalistas. „Be jokios abejonės. Ir dar vienas dalykas, deja, irgi tiesa: kuomet žmonija tam tikrą problemą išsprendžia, tuoj pat atsiranda šimtai naujų. Buvo pramonės revoliucija, ši įgalino iškastinę energetiką, dabar matome, kad to rezultatas – klimato šilimas, kuris kelia grėsmę visai žmonijai. Taip, mes atsidūrėme prieš didžiulius iššūkius. Tačiau mes juos įveiksime, to istorija mus moko“, – daro išvadą istorikas.

„Jūs linksmai įsivaizduojate žmoniją“, – tęsia pokalbį žurnalistas, primindamas istoriko anksčiau išsakytą mintį, jog ne kas kita, o būtent  tinginystė, baimė ir godumas pirmiausia įgalino žmonijos pažangą.

„Taip, mes kaip žmonių bendrija semiamės jėgų būtent iš šių trijų charakterio savybių – žinoma, kiekvienas iš mūsų tai darome savaip“, – atsako I. Morrisu.

„Bet ar tuomi Jūs nenuvertinate socialinių žmonių sugebėjimų, pvz., pasitikėjimo arba mokėjimo įsijausti ir atjausti?“ – klausia žurnalistas istoriko.

O šis atsako: „Ne, nemanau, kad juos nuvertinu. Juk socialiniai sugebėjimai yra šių trijų charakterio ypatybių sudėtinės dalys. Ir, aišku, socialiniai gebėjimai yra dideli žmonijos pažangos varikliai“.

Tačiau nuo savęs pridursime, kad nevisai aišku, kaip pasitikėjimas arba atjauta gali būti tinginystės, baimės ir godumo sudėtinės dalys. Nebent iš godumo, norėdamas įsigyti daugiau pinigų, imiesi kūrybinės, gamybinės veiklos ir iš to praturtėji? Arba tą patį darai, pradedi kurti pridėtinę vertę, iš baimės, kad nemirtum badu?  O tavo tingumas gal paskatina dirbti kitą – ir taip užsidirbti ir sau, ir tau?

Žurnalistas P. Teuwsenas prisimena ir tai, kad istorikas I. Morrisas yra sakęs, jog žmonijai kartais reikėjo baisių karų tam, kad pati žengtų į priekį.

„Taip, kai į evoliuciją žiūri iš platesnės perspektyvos, prie tokios išvados ir privalai prieiti. Juk gyvūnijoje beveik kiekvienas gyvūnas naudojasi prievarta, kad gautų tai, ko nori. Sėkmingiausi gyvūnai tie, kurie griebiasi  reikiamo prievartos kiekio. Taip yra ir su mumis, žmonėmis.

Tačiau nuo gyvūnų, – tęsia istorikas, – mus skiria mūsų didelės smegenys, dėl kurių sukūrėme kultūrą, kaip to nesugebėjo jokia kita gyvūnų rūšis. Per kultūros plėtotę įstengėme žengti į priekį daug sparčiau nei visos kitos rūšys.

Kai rašiau knygą „Karas: kam jo reikia?“ supratau, jog mes, žmonės, būtent per naudojimąsi prievarta vis daugiau mažindavome prievartos apimtį. Tai ir yra didysis paradoksas. Mes, žmonės, ėmėmės prievartos tam, kad į gyvenimą pašauktume vis didesnes visuomenes – jas vadinu leviatanais.

O valdovai, tikrai ne geri žmonės, bėgant laikui suvokė, kad jų visuomenėse einasi tuo geriau, kuo jose daugiau taikos“, – aiškina istorikas.

Kai žurnalistas suabejoja, ar jis kalba rimtai, ir paklausia, o kam buvo geras Antrasis pasaulinis karas, istorikas atsako:  „Tai buvo baisus laikas tiems, kurie tada gyveno. O vis tiek nacių valdžios sutriuškinimas buvo sąlyga tam, kad gimtų taiki Europa, kad atsirastų Europos Sąjunga. Tai paradoksalūs rezultatai. Tačiau yra ir bloga žinia: prievarta ir šiandien tebėra viena iš konfliktų gesinimo rūšių.“

„Bet gal, – tęsia istorikas, – karų laikai pamažėle traukiasi į praeitį. Dauguma vyriausybių pradeda sutikti su išvada, jog karas niekada nėra geras sprendimas. Tačiau vis dar atsiranda valdovų, kurie daro klaidų ir galvoja kitaip. To pavyzdys – V. Putinas“, – dėsto istorikas.

„Tad mūsų civilizacija ir toliau tėra plonas apdaras?“, – teiraujasi žurnalistas istoriko, kuris atsako taip: „Kai didelės sistemos sugriūva, greit vėl prasiveržia apmaudingas smurtas. Pažiūrėkite į Romos imperiją ar į pasaulį 1914-aisiais. Kažkas panašaus gali pasikartoti ir XXI amžiuje.

Blogiausia, kas gali įvykti, tai būtų karas tarp Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Nemanau, kad toks bus, tačiau žmonijos istorijoje vis pasitaikydavo ir dar mažiau tikėtinų dalykų.“

„O toks karas – kodėl jis galėtų įvykti“, – domisi žurnalistas. Štai istoriko atsakymas: „Per ateinančius penkiolika metų Kinija, ko gero, taps didžiausia ekonominė galybė pasaulyje. Tuomet gali kilti mintis, jog tam tikras iki šiol Amerikos sąjungininkėmis esančias valstybes reikėtų patraukti į savo pusę, pvz., Taivaną, Japoniją, Pietų Korėją.

Gal Kinija pamąstys štai kaip: o ką gi Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija padarė, kad garantuotų Ukrainos sienas, kaip jos pažadėjo tai daryti 1994 m.? Ogi nieko. Tai ką jos darys, kai mes paspausime Taivaną? Gal irgi nieko.

Aišku, negalime būti tikri, kad taip bus, tačiau kiekvienu atveju reikia būti apsiginklavusiems. Todėl ir ateityje pasaulis neapsieis be stiprių ginkluotųjų pajėgų.“

Žurnalistui priminus, jog istoriką kaltino milijonų nužudytųjų aukos sumenkinimu, kai tas prakalbo apie kraujo kainą, kurią žmonija turinti sumokėti už „produktyvius“ karus, I. Morrisas vis dėlto atsakė: „Karai sukūrė taikingesnę Žemę – tokia, deja, yra tiesa“.

„Jūs – šaltaširdis vyras?“ – klausia P. Teuwsenas.

„Tikiuos, kad ne. Dėl to ir smulkiai pavaizdavau, kokia kraštutinė prievarta, koks baisus smurtas karuose taikomas. Bet ką mes laimėtume, jei apie tai nebūtų rašoma – vien dėl to, jog tai verčia pakraupti.

Dauguma istorikų nuo karų nusigręžė, nes jie tokie atgrasūs. Manau, kad tai klaida. Turime suprasti, ką karas reiškia“, – taria istorikas I. Morrisas dienraščio „Neue Zürcher“ pokalbyje su P. Teuwsenu.

Bet kaip tik dėl to, kad vis daugiau žmonių tai supranta, karų slenkant dešimtmečiams ir šimtmečiams į priekį bus vis mažiau.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...