captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pagirkime vieni kitus

Ne­se­niai bu­vau pa­pra­šy­ta pa­ko­men­tuo­ti, kas nau­jo ir įdo­maus per me­tus įvy­ko li­te­ra­tū­ri­nia­me gyve­ni­me. Gė­da bu­vo aiš­kin­tis, kad nau­jų kny­gų skai­ty­mo no­ri ne­no­ri pri­va­lai iš­si­ža­dė­ti ne vien dėl lai­ko sto­kos. Ta­čiau tai tu­ri ir eko­lo­gi­nę pras­mę – grįž­ti prie se­nie­nų, su­si­pirk­tų ka­dai­se ir ati­dė­tų „pen­si­jai“.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Ne­se­niai bu­vau pa­pra­šy­ta pa­ko­men­tuo­ti, kas nau­jo ir įdo­maus per me­tus įvy­ko li­te­ra­tū­ri­nia­me gyve­ni­me. Gė­da bu­vo aiš­kin­tis, kad nau­jų kny­gų skai­ty­mo no­ri ne­no­ri pri­va­lai iš­si­ža­dė­ti ne vien dėl lai­ko sto­kos. Ta­čiau tai tu­ri ir eko­lo­gi­nę pras­mę – grįž­ti prie se­nie­nų, su­si­pirk­tų ka­dai­se ir ati­dė­tų „pen­si­jai“.

Tar­kim, ran­di kaž­ka­da įsi­gy­tą nu­kai­no­tą Pro­us­to „So­do­mą ir Go­mo­rą“ ir su įdo­mu­mu per­skai­tai. Zi­tos Kel­mic­kai­tės lai­do­je „Ry­to suk­ti­nis“ (LRT te­le­vi­zi­ja) psi­cho­te­ra­peu­tas Eu­ge­ni­jus Lau­ri­nai­tis pa­sa­kė ir man svar­bią min­tį – mo­ky­tis rei­kia iš sėk­mių, o ne iš klai­dų, kaip lie­pia pa­tar­lė. Kaip norė­tų­si kas­dien tą prie­sa­ką at­si­min­ti. Tik štai bė­da – pra­dė­ju­si taip mąs­ty­ti, ne­iš­ven­gia­mai da­rai­si ma­žiau reik­li (va­di­na­si, ir ma­žiau kri­tiš­ka) sau ir ki­tiems. Gal­vo­ji, ko čia taip dras­ko­mės su ta amžiną­ją kri­zę iš­gy­ve­nan­čia kul­tū­ros kri­ti­ka. Im­ki­me ir pa­gir­ki­me vie­ni ki­tus nors prieš šven­tes.

Kol į pen­ke­tu­kus ne­bu­vo ren­ka­mos po­ezi­jos kny­gos, gal­vo­jau: to be­trū­ko, kad po­ezi­ja bū­tų že­mi­na­ma kažko­kiuo­se rin­ki­muo­se. Ką gal­vo­ti da­bar? Tik­riau­siai džiaug­tis, kad ir mis­ti­nė be­vei­dė visuo­me­nė, ir aš tu­riu dau­giau ga­li­my­bių iš­girs­ti po­etus kal­bant per ra­di­ją ar pa­ma­ty­ti te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne. Bet ne­si­džiau­giu, nes gal­vo­ju, kad to rei­kia tik man, o ne tai be­jaus­mei be­raš­tei mi­nios vai­duok­lei – aha, pyks­tu ir ne­pa­si­ti­kiu ja. Kaž­ko­dėl at­ro­do, kad ra­di­jo ban­go­mis sklin­dan­tis Mar­čė­no bal­sas, ty­kio­mis in­to­na­ci­jo­mis vis la­biau panašėjan­tis į Dau­jo­ty­tės bal­są, ne­ap­draus­tas. Ir kai „Ry­to al­leg­ro“ jis sa­ko, kad no­rė­tų nu­sto­ti ra­šęs po­ezi­ją, tai pa­na­šu į sim­bo­li­nį gy­vy­bės drau­di­mą, ku­rio įmo­kos, no­rė­čiau at­spė­ti, vis vien kap­sės pa­ra­šy­si­mų eilėraščių ei­lu­tė­mis, ka­dan­gi poezija ir yra gy­vy­bė. Ji ma­no są­mo­nė­je tu­ri tą pa­tį emo­ci­nį krū­vį kaip ir re­li­gi­ja – pas­ta­ro­ji ir šią va­lan­dą tik­riau­siai bus iš­nie­kin­ta bent ke­lių at­eis­ti­nių ka­ri­ka­tū­rų so­cia­li­nia­me tin­kle. Auš­ros var­tų atlaiduo­se, to­je tam­so­ko­je baž­ny­čio­je, be­pras­mė­je spūs­ty­je su­pra­tau – Baž­ny­čia nė­ra hie­rar­chai (nors daž­niau­siai ta­pa­ti­na­ma su jais); pir­miau­siai tai – pa­pras­ti, net­gi pras­ti žmo­nės (nuo „Kate­kiz­mo pras­ti žodžiai“), bent jau to­kia ma­no re­cep­ci­ja. Dar bai­siau – ki­či­nių in­ter­je­rų ir ker­mo­ši­nių me­duo­lių an­ti­es­te­ti­ka čia ga­li virs­ti ei­lė­raš­čio po­eti­ka.

feis­bu­ko są­mo­nėn ne­ju­čia at­skrie­ja fra­zė „bo­ba su kiau­šais“ – pa­pras­tai tai­ko­ma po­li­ti­ko­je dalyvaujančioms mo­te­rims ar­ba toms, ku­rios itin ge­rai at­lie­ka va­do­vau­ja­mą­jį dar­bą, or­ga­ni­zuo­ja, joms pa­klūs­ta da­lis vy­ri­jos. Koks vis dėl­to šlykš­tus po­sa­kis. T. y. sėk­li­dės kal­bo­je au­to­ma­tiš­kai su­vo­kia­mos kaip valdin­gu­mo at­ri­bu­tas. Kaž­ko­dėl tuo abe­jo­ju. Juk net ma­žos mer­gai­tės ži­no, kad už­puo­li­kui de­ra spir­ti į sėk­li­des – tuo­met su­bliūkš vi­sa jo jė­ga ir ga­ly­bė. Ar ku­riai nors iš tų sėk­min­gai ly­de­riau­jan­čių mo­te­rų jos tik­rai taip jau rei­ka­lin­gos?.. Ir­gi la­bai abe­jo­ju. Ban­dau įsi­vaiz­duo­ti fol­klo­ru virs­tan­tį at­virkš­ti­nį fra­ze­o­lo­giz­mą „die­das su gim­da“ – pri­gy­tų jis ne­bent ta­da, jei reikš­tų ką nors kar­di­na­liai prie­šin­go, tar­kim, vy­ro po­lin­kį pul­ti į is­te­ri­ją. Tad ačiū, ne­rei­kia. Sek­siz­mo išplitimo mas­tai yra to­kie vi­suo­ti­niai ir klai­kūs, kad rei­kia są­moks­lo, įgy­ven­di­na­mo bui­ti­niu lyg­me­niu. Gal at­spir­ties taš­ku ga­lė­tų tap­ti „Pus­sy Riot“ per­for­man­sas ir re­zo­nan­sas – kaip me­tų įvy­kis (ne vien po­li­ti­niu požiūriu), ra­gi­nan­tis per­mąs­ty­ti ly­čių vaid­me­nis. Ir vil­tis, kad gal­būt liturgijo­je ka­da nors ne­be­liks mo­te­rims taip smar­kiai drau­džia­mų ir ri­bo­ja­mų zo­nų, ir ne po­pie­žiui at­na­šas nešantie­ji bu­čiuos ran­kas, o at­virkš­čiai – po­pie­žius jiems.

Kai va­ka­rais, jau su­te­mus, vaikš­čio­ju Žir­mū­nuo­se, blo­ki­niai na­mai pri­me­na šven­tės lau­ki­mą – nuo mar­gų užuo­lai­dų spal­vo­tos jų akys, ėji­mas su­tik­ti Nau­jų­jų, blyks­niai iš vai­kys­tės. Sa­ko, neparašy­ta­me Ri­čar­do Gavelio ro­ma­ne, ku­rio struk­tū­ros su­ma­ny­mas vis dėl­to li­ko, veiks­mas tu­rė­jo ru­tu­lio­tis dau­gia­bu­ty­je; kiek­vie­no bu­to gy­ven­to­jai tu­rė­ję tap­ti vei­kė­jais. Kaž­ko me­ga­siu­že­tiš­ko tik­rai esa­ma už tų lan­gų: žmo­nės taip ar­ti vie­ni ki­tų fi­ziš­kai ir tur­būt kaip nie­kad to­li psi­cho­lo­giš­kai. Fi­lo­so­fas Gin­tau­tas Ma­žei­kis, vaikš­čio­da­mas su Ryčiu Zem­kaus­ku („Pa­si­vaikš­čio­ji­mai“, TV1), sa­kė pri­si­me­nan­tis vie­ną Jur­gos Iva­naus­kai­tės straips­nį „Ne­mu­ne“. Ten ji ra­šė apie BIX’us – kaip apie ga­li­my­bę bū­ti as­me­ny­bė­mis net blo­ki­nių na­mų, be­to­no džiun­glė­se. Tai­gi vaikš­čio­ju po džiungles, dai­rau­si į na­mų akis, pro ku­rias sklin­da užuo­lai­dų nu­spal­vin­ta švie­sa, nors kai ku­rie lan­gai – su ne­nu­leis­to­mis ža­liu­zė­mis, ne­už­trauk­to­mis užuo­lai­do­mis; ma­to­si tru­pu­tį bal­dų, paveikslų, sie­ni­nių laik­ro­džių, ka­len­do­rių, kny­gų len­ty­nų, vir­vių su skal­bi­niais. Dau­gu­ma – kaip iš so­viet­me­čiui skir­to mu­zie­jaus, nors yra ir mo­der­no. Gar­sas iš jų sklin­da taip aiš­kiai, kad gir­di, kaip skam­ba šaukš­tu skro­džia­ma sriu­bos lėkš­tė. Gy­ve­na juo­se pa­pras­tai varg­šai žmo­nės, eko­no­mi­niu (o gal ir san­ty­kių) po­žiū­riu jau nie­kad taip ir ne­pa­siek­sian­tys vi­du­ri­nės kla­sės sta­tu­so. Užuo­lai­dos, tie­sa, bū­tų at­ski­ra te­ma: ret­kar­čiais pa­ma­tau tik­rą ste­buk­lą – vei­kiau­siai ran­ko­mis ner­tas, pri­de­rin­tas prie pe­lar­go­ni­jų ant pa­lan­gės. Vai­kų kam­ba­rio užuolai­dos su pa­veiks­liu­kais, inty­mu­mą ser­gin­tis mie­ga­mo­jo šy­das. Un­re­a­dy-ma­de sva­jo­nių užuo­lai­dos, su­ver­tos iš se­nų spal­vin­gų flo­mas­te­rių. Tie na­mai – ma­no Ka­lė­dų eg­lu­tės, ku­rių švie­so­je ne­ken­ti tik stip­res­nių už save, ir tik dėl bū­ti­ny­bės nu­leis­ti akis, kad iš­veng­tum smur­to.

Kas­nakt sap­nuo­ju pa­sau­lio pa­bai­gą – to­kia įky­ri te­ma. Iš­ti­ko eko­lo­gi­nė kri­zė, vi­sa Že­mė bu­vo ap­megz­ta, kad ne­per­šal­tų. Po ko­jo­mis lyg ki­li­mas ply­tė­jo spal­vin­gas mez­gi­nys iš įvai­rių siū­lų. Iš vi­sų ša­lių ver­tė­si de­be­sų ka­muo­liai, virs­da­mi van­de­ny­no ban­gom ir pra­ry­da­mi vis dau­giau sau­su­mos. Rei­kė­jo bėg­ti gi­lyn į že­my­ną ir ieš­ko­tis prie­globs­čio, bet de­be­sys ri­to­si vi­sur. Mi­nia sku­bė­jo į gele­žin­ke­lio sto­tį, kur pa­ruoš­ti trau­ki­niai tu­rė­jo iš­vež­ti ne­ži­no­ma kryp­ti­mi. Vi­si su sa­vi­mi ne­šė­si skar­di­nius ar­ba­ti­nu­kus. Ka­so­se į juos įkrės­da­vo val­gyk­li­nio mais­to. Ten sap­nas ir nu­trū­ko; ry­tais man ga­nė­ti­nai svar­bu įsi­jung­ti te­le­vi­zo­rių ir iš­girs­ti jau­kias, se­zo­ni­nės dep­re­si­jos kom­po­nen­tus lik­vi­duo­jan­čias re­kla­mų me­lo­di­jas. Pa­vyz­džiui, ta­me siu­že­te apie tor­tą, ku­rį pagamin­ti tik­riems meist­rams – vie­nas juo­kas. Be­je, skar­di­niai ar­ba­ti­nu­kai – li­go­ni­nių sim­bo­lis. O ap­megz­to­ji Že­mė – tie be­pras­miai ki­lo­met­ri­niai ša­li­kai bei ki­ti rank­dar­biai, ku­rių prieš­ka­lė­di­nį kur­pi­mą daž­nai ro­do per ži­nias ir ku­riais ne­ap­juo­si jo­kio žmo­giš­ko kak­lo. Va­di­na­si, jie gu­lės nie­kam ne­rei­ka­lin­gi, kaip ir dau­ge­lis ki­tų re­kor­di­nių gi­gan­to­ma­niš­kų pa­bai­sų, pa­ga­min­tų spor­to ir vie­ny­bės dva­sia. Kas ki­ta – bel­giš­ko­ji Ha­sel­to eg­lu­tė, su­lip­dy­ta iš mies­te­lė­nams ne­be­rei­ka­lin­go por­ce­lia­no. Ka­lė­doms pa­si­bai­gus, in­dai bent bus su­dau­žy­ti, o jų šu­kės pa­nau­do­tos mo­zai­kai. Ide­a­lus bū­das at­si­kra­ty­ti praėju­sio lai­ko.

Kryp­tin­go­mis pa­stan­go­mis ra­šy­to­jos iko­na vir­tu­si Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė ku­ria mi­tą (tam la­bai pa­de­da vizualu­mo įstan­gų iš­ma­ny­mas) apie li­te­ra­tū­ros ir gla­mū­ro drau­gys­tę. Ad­ven­to pro­ga nuolan­kiai apmąstykime sa­vo san­ty­kį su gla­mū­ru: kiek ži­nau, dau­ge­lis aka­de­mi­kų šian­dien sten­gia­si to gla­mū­ro at­sto­vų bent jau vi­du­jai ne­nie­kin­ti. Tai nė­ra leng­va, tu­rint gal­vo­je, kad gla­mū­ri­niai pa­tys sa­ve ne­re­tai įvar­di­na (ar bent jau duo­da tą su­pras­ti iš po­zų) eli­tu, aukš­tuo­me­ne, aris­tok­ra­tais ir dar vel­niai ži­no kuo. Luo­mai jų galvose tar­si vis dar eg­zis­tuo­ja, ir nors jie pa­tys daž­niau­siai nei­gia so­cia­li­nes hie­rar­chi­jas, už nu­ga­ros ar­ba ir į akis su pa­si­mė­ga­vi­mu vis ką nors lep­te­li varg­še­lių ki­tų, ne­mo­kan­čių sko­nin­gai reng­tis ar ra­fi­nuo­tai val­gy­ti, at­žvil­giu. Tie­sa, li­be­ra­liz­mo akys kar­tais vis tiek mie­los, gal net sa­vo dirb­ti­nu­mu – juk ma­to­si aiš­kiai, kad simu­liak­ras, gal net nuo­šir­dus si­mu­liak­ras! To­kio ne­su­si­kur­si, jei­gu nuo­šir­džiai ne­trok­ši. Vis dėl­to apsidraudžiu: jei ka­da pa­ma­ty­sit ma­no teks­tus „Lie­tu­vos ry­te“ – bū­kit tik­ri, vai­kas ba­dau­ja. Te­bū­nie tai įžadas Nau­jie­siems me­tams.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close