captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. „Kino pavasaris 2015“: ką vertėtų pamatyti?

Kovo 19 dieną prasidėsiantis jubiliejinis, 20-asis, „Kino pavasaris“, kaip ir kasmet, užgriūva didžiule filmų gausa. Norėdami pasiekti kuo įvairesnę auditoriją, festivalio organizatoriai siūlo beveik iš 250 filmų sudarytą programą.
Filmo „Tylos žvilgsnis“ kadras.
Filmo „Tylos žvilgsnis“ kadras.

Kovo 19 dieną prasidėsiantis jubiliejinis, 20-asis, „Kino pavasaris“, kaip ir kasmet, užgriūva didžiule filmų gausa. Norėdami pasiekti kuo įvairesnę auditoriją, festivalio organizatoriai siūlo beveik iš 250 filmų sudarytą programą.

Nesvarbu, ar jūs mėgstate lengvesnius, neįpareigojančius filmus, ieškote pramogos savo vaikams, ar kinas jums yra būdas pažinti tolimus kraštus, o galbūt esate prisiekęs sinefilas, besidomintis naujausiais tarptautinių festivalių publikas ir žiuri narius nustebinusiais filmais, „Kino pavasario“ programa žada patenkinti kiekvieno iš jūsų poreikius.

Pasimetusiems tarp tokios gausos ir įvairovės – keletas rekomendacijų, į kuriuos filmus vertėtų atkreipti dėmesį, prieš susidarant savo asmeninę programą.

Pirmasis filmas, už kurio užkliūva akis, – netikėtai į „Baltijos žvilgsnio“ programą įtrauktas JAV dokumentalisto Joshua Oppenheimerio filmas „Tylos žvilgsnis“ (tokį sprendimą lėmė festivalio organizatorių atradimas, kad režisierius kilęs iš Lietuvos).

Galbūt atsimenate prieš keletą metų visus pasaulio kritikus pribloškusį, išskirtinį šio režisieriaus darbą „Žudymo aktas“, kuris nagrinėjo 1965–1966 metais Indonezijoje vykusį genocidą? Jame J. Oppenheimeris ne tik kad kalbino vieną iš genocido vykdytojų, budelį Anwarą, bet ir suteikė jam visišką kūrybinę laisvę perpasakoti tuos įvykius iš savo perspektyvos, pasitelkiant įvairias kino priemones.

Toks režisieriaus pasirinkimas šokiravo ne vieną žiūrovą, tačiau privertė Indonezijos visuomenę po truputį prabilti apie šią negyjančią žaizdą. Jei šio filmo dar nematėte, jį pažiūrėti yra tiesiog būtina, bet kartu privalu nepraleisti ir naujausio režisieriaus darbo. Šįkart kameros žvilgsnis nukrypsta ne į budelius, bet į genocido aukas.

Praėjus keletui metų po brolio nužudymo gimęs okulistas Adis apie žiaurumus sužino peržiūrėdamas J. Oppenheimerio filmuotą medžiagą. Negana to, pasinaudodamas savo profesija – tikrindamas regėjimą – Adis susitinka su genocido vykdytojais, kuriuos kalbindamas bando suprasti tokio nežmoniško elgesio priežastis.

Šis filmas skirtas visiems tiems, kurie nebijo pažvelgti į tamsiausias žmogaus sielos kerteles. 

Andrejaus Zvyagintsevo „Leviatanas“ – vienas garsiausių ir labiausiai nuskabėjusių 2014 metais filmų, kuriuos tik galima atrasti programoje. Filmas sulaukė pripažinimo Kanų kino festivalyje (už geriausią scenarijų), buvo nominuotas „Oskarams“ kaip geriausias užsienio filmas, o „Auksinių gaublių“ tokiu ir pripažintas.

Filmas yra šiuolaikiška Jobo istorijos interpretacija, perteikianti absoliučiai beviltišką paprasto žmogaus susidūrimo su Valdžia situaciją. Filmas taip pat neretai vadinamas dabartinės Rusijos valdžios kritika.

Nesvarbu, kokių paskatų vedini eisite į filmą – politinių, dėl to, kad vertinate ankstesnius šio režisieriaus darbus (kad ir Lietuvoje rodytą „Jeleną“) ar tiesiog seksite apdovanojimais – jį pamatyti išties verta.

Mike`o Leigho „Ponas Terneris“ – apie anglų tapytoją Williamą Ternerį (1775–1851) pasakojantis filmas nėra eilinė biografinė drama. Labai neretai biografiniai filmai yra patys nuobodžiausi, nes, pasakodami apie išskirtinių žmonių gyvenimus, jie juos įspraudžia į klišių kupinas struktūras, neretai pamiršdami, kuo tie žmonės yra išskirtiniai. Kitaip tariant, nieko neprarastume, jei, užuot pamatę filmą, tiesiog perskaitytume wikipedia.org esantį jo gyvenimo aprašymą.

Tačiau to niekaip negalėtume pasakyti apie šį vieno garsiausių britų režisierių darbų. Tai ne tik W. Ternerio gyvenimo atpasakojimas, bet kartu ir jo kūrybos perteikimas pačia kino kalba. Kino operatorius Dickas Pope`as Kanų kino festivalyje buvo įvertintas specialiu prizu, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Timothy Spallas pripažintas geriausiu aktoriumi.

Erano Rikliso „Šokantys arabai“ iš pažiūros yra gana nesudėtingas ir graudžiai komiškas žvilgsnis į arabų, gyvenančių Izraelyje, situaciją. Pagrindinis filmo veikėjas – Ejadas yra vienintelis arabas, gaunantis progą mokytis prestižinėje žydų mokykloje. Čia jis įsimyli merginą žydę ir desperatiškai bando pritapti prie aplinkos.

Tai pasakojimas apie žmones, kurie jaučiasi svetimtaučiai savo pačių šalyje ir norėdami pritapti turi paaukoti savo savastį. Ir nors, kaip ir dauguma E. Rikliso filmų, jis baigiasi gana pozityvia (o galbūt tiesiog viltinga) nata, į filmą galima pažvelgti ir per kitą prizmę.

Filmas pastatytas pagal rašytojo Sayedo Keshua to paties pavadinimo romaną ir kiek atspindi jo gyvenimą. S. Keshua įžymus tuo, kad yra vienintelis palestiniečių rašytojas, rašantis hebrajų kalba. Jis labai ilgai buvo laikomas sėkmingu integracijos pavyzdžiu. Iki tol, kol neištvėręs įtampos, dar prieš paskutinį Gazos karą, jis su visa savo šeima paliko Izraelį...

Vargu ar daugeliui skaitytojų yra žinomas Mauritanijos režisieriaus Abderrahmane`o Sissako („Laimės laukimas“, „Bamako“) vardas, tačiau sinefilams ir Afrikos kino mylėtojams jis turėtų reikšti daug. „Kino pavasario“ metu bus parodytas jo naujausias darbas „Timbuktu“ (buvo nominuotas „Oskarams“ kaip geriausias užsienio filmas). Filme pasakojama apie islamo fundamentalistų griaunamus gyvenimus viename iš Malio miestų.

Nepaisant to, kad geriausi Irano kino laikai tarsi jau praeityje, kiekvienais metais šios šalies kino kūrėjai sugeba pasiūlyti neįtikėtinai išradingų ir įdomių filmų. Turbūt labiausiai nuskambėjęs jų yra Anos Lily Amirpour ilgametražis debiutas „Mergina naktį namo grįžta viena“. Iranui tai gana neįprastas filmas, kuris tituluojamas pirmuoju Irano vampyrišku vesternu. Dėl šio filmo režisierė ne kartą buvo pavadinta vienu svarbiausių 2014 metų atradimų.

Kitas Irane sukurtas filmas – Jafaro Panahi „Taksi“ – ne mažiau išskirtinis. Priminsiu, kad 2010 metais režisierius buvo suimtas ir jam paskirtas namų areštas. Taip pat jam net 20 metų uždrausta kurti filmus. Tačiau „Taksi“ yra jau trečiasis režisieriaus tokiomis sąlygomis sukurtas filmas.

Tiems, kurie ieško filmų, dovanojančių neįprastą kino patirtį, būtinai reikėtų pasižiūrėti ukrainiečių režisieriaus Miroslavo Slabošpickio filmą „Gentis“. Tai filmas apie kurčniabylių mokykloje egzistuojančius džiunglių įstatymus. Tačiau išskirtinis yra ne filmo siužetas, o tai, kad jame kalbama vien gestų kalba. Filme nepasigirsta nei vienas žodis, nėra muzikos. Negana to, nėra pateikiami jokie subtitrai. Nepaisant to, filmo siužetą sekti, nors ir neįprasta, yra gana nesunku. Šio filmo peržiūra kino teatre bus išskirtinė.

Jei jus lydės sėkmė, būtinai pažiūrėkite vieną garsiausių kada nors nepriklausomoje Lietuvoje sukurtų filmų – Alantės KalvaitėsSangailės vasara“. Kita vertus, mažai tikėtina, kad į jį pateksite: festivalio metu yra rodomi tik trys seansai (du Vilniuje ir vienas Kaune).

Tad jei nepakliūsyte į šį filmą, tuomet siūlau pasižiūrėti irgi artimą mūsų sielai latvių režisierės Signe Baumane animacinį filmą „Akmenys mano kišenėse“. Filmo kontekstas išties mums pažįstamas – tai Antrojo pasaulinio karo metu prarasta šalies nepriklausomybė, sovietmetis ir nepriklausomos valstybės pradžia. Šiame kontekste režisierė pasakoja (tiesiogine prasme, jos balsas nuolat skamba už kadro) savo šeimos istoriją, kurioje net penkios moterys bandė nusižudyti, o kelios iš jų tai ir padarė.

Režisierė – viena tų, kuriai pavyksta atsispirti šiam vis atsinaujinančiam norui sau atimti gyvybę. Nors tema yra gana slegianti, režisierės žvilgsnis yra ironiškas ir filme gausu graudžiai komiškų situacijų.

Ir pabaigai – airių režisieriaus Lenny Abrahamsono filmas „Frenkas“. Vienas mano pažįstamas šį filmą apibūdino kaip „hipsterių kiną“. Nežinau, ar tai jums komplimentas, ar įžeidimas, bet šio filmo žiūrėjimas yra tikrai maloni, nors ir kiek keistoka, patirtis.

Jame pasakojama apie alternatyvią muzikos grupę neištariamu pavadinimu „The Soronprfbs“, kai prie jos prisijungia ne itin talentingas klavišininkas Džonas (kylanti žvaidždė Domhnallas Gleesonas). Jo atvykimas sujaukia šios grupės narių, kurių dauguma yra ne itin stabilios psichikos keistuoliai, santykius.

Grupės lyderis – enigmatiškasis Frenkas, kurio vaidmenį atlieka vienas talentingiausių šių dienų aktorių Michaelas Fassbenderis (vaidinęs, pavyzdžiui, visuose trijuose Steveno McQueeno filmuose), nuolat dėvi didžiulę popierinę galvą (aktoriaus veidą filme išvysite vos keletą minučių). Šis personažas yra įkvėptas kultinio muzikos autsaiderio Franko Sidebottomo, koncertų metu tikrai dėvėjusio tokią galvą, gyvenimo.

Filme atliekamą muziką aktoriai įrašė gyvai. Ritmą jiems padėjo palaikyti Nanos vaidmenį atliekanti profesionali bugininkė Carla Azar (realiame gyvenime ji groja būgnais beveik pusėje naujausio Jacko White`o albumo „Lazaretto“ dainų).

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...