captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Mozės keliais

Šiomis dienomis minimas Lietuvos nepriklausomybės 25-metis verčia permąstyti, ką pasiekėme ir kuriose srityse reikia pasitempti.

Šiomis dienomis minimas Lietuvos nepriklausomybės 25-metis verčia permąstyti, ką pasiekėme ir kuriose srityse reikia pasitempti.

Negali nesidžiaugti per 25-erius metus nutikusiais gerais dalykas, jų nepastebėti būtų tas pats, kaip varyti Dievą į medį. Prieš 20 metų demokratijos, laisvos visuomenės, pilietiškumo tradicijų mus mokė Atviros Lietuvos Fondas, kitos pažangios organizacijos, o šiandien išsilavinimo spragas lopo demokratinių šalių, į kurias išvyko mūsų piliečiai, tarnybos. Norvegams teko imtis aiškinti, kaip tėvams elgtis su savo vaikais. Įdomu, kokia kita šalis ar jos tarnyba atskleis kitą iš sovietmečio tautiečių paveldėtą skaudulį?

Sovietmečiu buvome Vakarai, Vakarų Europoje esame Rytai. Sovietų valdžios kalėjime visi, norėjusieji įkvėpti gaivesnio oro, važiuodavo prie Baltijos. Bičiulis žurnalistas iš Kijevo su savo tėvais sovietmečiu Talino kavinėje mokėsi bendrauti ir jaustis kaip Paryžiuje ar Vienoje.

Šiandien Lietuvoje minimali mėnesio alga – 300 eurų – yra mažiausia Europos Sąjungoje. Sąrašo gale, toliau už mūsų, – tik Bulgarija, kurioje minimali mėnesio alga 184 eurai, ir Rumunija – 218 eurų. O štai estai Lietuvą lenkia 90 eurų.

Tačiau vien materija pasaulio nepasversi. Ir, kaip yra sakęs Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis, „geriau būti paskutiniu nevykėliu demokratijoje nei kankiniu ar minčių viešpačiu despotijoje“.

Net ir didžiausio optimisto negalėjo nesugluminti žinia, kad dažnas jaunuolis net neketina tarnauti Lietuvos kariuomenėje, o per savivaldos rinkimus Lietuvoje balsas buvo perkamas po 15 eurų, iš kurių 5 eurai atiteko rinkimų teisę turinčiam žmogui, 10 – tarpininkams. Beje, tokios drastiškos pinigų dalybos atspindi dabartinę tvarką, kai tarpininkai yra padėties viešpačiai. Pieno pardavėjai guodžiasi baigiamu nudirti jų kailiu, valstybėje ne vienas verslininkas milijonierius verčia krauti jam turtus dirbant už minimalius 300 eurų.

Ekonomikos augimas jaučiamas tik neapčiuopiamose valdžios vyrų mėgstamose lentelėse – jose gyvenimo lygis Lietuvoje kyla lyg ant mielių. Daugėja darbingų aukštąjį išsilavinimą turinčių keturiasdešimtmečių, nerandančių darbo Lietuvoje. Ne paslaptis, kad valstybės tarnybą garantuoja pažintys arba narystė valdančiojoje partijoje. Didelis politinių partijų ir rinkėjų atotrūkis nulėmė, kad Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Alytaus merais bus išrinkti nepartiniai. O kur dar visuotinai išplitęs abejingumas, įžengęs ir į asmeninių, ir į tarpvalstybinių santykių erdvę.

Kad ir kaip būtų gaila, ekonomikos realybė lemia, kad lėktuvai į Jungtinę Karalystę skrenda sausakimši jaunų žmonių. Būdama tarp 180 žmonių, susiruošusių į Londoną, vyresnius nei 50 metų galėjau suskaičiuoti dviejų rankų pirštais. Vaikai, valandą lūkuriuodami, kol bus įleisti į pigių oro linijų lėktuvą, nesiliovė klausinėti: „Mama, kada būsime namie?“ Jų namai Anglijoje, ne Lietuvoje.

Norisi tikėti, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metis – tai tarsi pusiaukelė, primenanti 40 metų trukusią Mozės klajonę po dykumą. Svarbu neprarasti orientyrų ir neišduoti vertybių, kurias puoselėti pasiryžta prieš 25 metus.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...