captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Kovo 4-oji – Kazimiero vardadienis ir Špokų diena

Štai ir sulaukėme pirmojo kalendorinio pavasario mėnesio, žiemos nagų visai nepajutę. Senovėje nuo kovo žemdirbiai pradėdavo skaičiuoti metus; taigi, nuo pavasario. Saulutei kiek aukščiau į dangaus skliautą pasilypėjus, jos spinduliai pažadina visa, kas sustingęs žiemos vargą kentėjo.
Libertas Klimka. T. Urbelionio (BFL) nuotr.
Libertas Klimka. T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Štai ir sulaukėme pirmojo kalendorinio pavasario mėnesio, žiemos nagų visai nepajutę. Senovėje nuo kovo žemdirbiai pradėdavo skaičiuoti metus; taigi, nuo pavasario. Saulutei kiek aukščiau į dangaus skliautą pasilypėjus, jos spinduliai pažadina visa, kas sustingęs žiemos vargą kentėjo. Kovo mėnesį įvyksta neįtikėtinai daug permainų gamtoje – sparčių jos žingsnių pavasariop. Dangaus pragiedruliai sugriauna žiemos viltis. Ir nebepavyksta jai įsismarkauti, nes dienos trukmė kovą pasivys ir pralenks naktį; tai įvyks 18-ąją dieną.

Po poros dienų – kovo 21-ąją ir lygiadienis, astronominė pavasario pradžia, pažymima kaip tarptautinė Žemės diena. Žinia, sniego malūnas ten šiaurėje dar ne kartą gali sumosuoti pūgų sparnais, bet gamtoje jau nemažai pavasario požymių. Ir kasdien jų vis daugės. Prasmegs sniegas, upės išneš ledus, sueižės ir ežerų lediniai šarvai. Jau brinksta medžių pumpurai, savo spalvą paryškina karklų, gluosnių, šaltekšnių šakelės. Ima grįžti paukščiai...

Pirmosioms metų atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemia visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Daugelyje Lietuvos vietų galima išgirsti tvirtinant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinka vasarą, trečioji – rudenį. Toks tikėjimas paplitęs visoje Lietuvoje. Tik senesni žmonės įspėja, kad skaičiuoti reikia senuoju kalendoriniu stiliumi.

O kas gi „padovanojo“ vardą pačiam mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai (kovarniai). Jie netoli gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį, kitą kilometrų. Daug kovų dabar žiemoja miestuose – šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo.

Pavasario arimas kaime. A. Bagdono (BFL) nuotr.

Yra ir kita mėnesio pavadinimo kilmės versija. Juk šį mėnesį pasitaiso, pradžiūsta keliai. Senovėje lietuvių kariai patraukdavo į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui arba Karoriui. O melsdavo jį pagalbos prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia krosnies. Gyvojoje kalboje išgirstamas ir „morčiaus” pavadinimas šiam mėnesiui. Ar beatpažinsime, kad tai romėnų karo dievo Marso vardas? Dabar žodį besiejame su katinų pavasarinėmis meilės varžytuvėmis.

Pavasarį senovės lietuviai sutikdavo iškilmingomis apeigomis kaip mielą, ilgai lauktą svečią. Apie tai žinoma tik tiek, kiek randama istoriniuose šaltiniuose. Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų. Motiejus Valančius aprašo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Vienos jų vadas turėdavo šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti kita grupė.

Kovo mėnesio šventės tradiciškai turėdavo ir paukščių vardus, pagal jų sugrįžimo įprastinį laiką. Pirmoji – kovo 4-oji, šv. Kazimiero vardadienis, vadintas Špokų, varnėnų diena. Dar ir „kreivavėžiu Kazimieru”; mat saulės spinduliai it aštrūs grąžteliai išgraužia vėpūtinius šalikelėse, tad rogių vėžė saulėtoje pusėje patyžta. Špokų dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Kad žinotų, jog nebeilgai teks tvarto tamsoje tūnoti... O išgirdus tądien vieversio giesmelę labai džiaugtis nevertėtų – tai pranašauja nederlių. Per Kazimierines nuo stogo vidurdienį jau tiek prilaša vandens, kad ir avinukas gali iš balutės atsigerti.

Kovas. Wikipedia Commons, Algirdo nuotr.

Vilnius pavasarį pasitinka Kaziuko muge. Šio spalvingo ir įdomaus renginio tradicija ėmė rastis nuo 1604 metų, karalaitį Kazimierą paskelbus šventuoju. Karalaitis – nemari Vilniaus legenda. Jo mirties dieną, kovo 4-ąją sostinėje vykdavo labai iškilmingos, net kiek teatralizuotos procesijos, kuriose dalyvaudavo visų sostinės amatų cechų meistrai, gildijų pirkliai, naktinės sargybos kariai, vienuolijos ir jų mokyklų auklėtiniai, universiteto studentai, krašto didikai su savo vasalų palydomis. Į eiseną Vilniaus senamiesčio gatvėmis būdavo rikiuojamasi su išskleistomis vėliavomis, amato ženklais, išblizgintais šarvais ir ginklais. Iškilmės užtrukdavo, tad kaip čia apseisi be prekybos skanumynais? O ir „kermošavo“ reikia lauktuvėms. 1827 m. mugė jau buvo įteisinta trims dienoms Katedros aikštėje, 1901 m. ji perkelta į Lukiškių aikštę. Netilpo ir ten, nes suvažiuodavo per 2400 valstiečių vežimų, o prekybininkai savo „būdomis“ užstatydavo visą Neries krantinę nuo Žaliojo tilto iki Žvėryno.

Mūsų dienomis Kaziuko mugė – tarsi visos Lietuvos, be to ir kaimyninių šalių - Latvijos,  Lenkijos, Baltarusijos – tautodailininkų ir amatininkų suvažiavimas. Galima pasidžiaugti, kad jų dirbiniais išlaikoma senoji tradicija ir įliejama kūrybiško savitumo, individualumo. Labai įdomios yra amatų meistrystės demonstracijos. Prieš keletą metų buvo atgaivinta ir Vilniaus cechų meistrų bei istorinių miesto personažų karnavalinė eisena.

 Turėdama šimtmečių tradiciją, rodydama rankų darbo išmoningus gaminius, vaišindama kulinarinio paveldo valgiais, džiugindama vilnietiškų verbų spalvomis, mugė neturi lygių aplinkiniuose kraštuose. O jeigu gebėtume sutvarkyti infrastruktūrą, dar labiau išplėtoti kultūrinę mugės dalį, gražiai pasireklamuoti, sulauktume tikrai daugybės užsienio svečių.

Turizmas – viena pelningiausių verslo sričių. Šventės specifika sudaro prielaidas Kaziukui tapti europinio masto atrakcija. Tačiau reikia ryžtingai eiti ta linkme – toks senųjų vilniečių pageidavimas naujai išrinktai Vilniaus savivaldybės tarybai... Praleiskime artėjantį  savaitgalį įdomiai ir smagiai – Kaziuko mugėje !

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...