captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kas žlugo, o kas iškilo

Šią apžvalgą ir sykiu komentarą galėtume palydėti žodžiais: Dievas ir teisybė yra! Žlugo tie, kurie privalėjo žlugti, o iškilo tie, kurie turėjo tam teisę! Žinoma, čia kalbame apie 1990 kovo 11-ąją ir Lietuvos kelią jos link. Ar tokia pat palaima lydės ir nepriklausomą Ukrainą, šiuo metu sunkiai kovojančią už savo gyvybę?
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Šią apžvalgą ir sykiu komentarą galėtume palydėti žodžiais: Dievas ir teisybė yra! Žlugo tie, kurie privalėjo žlugti, o iškilo tie, kurie turėjo tam teisę! Žinoma, čia kalbame apie 1990 kovo 11-ąją ir Lietuvos kelią jos link. Ar tokia pat palaima lydės ir nepriklausomą Ukrainą, šiuo metu sunkiai kovojančią už savo gyvybę?

Kad Sovietų Sąjunga ankščiau ar vėliau žlugs, nemažai lietuvių (žinoma, ne visi ir toli gražu ne dauguma) ėmė tikėti netrukus po to, kai Lietuvon antrą kartą įsiveržė Raudonoji armija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Dėl to ir ryžosi eiti į mišką, stoti į partizanus, vėliau prisidėjo prie disidentų, rizikavo kalėjimu, Gulagu, mirtimi. Bet tai buvo tik mažuma.

Ir tik vienetai tarp lietuvių, – o gal iš tiesų tik vienas, Aleksandras Štromas, aštuntojo ano šimtmečio dešimtmečio pradžioje išeivijoje atsidūręs, – išdrįso viešai prognozuoti, jog Sovietų imperija žlugs labai greitai, dar XX amžiui nepasibaigus.

Žinoma, lietuvius, netikėjusius Sovietų Sąjungos amžinumu, visąlaik drąsino faktas, kad Jungtinės Amerikos Valstijos jau nuo 1940 metų nepripažino Stalino įvykdytos  Baltijos šalių okupacijos. Spaudžiant laisvuose Vakaruose pilietiškai veikiančioms išeivių bendruomenėms, Amerika tą nepripažinimą viešai kartodavo ir skelbdavo ligi pat 1990-ųjų.

Bet tai, kad kelis dešimtmečius Lietuvoje tyliai, o tarp išeivijos lietuvių garsiai puoselėta laisvės viltis po vos kelerių Atgimimo metų taip greitai taps tikrove 1990 metų kovo 11-ąją – šitai buvo net ir didžiajai Lietuvos, taip pat išeivijos lietuvių daugumai, netikėta. Tai, nors ir be galo džiugi, bet vis dėlto tikra staigmena.

Ką jau kalbėti apie vakariečius, kurie, neskaitant Amerikos ir kelių kitų išimčių, Lietuvą buvo palikę, taip tada atrodė, nemarios Sovietijos valiai.

Net ir tos ištikimosios Jungtinės Amerikos Valstijos, taip ilgai realia moraline parama palaikiusios Lietuvos išsivadavimo pastangas, ne iš karto po 1990 metų kovo 11-osios pripažino atsikūrusią Lietuvos valstybę.

Tai pirmiausia gegužės 31-ąją padarė tada dar begriūvančios SSSR sudėtyje buvusi Moldova, o tarptautinėje plotmėje pirmoji atsikūrusią Lietuvą tik 1991 metais pripažino Islandija, patvirtindama seną, dar 1922 metų Pirmajai Lietuvos Respublikai suteiktą pripažinimą.

Antroji atkurtos nepriklausomos Lietuvos pripažinėja buvo Danija, ir tik vėliau, po daugybės kitų valstybių, 44-oje pripažinėjų vietoje 1991 metų rugsėjo 2-ąją atsidūrė Jungtinės Amerikos Valstijos, prezidentaujant George`ui H. W. Bushui, vėliau prezidentavusio George‘o Busho tėvui.

Dėl to, kad G. Bushas tėvas taip ilgai delsė su Lietuvos pripažinimu, daugelis išeivijos lietuvių nuo  jo nusisuko ir, kaip pranešė tuometinė Amerikos lietuvių  spauda, žadėjo už respublikonus nebebalsuoti.

Tuo pačiu metu Vakarų  spauda, galima sakyti, be gausesnių išimčių savo reportažais ir redakciniais straipsniais Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žygį į nepriklausomybę daugiau ar mažiau parėmė. Čia galime prisiminti daugelį svarbiųjų JAV ir Didžiosios Britanijos laikraščių, kurių čia neišvardysime.

Tačiau ant greitųjų kaip Lietuvos draugus pirmiausia prisimename šiuos žurnalistus: tai amerikiečiai Kevinas Klose‘as, Davidas Satteris, Davidas Shipleris, Hedrickas Smithas, austras Hannesas Gamillschegas, vokiečiai Jasperis von Altenbockumas, grafienė Marion Dönhoff ir kiti.

Žinoma, nesutarimų žurnalistų ir politikų sluoksniuose būta klausimu, kaip stipriai reikia M. Gorbačiovą paspausti, kad jis, paskelbęs pertvarką ir atvirumą, iš sovietinio kalėjimo paleistų ir Baltijos valstybes.

Štai dienraštis „Los Angeles Times“ 1989 metų gruodžio 10-ąją paskelbė vedamąjį, stipriai palaikantį Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės siekiančius sąjūdžius. Už tai skaitytojos laišku gruodžio 18-ąją padėkojo būsimoji PLB pirmininkė Danguolė Navickienė.

Tačiau greta to redakcinio straipsnio tas pats Los Andželo laikraštis savo autorinių komentarų skyriuje išspausdino žurnalisto Charles‘o Krauthammerio pasisakymą, kad „dabar ne laikas spausti Gorbačiovą dėl pabaltijiečių nepriklausomybės“.

Ten pat ir kitas žurnalistas, Patrickas Buchananas, Maltos konferencijoje išreikštą Busho (tėvo) pritarimą Helsinkio sutarties nuostatoms dėl Sovietų Sąjungos sienų neliečiamumo pagyrė kaip „dosnumo“ išraišką.

Kaip tik tokių raginimų  „neskubėti“ ir būti „persitvarkančių“ sovietinių  komunistų atžvilgiu „dosniems“ G. Bushas vyresnysis klausė iki pat 1991 metų vasaros pabaigos.

Tuo tarpu jau 1990-ųjų kovo 9-ąją Amerikos dienraštis „Philadelphia Inquirer“ rašė, kad „Gorbačiovas atrodo pasiruošęs leisti pabaltijiečiams atsiskirti“.

„Ar prezidentas Michailas S. Gorbačiovas norės pasitraukęs į šalį stebėti kaip pačiai išsikerojusi sovietinė imperija iš dalies subyrės?“ – klausė laikraščio žurnalistė Fen Montaigne ir tęsė: „Atsakymas, bent trijų Baltijos valstybių atveju, vis labiau atrodo teigiamas. (...) Visi ženklai perša vieną išvadą: tam, kad toliau tęstų savo pertvarkos reformas, Gorbačiovas susitaikė su Lietuvos, Latvijos ir Estijos praradimu.

Nebent Gorbačiovas būtų pasirengęs griebtis prievartos, o į tai nepanašu, dabar, regis, tik laiko klausimas, kada Lietuva išstos iš Sovietų Sąjungos“, – rašė Filadelfijos laikraštis ir pridūrė: „O kaimyninės Latvija bei Estija, kurias Antrojo pasaulinio karo pradžioje Sovietų Sąjunga irgi prarijo ir kuriose taip pat reiškiasi ryžtingi nepriklausomybės sąjūdžiai, turbūt labai toli neatsiliks. Tai, kad M. Gorbačiovas, matyt, bus padaręs išvadą, jog Lietuvos nepriklausomybės klausimas nebe – ar?, bet – kada?, buvo aišku iš įvykių šią savaitę Maskvoje“, – rašė Filadelfijos žurnalistė, o mes priminsime, kad čia kalbama apie savaitę prieš kovo 11-osios sekmadienį: „Algirdas Brazauskas po susitikimo su M. Gorbačiovu Maskvoje pirmadienį teigė, jog Gorbačiovas daugiausia kalbėjęs apie tai, kiek Lietuvai išstojimas iš Tarybų Sąjungos kainuos“.

Toliau žurnalistė teigė, jog „bet kurios vienos iš trijų Baltijos valstybių atsiskyrimas galėtų padrąsinti kitas neramias sovietų respublikas – pvz., Azerbaidžaną arba Ukrainą – imtis šuolio į nepriklausomybę“.

Tačiau „kodėl M. Gorbačiovas nusiteikęs sutikti su dalies Sovietų Sąjungos nubyrėjimu? Atsakymas paprastas: trijų Baltijos respublikų privertimas  Sąjungoje likti pareikalautų daug didesnės politinės kainos nei jų paleidimas.  (...) M. Gorbačiovui perėmus valdžią, Baltijos valstybės, labiausiai vakarietiškos ir pasiturinčios iš  15 sovietinių respublikų, pradėjo taikią kampaniją už nepriklausomybę.

Šio ryžtingo, beveik gandiško veržimosi į laisvę akivaizdoje Gorbačiovui liko tik du keliai – pabaltijiečius nuslopinti ir tuo sunaikinti savo paties pertvarkos reformas ir savo prestižą Vakaruose arba Baltijos valstybes paleisti.

O pastarasis pasirinkimas, Rytų Europos valstybėms jau pasukus savo nepriklausomu keliu, kelia mažiau papildomų saugumo problemų ir sukuria Sovietų Sąjungos šiaurės vakarų flange tris nepriešiškas, pasiturinčias prekybos partneres, panašias į šiandieninę Suomiją“.

Taip rašė amerikietė korespondentė  1990-ųjų kovo 9-ąją – ir neklydo. Bet ir šiandien tai galioja. Tiesa, Sovietų Sąjungos jau nebėra, yra tik Rusija. Tačiau trys Baltijos valstybės ir visa likusi Europa vis tiek Rusijai nepavojingos, jos nepuola, tai kodėl V. Putinas nesupranta to, ką tada suprato M. Gorbačiovas?

Nors pastarasis Sovietų Sąjungos ir neišgelbėjo, jis nuo jos likimo bent apsaugojo Rusiją, kuriai tada vėrėsi daug šviesesnės perspektyvos nei dabar, po 15-os V. Putino valdžios metų. Nesuprasdamas, kad reikia gerinti Rusijos valstybės struktūras ir valdymo sistemą, V. Putinas dar puola ir Ukrainą bei grasina kitoms šalims, tuo niekaip nekeldamas savo tėvynės, Rusijos, gerovės ir prestižo.

Baigdami norėtume primininti, jog labai išsamų ir vaizdingą čia minėtų Lietuvos įvykių aprašymą pateikė Amerikos lietuvė žurnalistė Ina Navazelskis (Navazelskytė) savo knygoje „Fragmentai ir lūžiai: reportažai iš Vilniaus 1990—1991 metais“.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...