captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Nepriklausomybės klausimai

Istorikai sako, kad 25-eri metai yra pirmas jubiliejus. Kildama iš okupacijos griuvėsių ir rusiško komunizmo marazmų, europėdama ir tuo pat metu pykdamasi su savimi, Kovo 11-osios Lietuva, nė pati to nesuvokusi, jau sulaukė 25-mečio. Tokio meto, kai kiekvienas jaunas žmogus ima pritaikyti gyvenime tai, ko išmoko. Meto, kurio nebuvo lemta sulaukti Vasario 16-osios Lietuvai.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Istorikai sako, kad 25-eri metai yra pirmas jubiliejus. Kildama iš okupacijos griuvėsių ir rusiško komunizmo marazmų, europėdama ir tuo pat metu pykdamasi su savimi, Kovo 11-osios Lietuva, nė pati to nesuvokusi, jau sulaukė 25-mečio. Tokio meto, kai kiekvienas jaunas žmogus ima pritaikyti gyvenime tai, ko išmoko. Meto, kurio nebuvo lemta sulaukti Vasario 16-osios Lietuvai.

Ko išmoko per tuos metus Lietuva ir ko ne?

Velniškai daug ir beveik nieko. Nelygu kaip ir kas žiūrės. Vienaip atrodo, kai į 25 laisvės metus žiūri valstybę kaip tarpukario savanoris kantriai iš kemsynų ir pelkių traukiantis Lietuvos sūnus. Visai kitaip – kai tai daro sūnus palaidūnas, kuris pragėręs vaikams valstybės skirtus pinigus, grįžta pas pensininkę motiną ir atima iš jos paskutinį eurą.

Ar apie tokią Lietuvą svajojote?  – klausia manęs jauna reporterė. Ką jai atsakyti? Tiksliau, ką atsakyti tiems jos skaitytojams, kurie šį ketvirtį amžiaus skyrė ne santykio su laisve paieškoms, ne ėjimui į priekį, o okupanto retežių apverkimui ir dairymuisi į praeitį?

Išgirdus šį klausimą, Lietuvoje kyla raudos raunantis plaukus. Tenesupyksta šie sudegusio sovietinio teatro artistai, bet keikdami nepriklausomą Lietuvą, jie darosi kaip du vandens lašai panašūs į tipus, kurie dažname turguje pardavinėja vogtus daiktus ir įtikinėja, kad tai jų turtas. Šitie taip pat raunasi plaukus, kad tik apsuktų jums galvą ir įtikintų, jog atplėšė šį daiktą nuo savęs dėl skurdo Lietuvoje.   

Klausimas, ar apie tokią Lietuvą  svajojote eidami į Baltijos kelią ar Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto, yra bjauriai spekuliatyvus. Taip į viena suplakama praeitis ir dabartis, o priežastis suktai sukeičiama vietomis su pasekme.

Didžiausia nesąmonė žvelgti į 1990-ųjų Lietuvą su tuščiomis parduotuvių lentynomis godžiomis 2015-ųjų žmogaus akimis, kurias gundo tūkstančiai prekių, kelionių ir malonumų. Toks požiūris yra spekuliacija. O kas yra spekuliacija? Bandymas apsukti savo artimą.

Teisingą atsakymą į klausimą, ar apie tokią Lietuvą svajojote, galima rasti ketvirčio amžiaus senumo televizijos archyvuose ir laikraščių puslapiuose. Dauguma į šį klausimą tada atsakė paprastai: „Aš svajoju apie laisvą Lietuvą.“ Iškalbingesni pridurdavo: „Galiu badauti, nieko neturėti, kad tik Lietuva būtų laisva.“

Prieš ketvirtį amžiaus žmonės svajojo apie laisvą Lietuvą. Ir ją gavo. Gal per lengvai, jei neretas iš mūsų labai greit pamiršo savo svajonę?

– Tai kokia yra 25-metį švenčianti Lietuva?

– Lietuva yra tokia, kokią  mes ją susikuriame savo galvose.

– Kada Lietuva taps turtingesne, gražesne, geresne?

– Kai mūsų galvose atsiras daugiau tvarkos, proto, mokslo ir kultūros, atjautos savo artimui, kaip mus moko krikščioniškas tikėjimas. Ir kai išmesim iš ten pavydą, teisinį ir kitokį nihilizmą. Ir, įsitikinimą, kad valstybė turi ir mūsų kiemą pašluoti, ir darbo duoti, ir dar ne bet kokio, o tokio, kuris nei proto, nei fizinių pastangų reikalautų, bet būtų gerai apmokamas.

Štai tokie nepriklausomybės klausimai. Kai kam pasirodys, kad atsakymai į juos pernelyg knyginiai. Kai kas užginčys sakydamas, kad užtektų geros valdžios, gero Seimo, ir viskas būtų kaip Anglijoje. Gal iš tiesų?

Šiandien kartu su laisva Lietuva savo 25-metį švenčia ir 1990-ųjų Kovo 11-osios rytą gimęs Martynas Latanauskas. Martynas buvo emigravęs  į Angliją, lankė koledžą, bet po pusantrų metų grįžo į Klaipėdą, nes negalėjo gyventi be Lietuvos.

Štai kaip Kovo11-osios vienmetis mato savo kelią į sėkmę: „Nesitikiu, – sako Martynas, – Kad kas nors ką nors atneš ant lėkštutės – turiu viską padaryti savo rankomis. Esu laimingas, kad valstybė nesuriša rankų, netrukdo siekti tikslų ir reikšti nuomonę. Valstybė remia startuolius – gyvas velnias projektų: tik domėkis, pildyk paraiškas, dirbk, ir ką nors sukursi“.

Štai tokia paprasta turtingos Lietuvos formulė. Bet kaip grakščiai ji paryškina „Tautiškos giesmės“ žodžius: Tegu Tavo vaikai eina vien takais dorybės. Su jubiliejum, Lietuva! Su švente, mieli Lietuvos radijo klausytojai!

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...