captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vaidas Jauniškis. Moterų laimė

Tą dieną iš vaikystės prisimenu kaip tam tikrą vyrų migravimą: apie 11–12 dienos lengvai įkaušęs kaimynas – nes juk nedarbo diena – eina su lengvai palamdyta tulpele namo, kyla į ketvirtą aukštą. O jau po valandos kitos išeina tvirtesnis, kad turėtų pagrindą po dar 3–4 valandų visiškai girtas bandyti sugrįžti. Nes pareigą įvykdė, žmoną ir kitas giminės moteris pasveikino. Tai buvo diena, kaip proga vyrams išgerti. Moters diena.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.

Tą dieną iš vaikystės prisimenu kaip tam tikrą vyrų migravimą: apie 11–12 dienos lengvai įkaušęs kaimynas – nes juk nedarbo diena – eina su lengvai palamdyta tulpele namo, kyla į ketvirtą aukštą. O jau po valandos kitos išeina tvirtesnis, kad turėtų pagrindą po dar 3–4 valandų visiškai girtas bandyti sugrįžti. Nes pareigą įvykdė, žmoną ir kitas giminės moteris pasveikino. Tai buvo diena, kaip proga vyrams išgerti. Moters diena.

Ir niekaip man neišeina jos priimti kaip tarptautinės, švenčiamos visame pasaulyje, kaip dabar bandoma ją mums reabilituoti ir sugrąžinti švęsti. Vis tiek kyla klausimų, ir jie nesiskiria nuo aprašytosios vaikystės situacijos: ar ją reikia švęsti tam, kad rodytume pagarbą moteriai tik tą dieną? Ir kokią pagarbą? Ir kokio gylio jos tarptautinės šaknys?

Pastaroji mįslė, pasirodo, nėra paprastai išsprendžiama, bet jei šiek tiek pasiknisime po internetą ir siūlomus istorinius šaltinius, atrasime įdomių faktų. Pavyzdžiui, kad dabartinė „kovo 8-oji“ pirmąsyk kaip Tarptautinė moters diena buvo minima 1908 m. gegužės 3-ią,  1909 – vasario 28-ąją, 1910 – vasario 27-ąją, o 1911 m. Vokietijoje – kovo 19-ąją, Švedijoje – gegužės 1-ą. Ir tik 1914 m. vokietės nusprendė kviesti moteris rinktis į moterų asamblėją būtent kovo 8-ąją, nes tada buvo sekmadienis, t. y. laisva nuo darbo diena.

Visos minėtos datos buvo skirtos sufražisčių, t. y. kovotojų dėl moterų teisės balsuoti, judėjimui ir visos jos neva minėjo neaiškų Amerikos moterų, dirbusių tekstilės ir rūbų siuvimo fabrikuose, streiką, kurio šaltinių istorikė Renée Coté neatrado, arba nė vienas tų streikų nevyko kovo 8-ąją.

Užtat 1917 m. Rusijoje moterys paskutinį vasario sekmadienį išėjo į Sankt Peterburgo gatves su „Duonos ir taikos“ reikalaujančiais lozungais, ir taip prasidėjo vasario revoliucija, galutinai išklibinusi šią pasaulio dalį spalio mėnesį. T. y. pagal senąjį Julijaus kalendorių streikas įvyko  vasario 23 dieną, kuri grigališkajame kalendoriuje ir reiškia kovo 8 d. 

Bolševikė Aleksandra Kolontai ir Leninas vėliau ją pavertė švente, nors nedarbo diena ji tapo tik 1965 m. Tik 1921 m. per Moterų komunisčių tarptautinį kongresą „draugė iš Bulgarijos pasiūlė Tarptautinę moterų dieną minėti kovo 8-ąją, kaip skirtą Rusijos moterų iniciatyvai atminti“. Tai tiek tų tarptautinių šios konkrečios dienos šaknų.

Ir jei pažiūrėsime, kaip pasaulis ją mini šįmet, interneto portalas, skirtas Tarptautinei moters dienai (www.internationalwomensday.com), registruoja aibes minėjimų ir iniciatyvų iš viso pasaulio, – nuo arbatos vakarėlių Australijoje iki filmų rodymo Bangladeše. Įdomiausia, kad tų renginių labai daug nuo pat sausio iki gegužės ir po keliolika toje pačioje šalyje, bet iš buvusio Varšuvos pakto šalių ten rasime tik keletą arbatėlių Serbijoje, Albanijoje ir Armėnijoje. Vadinasi, ši pasaulio dalis ir vėl iškrinta iš bendro kaleidoskopo.

Todėl kai dabar šią dieną vėl įvairios „medijos“ siūlo minėti ir rengia įvairias šventines laidas, primenančias eilinius šou, kurių diapazonas – nuo „Šok su manimi“ iki „Šuolis su juo“, tai tik paliudija dar vieną prastai maskuojamą sovietinės-nostalginės propagandos triuką. Nes jei iš tiesų rūpėtų moterų teisės ir be- ar nesikeičiantis požiūris į jas, reikėtų apie tai ir kalbėti, o ne toliau bandyti lengvai išgėrus siūlyti televizines tulpytes.

Deja, bet paviršinis įspūdis – net nekalbant apie smurtą šeimoje – toks, kad šioje srityje niekas nesikeičia. Ypač viešojoje erdvėje tos šalies, kurios vardas moteriškas ir ji tuoj švęs visiškai brandų 25 metų jubiliejų.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo galima matyti gan intensyvias ir net kiek agresyvias pirmųjų feminisčių judėjimo apraiškas, besitelkusias apie kanadietę literatę ir filosofę Karlą Gruodis. Iki šiol, regis, galime stebėti tik keletą to ratilų – menininkių „Coolturisčių“ performansus ir akcijas, gerokai pakitusį literatūros tyrinėjimų lauką, atskirų dailininkių parodas, kvestionuojančias lyties standartus. Bet tai – menkos raukšlelės ant jauno ir kosmetikos išpuoselėto valstybės kūno.

Nes patriarchalinė valstybė ir ją viešai reprezentuojančios moterys yra jaunos ir gražios. Kadaise buvo bandoma leisti „Graži ir veikli“ (ar kažkokio panašaus pavadinimo) žurnalą, kuriuo ketinta atsverti „kosmopolitišką“ infantilumą, bet jis, be abejo, neišsilaikė pirminėje laukinio kapitalizmo fazėje. Tačiau liūdna, kad šiuo aspektu ta laukinių saliūnų fazė tebesitęsia ir tik gilėja.

Peržvelgę moterims skirtus žurnalus, aptiksime iš esmės vieną aiškią žinią – kad moterys skirtos vyrams, ir patarimus, kaip jas tinkamai jiems parengti. Žinoma, redaktorės (paprastai tik moterys) sakys, kad ten spausdinami ir intelektualūs interviu, bet šie bus su aktorėmis, modeliais, žaviomis paliktomis ir vėl surastomis ar susiradusiomis; dar (skaityk – pagal metus) nepasenusiomis, propaguojančiomis sveiką gyvenimo būdą (todėl skaityk – dar nenumirusiomis). Ir visa tai – kremų ir kosmetikos apsuptyje, nes kaip galima būtų rodyti natūralų, kiek vyresnį, bet ne mažiau gražų kūną ar net ir raukšleles veide? Kam redakcija pirko „fotošopą“? Todėl šiandien moteris, gimusi 1990-aisiais, žiniasklaidos nebedomina. 25-metės nebekotiruojamos. „O kas yra įžymybė?“ – paklausė viename filme Juliette Binoche amžiaus aktorė, kurią ir vaidina Juliette Binoche. Jos agentė nesuabejojo: „Ta, kurią garbina trylikametės.“ Taip ir bręstame, t. y. vaikėjame.

Kalbant apie šaknis – įdomi detalė: neseniai pervertus „Lietuvos ryto“ numerius, leistus prieš 25 metus, per visus 1990-uosius greta nepriklausomybės tvirtinimo rūpesčių ir tuomet aktyvios roko muzikos buvo aktyviai nušviečiama dar viena tema – Lietuvos gražuolių konkursai.

Šiandien internetas ir televizija rodo tą patį vaizdą, tik jau kur kas atviriau, ir dalija patarimus bei istorijas, kaip išsaugoti gražų kūną ir juo suvilioti Jį (pageidautina – milijonierių). Liaudyje tai vadinama sąvadavimu ir prostitucija, bet čia tikimasi, kad galimos vestuvės tai užtušuos. Tačiau modelis vis tiek toks pat, kokį jį aprašė Žemaitė – „laimė nutekėjimo“: po laimingų vestuvių vis tiek teks nusiprausti veidelį, ir mergaitė atsidurs pas XIX amžiaus Vingių Joną, kurį pati ir prisikvietė pasinaudojusi „Cosmo“ kerais.  

Įdomu, kad visiškai priešingos pusės laikosi menas: fotografijoje rasime daug raukšlėtų, negražių ir degradavusių herojų, dailėje karaliaus Schiele`s palikuonės. Teatre vienais metais nebuvo skirta apdovanojimo moteriai – koks skandalas kilo! Bet pjesių su pagrindinėmis  veikėjomis – moterimis nuo to scenoje nepadaugėjo, o gražios aktorės verčiamos būti tomis neveikliomis ir aseksualiomis, užtat – matyk – dvasingomis. Vėl „černuchiškai“ dostojevskiškos opozicijos, tad jei nori pažiūrėti gražių ir elegantiškų moterų scenoje, tenka važiuoti pas latvius ir – ypač – lenkus. Vadinasi, nei medijos, nei menai nenori nepastebėti vidurio, nes žiūrovus neva domina tik perviršis, ekscesai: juk čia beveik nėra vidurinės klasės žmonių, protingų, todėl ir gražių. O tų menų ir medijų specialistai apie žiūrovo susitapatinimą ką nors girdėjo? Aristotelis, prieš 24 amžius.

Apmaudžiausia, kad prasidėjęs feministinis judesėlis išvirto tik į vilionių judesiuką. Arba – į guodžiančią statistiką, kad vis daugiau moterų užima vadovaujamas pareigas, – tarsi Prezidentė atstotų visas dar nedirbančias. Dėl to pasaulio veidrodyje atrodome visai gražiai. Bet tai vaizdas iš nugaros. Matydamas „medijoms“ vadovaujančių damų pastangas įtikti vyriškajai pusei, stebiesi, kodėl tą kovo 8-ąją nekyla koks nors normalus feministinis protestas. Bent būtų realus pagrindas švęsti Moters dieną. Ir teikti gėles bet kada, tačiau neapsimestinai. Kad ir kovo 11-ąją.

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...