captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vykintas Pugačiauskas. Turkija: tolstanti NATO narė

Stiprindamas rytinį flangą, NATO vis labiau nerimauja dėl pietrytinio. Sąjungininkė su didžiausia kariuomene šiapus Atlanto pamažu, bet nenumaldomai slysta iš Vakarų aljanso.

Stiprindamas rytinį flangą, NATO vis labiau nerimauja dėl pietrytinio. Sąjungininkė su didžiausia kariuomene šiapus Atlanto pamažu, bet nenumaldomai slysta iš Vakarų aljanso.

Aliarmo lemputės dėl Turkijos blykčioja jau seniai. Bet per pastarąjį mėnesį Vakarų sprendimų priėmėjai jau atvirai prabilo, kad nebeturi pasitikėjimo strategine valstybe, kuri jau daugiau kaip dešimtmetį mėgina vykdyti nepriklausomą ir ambicingą užsienio politiką.

„Mūsų didžiausia problema yra mūsų sąjungininkai“, spalį ištarė tiesmukiškumu garsėjantis Jungtinių Valstijų viceprezidentas Joe Bidenas. Sukėlęs Turkijos įniršį, jis turėjo atsiprašyti, bet Vašingtonas tebemano, kad Ankara elgiasi ne taip, kaip turėtų elgtis sąjungininkė.

Turkija kritikuojama, kad pernelyg daug išteklių skyrė Sirijos opozicijos grupuotėms, iš kurių išaugo džihadistinė „Islamo valstybė“, deda per mažai pastangų sienai apsaugoti ir ilgai nesutiko leisti Amerikos vadovaujamai koalicijai naudoti svarbios oro pajėgų bazės koviniams veiksmams prieš „Islamo valstybę“.

Turkijos kritiką Vašingtonas prieš tris savaites dar sustiprino. Amerikos žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis netikėtai aštriai pareiškė, kad nesitiki, jog Turkija sustiprins kovą su „Islamo valstybe“, nes ji „turi kitų prioritetų ir interesų“: rinkėjams esą didesnį nerimą kelia kurdų autonomija negu kova su džihadistais. O juk ją ir vykdo pirmiausiai kurdų kovotojai, remiami Vakarų koalicijos.

Jungtinėms Valstijoms ir Turkijai prireikė pusės metų sutarti dėl kovotojų mokymo, nes Vašingtonas siekė, kad draugovių tikslas būtų įveikti „Islamo valstybę“, o Ankara nori, kad jos ginklus atsuktų ir prieš Sirijos diktatorių Basharą Assadą, kuris ilgai buvo artimas Turkijos premjero partneris, bet paskui virto svarbiausiu priešu, didesniu už džihadistus.

Turkija visada buvo ypatinga NATO sąjungininkė – vienintelė nekrikščioniška aljanso narė ir vienintelė, kurios didžioji teritorijos dalis Azijoje, toli nuo euroatlantinės erdvės. Jungtinės Valstijos ja irgi ne visada galėjo pasikliauti – antai prieš 12 metų ji atsisakė leisti George`ui Bushui antruoju frontu iš šiaurės užpulti Saddamo Husseino Iraką.

Ankaros politika pasikeitė, kai, pasiekusi triuškinamą pergalę, 2002-aisiais į valdžią atėjo Teisingumo ir plėtros partija, neslepianti islamiškų šaknų. Ilgametis premjeras, pernai persikėlęs į prezidento rūmus, Recepas Tayyipas Erdoganas realistiškai įvertino europiečių pasipriešinimą dėl Turkijos narystės Europos Sąjungoje ir užsienio politiką nukreipė kita kryptimi: išnaudoti strateginę vietą greta Artimųjų rytų ir Irano, prie Juodosios ir Viduržemio jūrų ir naujų energijos tiekimo kelių.

„Turkija negali pirmenybės teikti nei santykiams su Rytais, nei su Vakarais“, šie ilgamečio užsienio reikalų ministro, o dabar premjero Ahmeto Davutoglu, laikomo visos šios užsienio politikos architektu, žodžiai privertė sunerimti daugelį NATO sostinių.

Jo sumanytą politiką kritikai vadino neo-osmaniška, o kai kas net ir panislamistine. Turkijai pavyko tarpininkauti siekiant kompromisų su Iranu dėl branduolinės programos ir išsiugdyti autoritetą arabų pasaulyje remiant Egipto revoliuciją, bet netrukus Ankara susipyko su svarbiausiomis regiono sostinėmis – ir atšaukė ambasadorius iš Izraelio, Egipto bei Sirijos.

Diplomatinę izoliaciją dar padidino aikštinga pozicija dėl kovos su „Islamo valstybe“ ir ypač tai, kas kelia itin didelį Vakarų žvalgybų nerimą: Turkijos nenoras galingąją savo armiją ir žvalgybą išnaudoti sienai su islamistų kovose paskendusia Sirija uždaryti. Per Turkiją beveik nekliudomi kovoti į Siriją keliauja ir eiliniai savanoriai – iš jų per 3000 vakariečių – ir rimtesni kovotojai, tokie, kaip viena iš įtariamųjų surengus išpuolius Paryžiuje prieš „Charlie Hebdo“.

Turkija kaltina Vakarus nesugebant kovoti su problemos šaknimis, nepadedant žvalgybos duomenimis, ir nepagrįstai ignoruojant, kaip ji teigia, didžiules pastangas medžiojant džihadistus.

Tačiau NATO sostinės turi dar daugiau priežasčių nerimauti. Turkija seniai blokuoja bet kokius aljanso mėginimus glaudžiau bendradarbiauti su Švedija ir Suomija, nenorėdama sukurti precedento panašiam bendradarbiavimui su Izraeliu. Dabar, kai daugelis pripažįsta šių valstybių strateginę reikšmę aljansui – antai Stokholmas nusprendė grąžinti karius į Gotlando salą, nes Rusijai ją akimirksniu užėmus, Baltijos šalys būtų dar sunkiau apginamos, – Ankaros pozicija ima kenkti pamatiniams paties NATO principams.

Turkija, iki šiol buvusi aktyvi Krymo totorių užtarėja, visiškai nutilo po jo okupacijos ir vengia prisijungti prie Vakarų pozicijos dėl Ukrainos. Prezidentas R. T. Erdoganas, vis dažniau lyginamas su Vladimiru Putinu, neseniai pasikvietė Rusijos vadovą, ir šis netikėtai paskelbė laidojantis vamzdyną per Juodąją jūrą ir Balkanus į Vakarų Europą, bet Turkijai suteikiantis galimybę tapti svarbiu mazgu tiesiant alternatyvų dujų kelią.

Tarsi viso to būtų negana, Turkija jau dvejus metus ignoruoja NATO perspėjimus ir artėja prie itin prieštaringo trijų milijardų eurų sandorio pirkti priešlėktuvinės gynybos sistemas ne iš Amerikos arba Prancūzijos ir Italijos gamintojų, o iš Kinijos bendrovės, kuri anksčiau yra pardavusi technologijų Iranui ir dėl to neteko teisės dirbti Amerikos rinkoje.

Turkijos gynybos ministras vasarį, tą dieną, kai šalis minėjo narystės aljanse 63-ąsias metines, netgi pareiškė, kad neintegruos savo priešlėktuvinių raketų į NATO sistemą, taigi paliks žiojėjantį plyšį itin svarbioje vietoje. Praėjusią savaitę prezidento patarėjas puolė raminti, kad sistema bus integruota, bet aljansas kategoriškai nesutinka įsileisti Kinijos technologijų, todėl raketos negaus NATO informacijos, ir jų karinė vertė bus ribota. (Graikija irgi naudoja iš Rusijos įsigytą priešlėktuvinės gynybos sistemą, ji taip pat neintegruota į NATO.)

Dar daugiau: atrodo, kad Ankaros sprendimas gali būti grįstas ne vien kariniais motyvais – Amerikos siūlomos sistemos geresnės, nors brangesnės, bet ir politiniu noru atkeršyti Jungtinėms Valstijoms. Konkursas bus baigtas kaip tik tą dieną, kai bus minimas Turkijos nepripažįstamo armėnų genocido šimtmetis, ir kritikai sako, kad Ankarai tai derybų taktika: NATO gynyba manipuliuojama, kad JAV Senatas nepriimtų įstatymo, žudymus vadinančio genocidu.

Turkijos spaudoje jau prasidėjo diskusija, ar šalis ima žengti išstojimo iš NATO link. „New York Times“, atkreipdamas dėmesį į dreifą, savaitgalį redakciniame straipsnyje vis dėlto nurodė, kad iki tokios katastrofiškos klaidos tikriausiai nebus prieita. Bet, primena dienraštis, aljansas pagrįstas visų pirma bendromis vertybėmis, o dabartiniai Turkijos veiksmai verčia Vakarus suabejoti, ar krizės atveju, ja būtų galima pasikliauti.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...