captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ernestas Parulskis. Blogos, blogos vertybės

Aną savaitę susitikau su mama kavos. Tądien vėl kilo sunkiai artikuliuojama sumaištis dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų, ir mes, kaip ir neretas vilnietis, šiek tiek situaciją aptarėm. Mama prisiminė epizodą, kad 1956 metais, šviežiai įstojusi į Universitetą, apžiūrėjo tilto skulptūras ir visiškai nenudžiugo.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Aną savaitę susitikau su mama kavos. Tądien vėl kilo sunkiai artikuliuojama sumaištis dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų, ir mes, kaip ir neretas vilnietis, šiek tiek situaciją aptarėm. Mama prisiminė epizodą, kad 1956 metais, šviežiai įstojusi į Universitetą, apžiūrėjo tilto skulptūras ir visiškai nenudžiugo. Studentei ypač nemaloniai atrodė vienos skulptūros moteriški batai – grubūs, retrogradiški ir absoliučiai nemadingi.

Tokia ir yra socialistinio realizmo bėda – jis niekada, net atsiradimo dieną, nebuvo madingas ir niekada tokiu netaps. Praėjus keliems metams po skulptūrų pastatymo – ir pasikeitus sovietinės ideologijos tonui – jos iš natūraliai nemėgstamų tapo oficialiai nebepriimtinomis. Štai, jei 1960 metų leidinyje apie LTSR skulptūrą visi septyni autoriai buvo pristatyti pateikiant ir tilto kūrinius, tai 1975 metų albume, apžvelgiant praėjusius metus, rašoma tik apie tilto skulptūrų trūkumus – susmulkintas formas ir natūralizmo tendencijas. Faktiškai, priekaištaujama dėl batų.

Maždaug tuomet skulptūros tapo nematomomis. Vilniui skirtuose turistiniuose albumuose jų nebeliko. Man užteko kantrybės pervesti šešis: 1960-aisiais išleistame albume yra tik meškeriotojų tilto papėdėje nuotrauka. 1963-iaisiais Maskvoje išleistame penkiakalbiame atvirukų rinkinyje Žaliojo tilto nėra. 1969 metų knygoje „Senojo Vilniaus vaizdai“ yra dvi Neries panoramos, abi tilto išvengia. 1975-aisiais pasirodė spalvotas trikalbis „Naujasis Vilnius“ – irgi be tilto skulptūrų, nors visas kitas socrealizmas sąžiningai reprodukuotas: yra paminklai V. Leninui, P. Cvirkai ir generolui I. Černiachovskiui. 1985-ųjų albume „Vilnius“ fotografai „apšaudo“ visus objektus šalia Žaliojo tilto: Operos teatrą, „Lietuvos“ viešbutį, Raduškevičiaus pilaitę. Ten yra viskas, išskyrus tilto skulptūras.

Sklaidos intensyvumas kardinaliai pasikeitė net ne 1990-aisiais, o šiek tiek vėliau, kai Vilnius tapo savo įvaizdžio ieškančiu miestu. Įvaizdžio strategijose blogoms skulptūroms vietos nėra, o įvaizdžio realybėje Žaliasis tiltas pradėjo dominuoti. Ir tai smarkiai erzina. Beveik taip pat, kaip senųjų Vakarų žiniasklaidos įprotis prie Lietuvos vardo pridėti „buvusi Sovietų Sąjunga“. Patikrinti, kad Žaliojo tilto kompleksas tapo Vilniaus viešų erdvių meno globaliu ženklu, nesudėtinga – tereikia paieškos sistemoje angliškai įvesti žodžius „Vilniaus skulptūros“.

Rezultatai su įvairiais rakursais nufotografuotais sovietų kariais, studentais, darbininkais ir kolūkietėmis uždengs visą kompiuterio ekraną, o važiuojant žemyn jos išlys keliolika kartų dažniau nei antras pagal populiarumą kūrinys – Nacionalinio dramos teatro mūzos.

Erzelio nemažina ir tilto skulptūroms suteikiamos papildomos prasminės funkcijos, laviruojančios tarp atminties, istorinės tolerancijos ir įvairių ideologijų.

Sudėjus viską kartu, aš nematau jokių argumentų, kodėl šios estetiškai nesėkmingos ir mentaliai svetimos skulptūros turėtų likti mieste. Na, viena priežastis yra – mūsiškiai sunkiai atsispiria urbanistinio skulptūrinimo pagundoms, ir, nuėmus šitas, jas gali pakeisti gerokai bjauresnės. Bet tai yra hipotetinė ateitis ir teorinės bėdos.

Antra vertus, aš nerandu nė vieno argumento, kodėl Žaliojo tilto skulptūros turėtų būti kūrybiškai transformuotos, perdažytos, ideologiškai patobulintos, sunaikintos ar paliktos sunykti. Būtent taip pasielgė Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos ekspertai, priėmę sprendimą neišbraukti skulptūrų iš Kultūros vertybių registro, nedelsiant sulaukę prakeiksmų iš vienos ir pagyrų iš kitos pusės lavinos.

Visa tai keista. Aš bandžiau atrasti analogiją, iliustruojančią būseną, kai formaliai svarbus, bet visuomenei neįdomus veiksmas netikėtai sulaukia milžiniško politikų, žurnalistų ir komentatorių susidomėjimo. Gal tokia analogija galėtų tapti kartu su paveldosaugininkų renginiu įvykęs Vyriausybės posėdis, kuriame buvo suplanuota Lietuvos jūrinių teritorijų ateitis? Juk jūra! Teritorijos! Ateitis! Aš matau svarbius raktinius žodžius, bet neradau jokio atgarsio žiniasklaidoje. Taip ir turi būti – čia vykdomosios valdžios profesionalai priėmė savo neįdomius profesionalius sprendimus, o ten paveldo profesionalai neišbraukė paveldo iš jam skirto registro.

Tegu nesuklaidina skaitytojų registro pavadinimas – kultūros vertybės statusas saugomam objektui nesuteikia geresnės kokybės. Saugomas blogas paveikslas nevirsta geru, o negraži skulptūra – gražia. Buvimas kultūros vertybių registre praneša tik vieną žinią – tai yra artefaktas, kurio negalima naikinti.

Ar Žaliojo tilto skulptūros turi nenaikinamų artefaktų savybių? Turi, galybę. Jų skaičiavimą galima pradėti nuo fakto, kad, nebūdamos šedevrai, kai kurios skulptūros yra meistriškiau nulipdytos už mažiausiai septynis Vilniaus paminklus, o J. Mikėno merginos veide net galima pamatyti jo tarpukario stilistikos bruožų.

Vertę joms duoda ir istorinis kontekstas ir net šioks toks rekordas – jos yra pirmosios grynai lietuviškos autorystės, be etninio pritempinėjimo, viešoje erdvėje pastatytos skulptūros Vilniuje. Taigi išbraukti iš registro priežasčių nėra, ir komisija jų neišbraukė. Tokių sprendimų komisijos nariai daro daugybę, tai yra profesionalioji rutina.

Kodėl šį kartą įprastas procesas tapo viešu ir intriguojančiu? Viename naujienų portale perskaičiau frazę: „Politikai ir paveldosaugininkai nesutaria, ar sovietmečiu sukurta skulptūrinė kompozicija turi būti nugriauta kaip sovietinės propagandos dalis, ar palikta kaip kultūros vertybė“. Šioje frazėje yra trys realybėje neegzistuojantys teiginiai. Pirmas – politikai ir paveldosaugininkai negali tartis, nes tokiam tarimuisi nėra jokių prielaidų. Antra, skulptūrinės kompozicijos gali būti ne dramatiškai nugriautos, o nuobodžiai nukeltos, katalogizuotos muziejuje ir, kaip ne kartą daryta praeityje, perduotos saugoti ar eksponuoti kitoje vietoje depozito teisėmis. Trečia, jei skulptūros nebus nukeltos, jos ant postamentų liks ne kaip kultūros vertybės, o kaip politinės valios ženklas.

Politinės valios, ne paveldosauginės. Ištaisius visas tris manipuliacinės frazės klaidas, intriga dingtų ir liktų visiems vilniečiams žinoma konstatacija – už poros savaičių, kovo 11-ąją, sukaks 25 metai, per kuriuos įvairios Vilniaus valdžios galėjo nukelti ir atgal pastatyti tilto skulptūras šimtus kartų. Ir, be abejo, šimtus kartų gauti arba prarasti rinkėjų balsus.

Žinoma, blogai, kad politinei manipuliacijai pasidavė komisijos nariai. Vienoje iš diskusijų dailės istorikė ir diplomatė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo sosto Irena Vaišvilatė pasakė, kad „...politinius sprendimus turi priimti politikai – ar kalba eitų apie pavardžių rašymą, ar apie Žaliojo tilto skulptūras. Kalbininkai ir dailės bei kitokie istorikai gali spręsti tik savo kompetencijos ribose. Priėmę gi politikams derančius sprendimus, ekspertai gauna ir politikams derančią atsakomybę – tą jie dabar ir patiria savo kailiu“.

I. Vaišvilaitė dar prideda ir viltį, kad ekspertų komisijos kada nors išmoks nedalyvauti ne savo žaidimuose. Aš papildomai norėčiau, kad jų nebetrauktų į svetimus žaidimus, bet tai turbūt yra utopinis noras.

Komentaras skaitytas LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...