captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrius Jakučiūnas. Velnias detalėse. Apie barbarų pasaulį ir skaitymo kultūrėlę (komentaras)

Pasaulis, rodos, jau seniai nebuvo taip arti to, kas Biblijoje vadinama apokalipse. Pragaras atsivėręs Irake: kalifatą sukurti siekiantys „Islamo valstybės“ (ISIS) džihadistai sistemingai puldinėja tam tikrų etninių ir religinių grupių atstovus – jezidus, kurdus, turkmėnus ir krikščionis – ir juos naikina. Per konfliktą iki 2014 metų gruodžio pabaigos nužudyta mažiausiai 11 600 civilių, beveik 22 000 – sužeista. Nežinomas skaičius žmonių mirė nuo antrinių ginkluotų susirėmimų padarinių, – geriamojo vandens, maisto ir medikamentų stygiaus.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
A. Aleksandravičiaus nuotr.

Pasaulis, rodos, jau seniai nebuvo taip arti to, kas Biblijoje vadinama apokalipse. Pragaras atsivėręs Irake: kalifatą sukurti siekiantys „Islamo valstybės“ (ISIS) džihadistai sistemingai puldinėja tam tikrų etninių ir religinių grupių atstovus – jezidus, kurdus, turkmėnus ir krikščionis – ir juos naikina. Per konfliktą iki 2014 metų gruodžio pabaigos nužudyta mažiausiai 11 600 civilių, beveik 22 000 – sužeista. Nežinomas skaičius žmonių mirė nuo antrinių ginkluotų susirėmimų padarinių, – geriamojo vandens, maisto ir medikamentų stygiaus.

Lyg šių dešimčių tūkstančių aukų būtų negana, neseniai pasaulio laikraščius apskriejo žinia, kad džihadistai išvartė ir kūjais sudaužė Mosulo miesto (Irakas) muziejuje saugotas vertingas skulptūras, motyvuodami, kad tai –  stabai; esą senovės žmonės garbino juos, o ne Dievą.

Galybė aukų nukirsdinta arba negyvai užmėtyta akmenimis ISIS kontroliuojamose teritorijose kaimyninėje Sirijoje – valstybėje, ką tik išgyvenusioje ir kruvino pilietinio karo baisumus. Regint siaubingas ISIS kovotojų egzekucijas, kurių aukomis tapo ir Vakarų žurnalistų, Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado neva turimas cheminis ginklas atrodo kaip brangus ir beveik nekaltas žaislelis. Tačiau tai nesustabdo moterų (tarp jų esama ir nemažai vakariečių), plūstančių į šią šalį atlikti sekso džihadą – tenkinti musulmonus vyrus ir kelti jų kovinę dvasią.

Ukrainoje aštriadančiai vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų separatistai nesivaržydami pila rusiškais „Grad`ais“ ir laido raketas į gyvenamųjų namų kvartalus. „Respublikų“ ministrės pusnuogės žargstosi „Facebook`e“ ir šlovina neegzistuojantį „rusų pasaulį“. Kažką panašaus daro ir Rusijos televizijos: kol Rusijos valdžia nesivaržydama tiekia teroristams ginkluotę ir kitus resursus, šios su pasimėgavimu trimituoja apie Ukrainoje atgimusį fašizmą, banderovcų kryžiuojamus vaikus ir t. t. ir t. t.

Mūsų žiniasklaidoje nepelnytai mažai dėmesio sulaukė naujausias islamistų grupuotės „Boko Haram“ Nigerijoje įvykdytas išpuolis, per kurį žuvo mažiausiai du tūkstančiai žmonių, dar mažiausiai pusantro tūkstančio buvo priversti palikti namus ir slapstytis. Vien 2014 m. per 10 tūkst. žmonių nužudžiusi grupuotė, kurios pavadinimas išvertus reiškia „vakarietiškas auklėjimas – draudžiamas“, nevengia senovės užkariautojams būdingo papročio: išžudžius užgrobto miesto vyrus, moteris išsivaryti į vergiją – seksualinėms užgaidoms tenkinti. Nuo praėjusių metų islamistai (regis, vis dar) yra pagrobę ir grasina parduoti apie 300 mergaičių.

Tai anaiptol ne visas tarytum į pragarmę riedančio pasaulio paveikslas. Nesaugu pilietinį karą neseniai išgyvenusioje Libijoje ir Malyje, rimtos krizės bręsta Jemene, Somalyje, Centrinėje Afrikos Respublikoje ir Pakistane; pasitraukus tarptautinėms taikdarių pajėgoms, vėl neprognozuojamas tapo Afganistanas. Mažesni, tačiau taip pat pavojingi konfliktai smilksta Indijoje, Tailande, Turkijoje, Mianmare, Etiopijoje.

Vargu ar kada naujaisiais laikais buvo taip akivaizdu, kad egzistuoja du paraleliniai pasauliai: vienas, kurio ribos beveik idealiai sutampa su Vakarų civilizacijos užimama teritorija, kur gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, nevyksta kovos dėl teritorijų, egzistuoja socialinės paramos ir ugdymo sistemos, veikia medicina ir t. t., ir kitas – tas, kuriame žmonės kiekvieną minutę rizikuoja žūti dėl religijos, odos spalvos, turto, priklausymo etninei grupei arba genčiai, infekcijų, bado, politinių pažiūrų ir gryno atsitiktinumo.

Pasaulis, kuriame kitados klestėjusios civilizacijos paliko iškilių architektūros paminklų, tačiau nesugebėjo paskleisti progreso šviesos – atsidūrę dabartiniame Pakistane ar Šiaurės Korėjoje, už galvų susiimtų Asirijos, Babilono, Hetitų civilizacijų atstovai, šiurptų senovės Egipto ar Šumero-Akado pasiuntiniai, ką jau kalbėti apie viduramžių  arabus, savo laiku išvysčiusius matematikos, astronomijos, medicinos mokslus ir padovanojusius pasauliui daugybę vertingų dalykų, tarp kurių – ir šachmatai.

Tai pasaulis, kuriame nedaug tikrų fontanų, bet užtat 21-ajame amžiuje visuomet gali išgirsti atviros kanalizacijos almesį tarp lūšnynų, priglaudusių tuos, kurie nūdieną vadintini tuo vienu – nors ir rūstoku, bet kilniu – graikišku vardu „barbarai“.

Tai barbarų pasaulis.

Ši baisi 2015-ųjų realybė rodo, kaip siaubingai neišsipildė mūsų ir mūsų tėvų, gimusių  jau po Antrojo pasaulinio karo, lūkesčiai – juk net sovietmečiu, nepaisant valdžios vykdomos agresijos prieš taikias šalis ir sveiką protą, buvo kalbama apie tolydų, nesustabdomą pasaulio ritimąsi į progresą bei taiką. Mokyklose mokyti ir televizoriuose nuolat girdėję kalbas apie gerėjantį pasaulį (o ir dabar diena iš dienos gąsdinami „viduramžiais“, kurie neva staiga ateis, jei tik staiga nustosime tyčiotis iš religijos), šiandieną esame priversti pripažinti: palyginti su tuo, kas dabar vyksta už Vakarų civilizacijos ribų, viduramžiai yra šviesos ir taikos karalystė.

Tačiau net ir staigus ir absoliutus progreso idėjos žlugimas ne visiems iš karto atvėrė akis: reikėjo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios, gausių teroro aktų didžiuosiuose Europos miestuose, Utojos skerdynių, pagaliau išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ redakciją, kad suvoktume, jog barbarai ne tik atvyksta, bet jau seniai atvykę arba čia visada ir gyveno, – ir jų nereikia būtinai sieti su islamu arba odos spalva, kaip mėgsta daryti įvairių šalių nacionalistai.

Barbaras – ne tas, kuris skleidžia kažkokią specifinę barbarų kultūrą ir yra jos vėliavnešys, o tas, kuris nežino ir nenori žinoti, kas yra kultūra, padorumas, gėda; kuris ignoruoja ir neįstengia aprėpti, kas plačiausia prasme yra „vertybės“, o kasdienybėje – taikus ir sąžiningas bendras būvis.

Barbarybė seniai kvėpuoja, miega ir valgo tarp mūsų – dorų, kaip mes manome, Europos Sąjungos piliečių. Ji tarytum klastingas pestis – užkratas – pasiveja mus, kad ir kur būtume, vietoj sunkaus įprasto darbo ką nors kuriant arba kam nors įsipareigojant, siūlydama apgauliai lengvas išeitis. Barbarybė renkasi korupciją vietoj skaidrumo, diplomą vietoj išsilavinimo, abstraktų „laisvalaikį“ vietoj mąstymo, teisuoliškumą vietoj išmintingumo, kultūros imitaciją vietoj kultūros.

Būtent kultūra tapo ta sritimi, kurią barbarybė puolė ir tebepuola su didžiausia aistra ir įniršiu. Ir tai suprantama – kultūra yra tai, kas pirmiausia pastoja barbarybei kelią ir kam ji, atėjusi iš amžių tamsybės, neturi jėgų pasipriešinti. Barbarybė žino ir supranta, kad įveikti kultūrą – ne jai. Štai kodėl ji pati nusprendė apsimesti kultūra, būti panaši į kultūrą, vadintis kultūra.

Tokia yra ir vadinamosios „skaitymo kultūros“ (kurią aš vadinu tiesiog „skaitymo kultūrėle“), per pastaruosius keletą metų apraizgiusios visą internetą, sprogusios knygynuose ir bukinistų krautuvėse, išsikerojusios interjero bei dizaino salonuose, išėjusios drauge su hipsteriais ir šmaikščišiknėmis pupytėmis pasivaikščioti į gatvę, esmė.

Turėti kokį nors išorinį santykį su knygute staiga tapo taip cool ir sexy, kaip žūtbūtinai tokio santykio anksčiau reikėjo vengti. 2008-aisiais šaipėmės iš Deimantės Zailskaitės pigromanio „Kerėtojos 2“ herojės Laisvės, džiūgavusios dėl to, kad ją dulkina vyras, kurio namuose daug knygų, – laikėme tai naivia filologės (autorė mokiusis lietuvių kalbos ir literatūros VU) fantazija.  Nūdieną, kai knygų lentyna namuose atlieka panašias funkcijas kaip striptizo stulpas, ateina supratimas, kad autorė numatė ateitį.

Nuotraukytės, kur subjektai su knyga rankose niurkosi lentynose įrengtuose guoliuose arba pozuoja su rožiniais katukais; megzti, tapyti  ar skobti knygų apvalkalėliai; marškinyčiai ir maišiukai su madingų autorių citatomis, kalėdinės eglutės ir nameliai iš knygų, knygos-atidarytuvai, knygos- tarškynės, knygos-vėduoklės ir panašūs neva skaitymo atributai tapo neatskiriama mūsų būties dalimi, – kaip ir parodomosios kokių nors žlungančių bibliotekų gelbėjimo akcijos, knygų inkilėlių statyba kiemuose, kinetinės konstrukcijos iš knygų ir pan.

Surinkus sistemoje google žodį knyga, ekrane sprogsta klaikaus kičo vaizdų aibė: knygos puslapiai sulenkti kaip širdis, katinukai po knygos „stogeliu“, knyga-švyturys, knyga- paukštukas, knyga-padėklėlis, knyga, iš kurios puslapių dygsta gėlės...  Bet kokia skaitliava nebeatskiriamai susieta su jaukumu, mielumu, šeima, karjera, sėkme kaip tokia, jos vartojimas – atkreipkit dėmesį, būtent vartojimas, o ne skaitymas, – su poilsiu, gamta, brangiais baldais, desertu, arbata bei kava. Kiekvieną akimirką, kad ir kur būtum, ką galvotum, esi kviečiamas įsilieti į šurmulingą užmarštį, kur knygos siuvamos, karpomos, verdamos, čiulpiamos, tepamos – kokios tik nori, kad tik nereikėtų jų skaityti.

Kiekvienas suabejojusysis skaitymo kultūrėlės nauda (kuri jos skleidėjų akimis žvelgiant – neabejotina) iškart priskiriamas beviltiškai atsilikusiųjų, artimų „kalbajobams“, luomui – dvasiniam talibanui, esą kovojančiam prieš šiuolaikišką ir progresyvią knygų reklamą; apsakydami tokį žmogų, šviesios ateities šaukliai vartoja reikšminius žodžius „sermėga“, „klumpės“, „beretė“, „runkelis“ ir pan.

Tai – pavyzdys, kaip tyčia iškraipomos, suprimityvinamos reikšmės. Didelė dalis „talibais“ ar „beretėmis“ pravardžiuojamų žmonių nėra nei prieš knygų reklamą (kuri savaime yra puikus dalykas), nei apskritai prieš knygų ekonomiką, leidžiančią pragyventi leidėjams, autoriams, knygininkams ir t. t. Dažnam iš jų tikriausiai nekliūtų ir nekalti populistiniai žaidimėliai, skatinantys žmonės paimti į rankas knygą.

Problema, kad ši kultūrėlė, prisidengusi knygų reklama, tyčia arba netyčia sulygino knygos turėjimą/pirkimą su skaitymu, ir „knyga“ pamažu tapo bet kas, ką knyga nurodė esant reklamos specialistas. Norint dalyvauti „skaitymo kultūroje“ visiškai nebereikia skaityti – štai kur tikroji  apokalipsė.

Nereikia būti itin įžvalgiam, kad įsitikintum, jog tokio tipo „skaitymo kultūra“ kelia vien prielankumą bukumui ir kičui – o ne formuoja ir ugdo (ko būtent ir tikimės iš skaitymo). Ji, primygtinai vietoj knygos kišanti tariamą jos turėjimo malonumą, persimetė į bibliotekas, kurios nūn kviečia buvusius skaitytojus – dabar kultūros vartotojus – naudotis nemokamu internetu ir į susitikimus su vietiniais grafomanais, valstybines institucijas, kurios pajuto, kad turėti reikalų su skaitymuku, – skirtingai nei su skaitymu – apsimoka: atlikti knygų labdarėlę, atšvęsti su knyga Kalėdas arba Velykas, tiesiai iš knygų mugės šurmulingo sūkurio pasiųsti rinkėjams pozityvią žinutę.

Kartais buka skaitymo propaganda išvirsta į groteską – nereikėtų užmiršti prieš kelerius metus „Alma littera“ organizuoto moksleivių  skaitymo konkurso, kuriame triumfavo panevėžietė Agilė Kučinskaitė (11 m.) per vasarą neva perskaičiusi 146 knygas, –1,62 knygos kasdien. Atvirkštinis groteskas: Rašytojų sąjungoje, kuri tarsi yra tikrosios skaitymo kultūros bastionas, tyliai kenčiama dėl to, kad nėra tinkamų kadrų kultivuoti kultūrėlę, kuri mielai anuliuotų kultūrą kaip tokią (o su ja, žinoma, ir pačią sąjungą).

Ką daryti? Kaip sustabdyti barbarybę – bent tuose mažuose dalykuose, kurie priklauso nuo mūsų?

Matyt, pirmiausia turime formuoti įgūdžius, leidžiančius tą barbarybę atpažinti, atskirti ją, pasiklydusią niuansuose ir atspalviuose. Velnias, sakoma, slypi detalėse.

Šiuolaikinė Vakarų kultūra yra civilizuota ir klestinti, nes barbarai, nors Vakarų Roma galiausiai buvo jų palaužta ir apiplėšta, beviltiškai pralaimėjo Antikos kultūrai, kurios nesivargino, o ir nebūtų įstengę išrauti su šaknimis. Žvitrūs ir šiuolaikiški Asteriksas su Obeliksu pralaimėjo niūriems senovės vaiduokliams, kurie jau niekam, įskaitant ir pačius romiečius, nerūpėjo.

Būtent todėl skaitymo kultūrėlės pranašai taip aršiai puola skaitymo kultūrą, jos skleidėjus, iš anksto, dar nė nepaklausę, ką anie sakys, vadindami davatkomis ir sermėguotaisiais – jie jaučia, kad kultūra yra grėsli ir visada pavojinga, net jei yra išlikusi vien dulkėse, ir niekas jos nepakvies į jaukų ir simpatišką narvą tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...